Pastebėta, kad kasmet rodikliai studijų būklės srityje – vis žemesni. Maža to, atsiranda naujų problemų, kurios pradeda kelti vis didesnį nerimą.
Studentų mažėja, o studijų programų daugėja
Tyrimą apie studijų būklę Lietuvoje pristačiusi Studijų politikos analizės skyriaus vedėja dr. Julija Umbrasaitė pripažino, kad gauti duomenys iš tiesų kelia nerimą.
„Galima išskirti aktualiausias aukštojo mokslo tendencijas. Pirma, tai būtų studentų skaičiaus mažėjimas. Remiantis Statistikos departamento duomenimis, matyti, kad 2020 m. studentų turėtų labai sumažėti. Ateis 2001 m. gimusiųjų karta, abiturientai vis dar sudaro didžiausią skaičių būsimų pirmakursių, tad jau galima daryti išvadas. Lyginant su 2010 m., studentų sumažėjimas bus 40 proc. Lyginant su 2014 m. – studentų bus 27 proc. mažiau. Vienaip ar kitaip, ateityje ši problema bus labai aktuali.
Turint omenyje šį kontekstą, keistai atrodo, kad per pastaruosius metus studijų programų pasiūla Lietuvoje labai išaugo. Matyti, kad ypač socialinių mokslų srityje yra didelis atotrūkis tarp studijų programų pasiūlos ir paklausos.
Be to, iki 10 studentų priimama į vis didesnę dalį studijų programų. 2015 m. metais tokių studijų programų buvo 26 proc. Pastebime, kad net kelios aukštosios mokyklos ruošia tam tikrų sričių specialistus, tačiau nesurenka studentų. Būtų galima kelti klausimą, ar tai – tikrai gerai veikianti sistema?“, – svarstė ji.
Įstoja kone visi, kurie nori
J. Umbrasaitė taip pat pastebėjo, kad vis daugiau norinčiųjų studijuoti įstoja į aukštąsias mokyklas. Tą padaryti šiemet pavyko net 76 proc. visų stojančiųjų ir 86 proc. tų metų stojančiųjų, nepaisant to, kad buvo taikomas ir minimalus konkursinis balas, kuris turėjo tapti barjeru prastai besimokantiems studentams.
Būtent dėl to matyti radikalūs skaičiai ir žvelgiant į tai, kokie studentai mokosi aukštosiose mokyklose. Vidutinis konkursinis balas valstybės finansuojamose vietose kolegijose – 4, universitetuose – 7,1. Savo ruožtu valstybės nefinansuojamose studijų vietose kolegijose – 2,5, universitetuose – 4,4.
„Dar viena aiški tendencija – didelis skirtumas tarp valstybės finansuojamų ir nefinansuojamų studijų vietų. Ši tendencija yra būdinga visiems metams ir visoms studijų sritims“, – pripažino ji.
Akis bado aukštųjų valdymas
„Apibendrinant, aukštojo sistemos iššūkiai: demografinė situacija, stiprėjanti konkurencija, sistemos fragmentacija studijų programų lygmenyje ir studijų kokybės ir prieinamumo dermė. Tampa nemažas iššūkis užtikrinti studijų kokybę išlaikant dalyvavimo aukštajame moksle lygį“, – pripažino ji.
Atliekant tyrimą taip pat paaiškėjo, kad atliekant aukštųjų mokyklų vertinimą akis bado jų strateginis valdymas. Išoriniai užsienio ekspertai neigiamai įvertina ir Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslinę veiklą.
„Remiantis aukštųjų mokyklų realiųjų išteklių vertinimu, išryškėjo tokios probleminės sritys kaip įstojusių į pirmosios pakopos studijas konkursiniai balai. Kaip problemą galima išskirti ir mokslo (meno) doktorantūros laipsnį valstybės finansuojamose studijų vietose įgijusių dalis nuo įstojusių į trečiosios pakopos valstybės finansuojamas studijų vietas“, – pastebėjo ji.
Studijų kokybės požiūriui labai svarbus ir studijų turinio klausimas, kuris yra išreikštas studijų programose. Tačiau tik 55 proc. studijų programų paprastai būna akredituotos maksimaliam 6 metų laikotarpiui.
Požiūris išsiskiria kardinaliai
Stebina ir požiūris į studijų sistemos suinteresuotųjų grupių požiūrį į studijų kokybę.
„Suinteresuotomis grupėmis mes laikome moksleivius, studentus, absolventus, dėstytojus, administraciją ir darbdavius. Visi jie daugmaž vienodai sutaria, kad svarbiausia, vertinant studijų kokybę, yra studijų naudos ir pritaikymo bei turinio aspektas. Čia išsiskiria tik dėstytojų ir administracijos požiūris, kurie sako, kad svarbiausia, su kuo siejasi studijų kokybė, yra būtent požiūris į studijas. Tai susiję su studentų motyvacija ir pasirengimu“, – tikino J. Umbrasaitė.
Vėliau šių grupių atstovams buvo keltas klausimas, kaip jie vertina studijų kokybę. Iš šio tyrimo matyti, kad ypač išsiskyrė absolventų ir darbdavių nuomonės.
Net 58 proc. absolventų tinkamai vertina studijų kokybę, tačiau šios nuomonės laikosi tik 27 proc. darbdavių. 44 proc. jų mano, kad aukštųjų mokyklų absolventai nėra tinkamai parengti.
Kodėl taip išsiskiria jų nuomonė iš dalies matyti žvelgiant į studijų absolventų įsidarbinamumo rodiklius. Nors tikrai nemažai aukštųjų mokyklų studentų praėjus bent metams po studijų įsidarbina, mažesnė jų dalis dirba darbą, reikalaujantį aukštojo išsilavinimo.
Tiesa, darbinės patirties dažnas studentas įgija dar studijuodami arba prieš studijas.
Užsieniečiai į Lietuvos aukštąsias mokyklas žvelgia nepatraukliai
Paaiškėjo, kad studijos Lietuvoje patraukliai neatrodo ne tik darbdaviams, bet ir užsienio studentams. Nors nuolat giriamasi, kad jų Lietuvoje daugėja, realūs skaičiai – šokiruoja.
Lietuvių, studijuojančių kitose ES, EEE arba kandidatėse šalyse yra 8,3 proc. (ES vidurkis – 3,5), tačiau tik 0,2 proc. užsieniečių iš minėtų šalių studijuoja Lietuvoje (ES vidurkis – 3,6).
Be to, net 1,4 karto daugiau studentų pagal ERASMUS programą iš Lietuvos išvyksta nei atvyksta. Išvyksta ir 1,5 karto daugiau aukštųjų mokyklų darbuotojų, lyginant su tuo, kiek jų atvyksta.
„Aukštosios mokyklos nėra labai matomos tarptautiniuose reitinguose. Į prestižinį ARWU reitingą kol kas nepatenka nei vienas Lietuvos universitetas, nors tokių lūkesčių ir yra. Kituose reitinguose, pavyzdžiui, QS ir U-Multirank, Lietuva matoma, tačiau nelabai aukštose vietose“, – pastebėjo J. Umbrasaitė.
Jos teigimu, pagrindiniai Lietuvos aukštojo mokslo sistemai tenkantys iššūkiai: išorinis kokybės užtikrinimas ir finansavimas, efektyviai veikiantis aukštojo mokslo tinklas, kokybė ir tarptautinis konkurencingumas, paklausos ir pasiūlos derinimas, elitinio ir masinio aukštojo mokslo sankirta.