Vaiko laimė didele dalimi priklauso nuo auklėjimo
Su sunkaus elgesio vaikais dirbantis prancūzų ugdymo specialistas Robertas Langis įsitikinęs, kad ir vaikams gerokai palengvėja gyvenimas, kai jie žino suaugusiųjų nubrėžtas ribas, tačiau jis taip pat nelinkęs palaikyti ir senojo auklėjimo šalininkų.
„Prisimenant mūsų senelių kartą, vaikai nei mokykloje, nei namuose neturėdavo teisės suabejoti suaugusiųjų autoritetu. Kritikuoti suaugusiųjų elgesį buvo tolygu šventvagystei, nesvarbu, ar tėvai klysdavo, ar buvo teisūs. Tai akivaizdi šeimos narių nelygybė, nulemta gilios tradicijos. Retai tėvai ir vaikai šnekėdavosi kaip lygus su lygiu ir retai būdavo išklausoma vaikų nuomonė“, - teigia R. Langis savo knygoje „Mokėkite pasakyti vaikams „ne“, kuri netrukus pasirodys ir lietuvių kalba.
Tačiau autoritarinį auklėjimą patyrusios kartos norėjo, kad jų santykiai su vaikais būtų kitokie. Jie norėjo būti artimesni vaikams, patirti su jais daugiau gerų bendrų emocijų, labiau atsižvelgti į vaikų poreikius, gyventi su vaikais, kurie nebijo nuolatinio tėvų pykčio. Taigi atsirado auklėjimo teorija, kad vaikams reikia leisti viską, ką jie sugalvoja. Tačiau galiausiai nepasiteisino ir kitas kraštutinumas.
Taigi kaip rasti aukso vidurį tarp seniau vyravusio autoritarinio auklėjimo ir noro gyventi visavertį gyvenimą su savo vaikais, kartu juos tinkamai auklėjant? Anot autoriaus, kai suaugusieji nesugeba pasakyti „ne“ arba nežino, kaip tai padaryti, vaikai patiria daug sunkumų, o tai turi tiesioginį poveikį visos šeimos gyvenimui: vaikai menkai pažįsta vertybes, nepakankamas vertina tai, ką dėl jų daro tėvai, nepakankamai juos gerbia, linkę manipuliuoti, turi didesnį polinkį į kaprizingumą ir savanaudiškumą, dažniau būna nepaklusnūs. Mat kuo vaikai nuovokesni, kuo greičiau mąsto ir jau ankstyvame amžiuje sugeba paprieštarauti suaugusiems, tuo labiau jie manipuliuoja aplinkiniais.
„Vaiko laimė ir tobulėjimas labai didele dalimi priklauso nuo to, kaip jis auklėjamas. Auklėjimas šiuo atveju apima žinių suteikimą ir ribų nustatymą, o nustatant ribas būtina vienaip ar kitaip parodyti savo autoritetą. Kitaip vaikas paliekamas pats sau ir matome tam tikrą anarchiją: mažasis gali daryti, kas jam atrodo tinkama, kenkdamas visiems ir pats sau. Jau daugelį metų matome, kad vaikai vis labiau linkę daryti, ką nori, o tėvai – jiems tai leisti. Bent jau iki to laiko, kai prasideda problemos. Pasak daugelio mano kolegų, vietoj anksčiau vyravusio pernelyg griežto autoriteto nesusiformavo tinkamesnis autoritetas, jis dažniausiai buvo pakeistas nerūpestingumu“, - įsitikinęs R. Langis.
Vaikai tampa nuovokesni, todėl nepasiduoda tėvų manipuliacijoms
Visgi specialistas dažnai girdimą frazę, kad šiuolaikiniai vaikai niekam neberodo pagarbos, siūlo keisti kita: „Jaunimas vis mažiau bijo autoriteto“. Kodėl taip įvyko? Vaikai vis nuovokesni – jie greičiau pamato silpnąsias suaugusiųjų vietas, jų elgesio nenuoseklumus ir ydas. Be to, vaikai pasiekia tam tikrus psichologinės raidos etapus vis ankstyvesniame amžiuje, jų gebėjimai, ypač mokėjimas protauti, išryškėja gana anksti, be to, vaikai darosi vis stipresni psichologiškai.
Jie yra pasirengę priešintis tam, kas jiems nenaudinga, vis sunkiau pasiduoda emocinėms manipuliacijoms, nesutinka keisti savo elgesio vien dėl emocinių tėvų argumentų ir labai priešinasi auklėjimui, kuris pagrįstas moralizavimu, kaltės jausmo skatinimu ir įvairiais emociniais argumentais, pavyzdžiui, „taip negražu“, „kuo save laikai“, „ar neturi gėdos“, „dėl tavęs mamai visą laiką vargas“, „tu nuolat prisidirbi“ ir pan.
Taigi R. Langis įsitikinęs, kad suaugusiems reikėtų liautis manyti, kad šiuolaikiniai vaikai nieko nebegerbia ir neklauso. Jie tiesiog nieko nebijo, o tai nereiškia, kad nebegali parodyti pagarbos.
Anot jo, šiuolaikinės auklėjimo problemos iš dalies susijusios ir su šeimų mažėjimu. Kai šeimos buvo didelės, tėvai negalėjo vaikams skirti pakankamai dėmesio, o dabar vienas vaikas šeimoje jo sulaukia labai daug.
„Jis gyvena tarsi mažoje karalystėje: greitai pastebi, kad tėvai jam visiškai atsidavę. Tai jam suteikia galios, gal net valdžios. Pats tebūdamas kaip žirnis jau labai greitai tai supranta. Be to, tėvai lepinimu stengiasi kompensuoti savo nebuvimą. Jie jaustųsi esą prasti tėvai, jei nenusileistų įvairiausiems vaiko reikalavimams. Jei vaikas pratęs sulaukti daug dėmesio ir tėvai nesugeba pasakyti „ne“ kai kuriems jo reikalavimams ir netinkamam elgesiui, jis greitai pasijus karalius. Tokiomis aplinkybėmis, žinant šiuolaikinių vaikų būdą, jam atsiveria puikiausios galimybės manipuliuoti kiek panorėjus“, - įsitikinęs ugdymo specialistas.
Taigi autorius visgi siūlo nubrėžti ribas tarp to, kas vadinama rūpesčiu vaiku ir savo gyvenimo, atskirti, kur yra tikrieji vaiko poreikio bei jau lipimas ant sprando, išmokti pasakyti „ne“, nepasiduoti jokiam vaiko šantažui, tačiau daryti tai tinkamai – ne tik tvirtai, bet ir argumentuotai, nes iš pykčio, o su meile.
Psichologai – už ribų nustatymą
Dėl mokslo pasiekimų šiandien gyvenime mes iš tiesų turime daug laisvės. Mums nereikia kovoti už fizinį komfortą, žmonių tarpusavio santykiai „nesukabinti“ nei finansiškai, nei erdvėje. Netgi vaikams tėvai ne tokie griežti kaip anksčiau, nes autoriteto sąvoka visose gyvenimo srityse praranda svarbą.
„Mokslo laimėjimai gundo tikėti, kad galima viską pakeisti: dirbtiniu būdu pataisyti nuotaiką ar net pratęsti gyvenimą. Deja, ir asmenybės augimo kursai, ir plastinės operacijos gali ne viską, o laisvė labai nesunkiai gali tapti savivale. Beje, nors laisvė nėra absoliuti, bet ji visada yra. Net labiausiai apribotoje situacijoje, pavyzdžiui, prirakintas prie lovos žmogus yra laisvas užimti vieną ar kitą poziciją“, - sakė G. Petronienė.
Kai atsiranda per daug laisvės, priimti sprendimą kartais būna baisu, todėl labai daug laisvės gavę vaikai jaučiasi pasimetę, nevalingai trokšta, kad tėvai sukurtų ribas. Anot psichologės, teisės susijusios su laisve, bet neretai priešpastatomas atsakomybei. Tačiau atsakomybė turi daug reikšmių. Ji susijusi su žmogaus patikimumu, morale, pareiga atsiskaityti kitiems. Atsakomybės šešėlis – kaltė. Ji byloja apie tai, kad prisiėmėme atsakomybę, bet jos nepateisinome.
Anot Paramos vaikams centro psichologės Žydrės Arlauskaitės, šiuolaikinė visuomenė gerokai pasikeitusi – ji laisvėja, keičiasi jos pažiūros, nuostatos. „Ar tai reiškia, kad dabar yra daugiau netvarkos? Pirmiausiai reikia pabrėžti, kad ją sukelia ribų nebuvimas. Vaikams būtina nustatyti ribas – taip jie išmoksta, kaip vienoje ar kitoje situacijoje arba sistemoje reikia elgtis. Ne vaikų galvoje įdėti tokie elementai, kad jie nesilaikytų tvarkos, o suaugęs žmogus turi duoti tokį rėmą, kuriame vaikas galėtų saugiai funkcionuoti, žinotų, kas jo laukia už vienos ar kitos taisyklės laužymą“, - įsitikinusi psichologė.
Anot jos, drausmė dažnai neteisingai priešpastatoma draugiškai atmosferai, tačiau draugiška atmosfera iš tiesų nėra betvarkė ir lipimas ant galvos. Tai reiškia, kad suaugęs žmogus žino, ko vaikui reikia ir stengiasi tai duoti – taip pat ir ribas.