Jeigu apie valstybę būtų galima spręsti pagal jos gyventojų vardus, tuomet Lietuva būtų ramybės, taikos ir palaimintųjų šalis. Galbūt taip ir yra, nes mūsų šalyje daugiausia gyvena Jonų ir Irenų.

Lietuvių vardų margumynas

Vieni tėvai savo vaikams vardus renka burtų būdu, kiti laikosi tradicijų ir skiria savo tėvų, senelių vardus. Treti, vaikui suteikdami tuo metu populiarų vardą, nori būti madingi, dar kiti – visiškai priešingai – savo naujagimiui išrenka retą ir netradicinį vardą, matyt, norėdami išsiskirti iš minios ir savo vaiką padaryti išskirtinį.


Kartais tėvai vardą kūdikiui renka vadovaudamiesi principu „šis vardas mums labai patinka“ ar vartydami vardų reikšmių katalogus. Vardo pasirinkimo galimybių yra daug ir niekas negali pasakyti, kuri iš jų teisingiausia. Tačiau pravartu žinoti, kad vaikui išrinktas vardas gali turėti didelės įtakos jo gyvenimui.


Lietuvoje daugiausia gyvena Jonų ir Irenų. Jonas – hebrajų kilmės vardas, reiškiantis Jahvės (Dievo) išklausytą, palaimintą, o Irena – Graikijoje kilęs vardas, simbolizuojantis taiką ir ramybę. Taigi nesunku suprasti, kodėl Joninės – ne darbo diena ir kodėl iki šiol yra išlikusios legendos apie stebuklingą Joninių naktį. Toliau populiariausių Lietuvos gyventojų vardų dešimtuke rikiuojasi Vytautas ir Ona, Antanas ir Janina, Tomas ir Kristina, Mindaugas ir Lina, Juozas ir Danutė, Kęstutis ir Regina, Darius ir Rasa, Andrius ir Aldona, Saulius ir Daiva.


Tiesa, anksčiau išvardyti lietuvių vardai populiarūs tarp suaugusiųjų. Dažniausiai kūdikiams duodamų vardų dešimtukas greitai keičiasi. Štai praėjusiais metais Lietuvoje populiariausi kūdikių vardai buvo Matas ir Emilija. Taip pat dažnai tėvai savo naujagimius vadino Nojumi ir Gabija, Luku ir Ugne, Dovydu ir Austėja. Įdomu tai, kad į madą grįžo krikščioniški vardai, turintys stiprų ryšį su religija. Galbūt tai savotiškas tėvų bandymas prieštarauti teiginiui, kad gyvename vertybių nebeturinčiame pasaulyje, o gal bandymas per vaikus parodyti savo dvasingumą?


Emocijų ir etikečių įkaitai


Kita vertus, pasirinkti vienokius ar kitokius vardus žmones skatina ir nerašyti socialiniai dėsniai, asociacijos, kurias dažnai sukelia vienas ar kitas vardas. Psichologai sako, kad būtent vardas, neatsižvelgiant į jo savininką, žmonėms dažniausiai sukelia geras arba blogas emocijas ir tokios priklijuotos etiketės atsikratyti sunku. Amerikiečių mokslininkų atliktų tyrimų duomenys byloja, jog mokytojai rašo daug aukštesnius įvertinimus tiems berniukams, kurių vardai susiję su teigiamomis nuostatomis. Taigi tikėtina, kad katalikiškame krašte Judas mokysis prasčiau už Matą.


Psichologijos profesorius Džefersonas M. Fišas teigia, kad populiarūs vaikų vardai dera prie tėvų socialinio pasaulio arba išduoda bandymą prie jo pritapti. Nemažai tėvų duoda vaikams populiarius vardus, nes būgštauja, kad retas vardas skatins aplinkinius priekabiauti. Šis įsitikinimas gana klaidingas: pasak profesoriaus, joks vaikas negali išvengti erzinimo, o vardas niekada nebus pagrindinė priekabių priežastis, nebent – pretekstas.


Kas priverčia nemėgti savo vardo?


Apie 50 tūkst. amerikiečių kasmet pasikeičia savo vardą. Tuo tarpu Lietuvoje tikslių duomenų apie savo vardą pakeitusius ar norinčius tai daryti asmenis nėra. Matyt, tai nėra toks masinis reiškinys ir vardų keitimo klausimas mūsų šalyje dar neaktualus.


Klaipėdos miesto metrikacijos skyriaus duomenimis, per pastaruosius trejus metus uostamiestyje vardus keitė 75 žmonės, t.y. po 25 asmenis kasmet.


„Vardus pageidauja keisti įvairaus amžiaus žmonės. Dažniau keičia moterys, vyrai – labai retai“, – sakė Klaipėdos m. metrikacijos skyriaus atstovė Zita Dapšienė.


Pasikeitusiųjų vardą Lietuvoje jau ne vienas šimtas, o priežastys – pačios įvairiausios. Vieniems tai blogas prisiminimas iš praeities, kurią žmogus nori pamiršti, kitus erzina bendravardžių pirmtakų neigiama reputacija ar egzistuojančios negatyvios asociacijos su vienu ar kitu vardu, kiti vardą pasikeisti nori be konkretesnių priežasčių – nepatinka, ir tiek. Taip pat dažnai pasitaiko atvejų, kai žmogus nemyli savo vardo ir norėtų jį pasikeisti, tačiau nedrįsta – dėl visuomenės požiūrio ar tiesiog iš pagarbos tėvams.


Nenorėjo skaudinti tėvų


Būtent pagarba tėvams Vilniaus universiteto studentei Oksanai Grajauskaitei neleido ryžtis pasikeisti jos taip nemėgstamo vardo. Mergina sako, kad jos vardas neatitinka jos asmenybės.
„Savo vardo niekada nemėgau. Negaliu paaiškinti kodėl, bet kažkaip jaučiu lyg būtų koks svetimkūnis, kuris prie manęs nedera. Nepatiko, kad jis yra iškraipomas, pvz., rusakalbiai giminės vardo pradžioje dažnai tardavo „a“ vietoje „o“ . Pirmą kartą apie vardo keitimą susimąsčiau dar pradinėje mokykloje, kai viena klasiokė pasikeitė vardą ir pavardę. Tiesa, tiek jos to keitimo tebuvo. Iš „Irutės“ tapo „Irena“, o pavardės rusišką galūnę „-eva“ pakeitė į „-aitė“. Pirmą kartą susidūrusi su faktu, kad vardą galima pasikeisti, aš anuomet niekaip negalėjau sugalvoti, kokio labiau norėčiau“, – prisimena O.Grajauskaitė.


Kita priežastis, privertusi merginą nemėgti savo vardo, – automatiškai prie jo klijuojamos etiketės. „Vaikystėje ir mokykloje tokia sąvoka kaip „tautybė“ man neegzistavo. Gal tik 18–19 metų pradėjau susidurti su žmonių vertinimu, kai išgirdę vardą iškart padarydavo išvadą – rusė. Nors iki tol su savo vardu buvau jau susitaikiusi, tai paskatino jo dar labiau nemėgti ir netgi supykti ant tėvų – kodėl nedavė lietuviško ar bent neutralesnio vardo. Gimiau ir užaugau Lietuvoje, jaučiuosi lietuve. Rusiška kultūra man visiškai svetima. Todėl dabar tas vardas ir žmonių požiūris į jį prieštarauja savęs suvokimui“, – teigė Oksana.


Komunikacijos mokslus studijuojanti mergina sako, kad vardo keitimo problema savotiškai paradoksali. Esą vardo, kuris mus apibūdina pirmučiausiai, pasirinkti negalime, bet jeigu sugalvojame pasikeisti vėliau, rizikuojame įskaudinti tuos, kurie jį suteikė.


Vis dėlto psichologai dažnai kalba apie tai, kad žmogus, pasikeisdamas vardą, kartu gali pakeisti ir savo likimą. Taip pat sakoma, kad atsisakęs kūdikystėje suteikto vardo žmogus netenka ir dalies savęs.


Turi mūsų vardas įtakos likimui ar ne – tikėjimo klausimas. Tačiau tėvai, duodami vaikams šią dovaną (o vardas turi būti pirmoji tėvų dovana kūdikiui), turi elgtis atsakingai. Išrinkti ne tik jiems patiems gražų ar įdomų vardą, bet ir tokį, kuriuo ateityje didžiuotųsi ir pats vardo savininkas.

Šaltinis
„Valstiečių laikraštis“
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją