Specialistai raštingumą apibrėžia siaurąja ir plačiąja prasme. Dažniausiai, pamatę tekstą su klaidomis, reaguoja neigiamai. Bet tokį raštingumą galima vadinti formaliu ir neskirti jam per daug dėmesio. Pagal UNESCO, raštingumas yra gebėjimas suprasti, kurti, atpažinti, interpretuoti, skaičiuoti ir naudoti išspausdintus bei parašytus duomenis. Manoma, kad kur kas svarbiau, jog žmogus mokėtų sklandžiai ir įtaigiai reikšti mintis, jas argumentuoti, paremti, jungti ir skaidyti. Būtent tokį raštingumą tikrina visi tarptautiniai tyrimai, kuriuose Lietuva dalyvauja. Be to, pastaraisiais metais prabilta ir apie vis labiau svarbų kompiuterinį raštingumą, kuris keičia teksto sampratą.
Todėl, Reginos Dilienės, Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos ekspertės, nuomone, kalbėdami apie vaikų raštingumą, pirmiausia turime atskirti, ar apie jį kalbame siaurąja, ar plačiąja prasme. Triukšmas dėl raštingumo, kaip rašybos, skyrybos ir gramatikos, smukimo kilo po pernai pavasarį atlikto naujojo lietuvių kalbos ir literatūros egzamino tyrimo, populiariai vadinamo bandomuoju egzaminu. Tada paaiškėjo, kad pagal naująsias rašinio vertinimo normas, nulį už minėtąjį raštingumą surenka apie 40 proc. gimtakalbių ir apie 80 proc. kitakalbių moksleivių.
Nuolatinė reforma vargina
R.Dilienė pabrėžė, kad mokyklos, ypač 11–12 klasės, neturi iš ko mokyti gramatikos, citatų skyrybos, perfrazavimo taisyklių – dalykų, kurie labai griežtai vertinami per egzaminą. Jau daug metų mokytojai prašo, kad ministerija užsakytų specialistams parengti tokią mokomąją medžiagą. Deja, nei noro, nei pinigų tokiems reikalingiems darbams ministerija neranda. „Šiemetinės kalbos įskaitos reikalavimas yra kalbėjimo taisyklingumą vertinti pagal Kalbos komisijos nutarimus. Vadinasi, kiekvienas mokytojas juos turėtų susirasti, susirašyti, išstudijuoti ir dar pateikti mokiniams, juk skelbiamas demokratinis principas – tikriname tai, ko mokome! Bet ar Kalbos komisijos veikla yra mokyklos programų objektas? Tikrai ne! Vadinasi, vertinsime tai, ko nemokėme, o paskui šauksime, kad mokiniai netaisyklingai kalba, ne tik rašo?“ – kalbėjo mokytoja.
Neraštingumo priežastys
Laima Juzėnienė, Ukmergės Užupio pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja, mano, kad eksperimentuojant su lietuvių kalbos dėstymo metodika, kai kuriuose vadovėliuose buvo sugriauta kalbos mokymo sistema: „Manau, norint išmokti taisyklingai rašyti ir kalbėti, būtina perprasti kalbos sistemą. Štai kalbos vartojimo temos išblaškytos per visą kursą, o visas normas aprėpiančio žinyno ar vadovėlio, koks buvo J.Šukio, nebėra.“
Be to, mokytojos žodžiais, testuose ėmė vyrauti užduotys, reikalaujančios įrašyti praleistas raides. Mokiniai dažnai net neskaitę sakinio jas įrašo. Tai irgi neugdo raštingumo. Ir dar: šiandien sunkiai įskaitoma ar neįskaitoma mokinių rašysena irgi padarė įtakos raštingumui: „Kai mokinys gražiai rašo, jis geriau mato savo klaidas ir dažniau jas taiso. O kai parašo bet kaip, kad net pats neperskaito, tai ir turime tokį rezultatą.“
L.Juzėnienės manymu, raštingumas nebelaikomas vertybe ar garbės reikalu. Net išsilavinę suaugusieji nemano, kad rašyti be klaidų yra prestižas: „Būna taip, kad mokyklose lituanistai pataiso savo kolegų klaidas, o šie pasipiktina jų taisymais. Ši problema atsirado tada, kai neraštingumą ėmė toleruoti net aukštus postus užimantys asmenys. Dabar, pvz., net iš Švietimo ir mokslo ministerijos ateina raštų su rašybos ir skyrybos klaidomis.“
Apie raštingumo ir skaitymo sąsajas
Bet gal vaikų rašymo rodikliai yra tokie prasti dėl to, kad jie skaito mažiau knygų?
Pakalbintos Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro darbuotojos pripažino, kad skaitymas tikrai nepraranda autoriteto, o skaitantys vaikai dažniausia išsiskiria geresniais įgūdžiais, kurie yra susiję su kalba: taisyklinga rašyba, gausesniu žodynu, sugebėjimu išreikšti mintis, aptarti ir interpretuoti perskaitytus kūrinius. Nagrinėjant atsiųstas labiausiai patikusių perskaitytų knygų anketas, matyti pasirenkamų knygų įvairovė. Nors bibliotekininkės manančios, kad apie patikusias perskaitytas knygas rašo moksleiviai, vertinantys knygą ir skaitymą, tačiau, pvz., šiemet pasitaikė ne viena anketa su prierašu „skaityti nemėgstu“.
R.Dilienės teigimu, vidurinio ugdymo ir egzamino kūrėjai pralaimėjo ir „skaitymo“ kovą, nes deklaravo tik gąsdinimo ir jėgos poziciją: priversim! bausim absoliučiu nuliu! „Perkrovę programą tik istorinę, bet ne meninę vertę turinčiomis senienomis, jie apskritai atgrasė mokinius nuo privalomos literatūros, vadinamo kanono, skaitymo. Knyga, kad ji būtų skaitoma, pirmiausia turi atitikti vaiko psichologinius poreikius. Kad ir koks vertingas būtų Johanno Wolfgango Goethe‘s „Faustas“, jo neskaitome vaikučiams prieš miegą vietoj pasakėlės. Viskam savas laikas... Antra, knyga turi būti vaikui lengvai prieinama. Ar matėte, kokios dabar knygų kainos? O ar žinote, kelias knygas gali nupirkti mokykla savo bibliotekai? Mokiniams nelabai pasiekiami net vadovėliai, nes mokyklos jų tiesiog neįperka. Pvz., visų vieno mokinio krepšelio lėšų neužtektų net vienam lietuvių kalbos ir literatūros vadovėlių komplektui nupirkti, o kur dar kitų dalykų vadovėliai ir mokymo priemonės.“
Padaryti taip, kad mokiniai skaitytų, yra labai paprasta. Pirmiausia, pašnekovės žodžiais, reikia įduoti į rankas knygą, paskui reikia skaityti visiems kartu, reikia aiškintis, ką perskaitėme, sieti su savo patirtimi, leisti vaikams reflektuoti tai, ką jie perskaitė, ir neignoruoti jų perskaitymo būdo: „Reikia parodyti, kad knyga – tai įvairūs gyvenimo scenarijai, įvairi patirtis, kalbanti jiems ir tik jiems. Bet svarbiausia – tam reikia rasti laiko. Lėkimas „zovada“ per milžiniškos apimties programas neduos nieko gera. Jungtinėje Karalystėje per mokslo metus vyresniųjų klasių mokiniai perskaito keturias penkias knygas, mūsiškiai – nuo keliolikos iki keliasdešimt. Be to, Jungtinės Karalystės vaikai skaito klasėje, čia jie gauna knygas, skaito ir aptaria visi kartu, paskui iš to, ką aptarė, rašo rašinius.“