Atsakymo ilgai ieškoti nereikia: taip Rusija pasitiko Misijos Sibiras 2014 dalyvius. Tačiau nuo ko viskas prasidėjo?
Sudėtingai misijai pasiryžusiems jaunuoliams atsikvėpti nebuvo kada: liepos 17 dieną 16.55 iš Vilniaus traukinių stoties išjudėję rytų kryptimi, po 15 h trukusios kelionės ir pirmųjų įspūdžių kartu, jie sėkmingai pasiekė Rusijos sostinę Maskvą. Čia į geležinkelio stotį „Bellorusskaja“ atvykusius jaunuolius pasitiko Lietuvos ambasados Maskvoje atstovai, kurie surengė jiems šiltą sutikimą ir aprodė megapolio grožybes.
Žinių ištroškę MS dalyviai taip pat apsilankė Gulago muziejuje, kuriame sužinoję daugybę įdomių faktų apie trėmimus ir žiaurų terorą 30-50-aisiais praėjusio amžiaus metais.
Muziejaus darbuotoja papasakojo apie visą siaubą, kurį tais metais patyrė milijonai žmonių, atskleidė faktų, apie kuriuos priimta nutylėti, parodė lietuviams autentiškų tremtinių ir koncentracijos stovyklų kalinių buities daiktų, kurie primena kiekvienam apie tai, kad istorija gyva ir ją būtina domėtis bei gerbti, kad išvengtume skaudžių patirčių ateityje.
Po intensyvios dienos chaotiškame mieste laukė nauji iššūkiai – kelionė į pirmąją misijos vietą – Lesosibirską, šalia kurio teka viena didžiausių Rusijos upių - Jenisiejus. Kad jį pasiektų – teko atlaikyti varginantį kelią – 5 valandų skrydį lėktuvu iki Krasnojarsko ir 6 valandų kelionę autobusu duobėtais ir vingiuotais Rusijos keliais. Ir štai – nuo namų lietuvius skiria apie 5500 km.
Nors dėl laiko juostų skirtumo diena susimaišė su naktimi, Sibiras pasitiko lietumi, o nuovargis vis didėjo – šypsenos nė akimirkai nedingo iš entuziastingų veidų. Kupini ryžto ir noro nuveikti bei pažinti kuo daugiau – jie tuoj pat ėmėsi organizacinių darbų – maisto, įrankių supirkimo, prieš akis – dideli planai sutvarkyti ne mažiau 7 apleistų kapinių, kuriose ilsisi kadaise į Sibirą ištremti tėvynainiai.
Kadangi Sibiro klimatas sunkiai prognozuojamas ir visą maršrutą suplanuoti tiksliai labai sudėtinga, apdairus ekspedicijos vadovas Arnoldas Fokas yra nematęs kelis planus, kaip galėtų pakrypti ekspedicijos kursas. Jau pirmąją dieną lietus pylė kaip iš kibiro, tačiau MS nepraranda vilties ir optimizmo – gal gamta pateiks ir malonių staigmenų, kurios padės išpildyti maksimalią programą.
Pirmoji pažintis su Sibiru
Pirmoji pažintis su Sibiro miesteliu sukėlė dviprasmiškus jausmus. Susidarė įspūdis, kad čia kažkada įvyko didžiulė nelaimė, todėl čia tiek daug tarsi vaiduokliai stūksančių gamyklų ar kitų nebenaudojamų pastatų, užkaltomis langinėmis.
Pats miestas viduje paliko slogų įspūdį – čia daugybė apleistų barakų, visur karaliauja skurdas, pilkuma, netvarka, sovietiniai automobiliai, kurie vargu ar praeitų techninę apžiūrą.
Sujaudino tai, kad nepaisant to, kad gyvena apgriuvusiuose barakuose, apsuptuose besimėtančių šiukšlių, kai kurie gyventojai stengiasi „puošti savo kiemą“, dekoruodami jį įvairiausiomis „skulptūromis“, pagamintomis iš padangų, bei ant laistytuvų nupiešdami šypsenėles. Tame galima būtų įžvelgti vilties natų.
Probloškė šiltumu
Kol vyko organizaciniai darbai, lietuvaičiams teko daug bendrauti su miestelio gyventojais, kurie pribloškė savo šiltumu ir geranoriškumu. Šių žmonių nuoširdumas buvo tarsi atsvara tam liūdesiui, kuris kilo žiūrint į miestelio gyvenimą iš šalies.
Tam, kad susipažintų su vietiniais rusais – daryti nereikėjo beveik nieko. Čia atvykęs lietuvis atrodo tarsi ateivis iš kitos planetos, todėl patraukia vietinių dėmesį akimirksniu. Norėdami patenkinti savo smalsumą ir suprasti, kas juos į tokius tolius atvijo, jie tuoj pat ima siūlyti savo pagalbą.
O štai vienos moteriškės, kuri iš krautuvės vos tepanešė du sunkius, pilnus maisto maišus, paklausus, kuria kryptimi reikia eiti, kad surastumei konkrečią gatvę, jos akys suspindo ir jie ėmė energingai lakstyti po kiemus, bandydama surasti namą, kuris „pati nežino“, kur galėtų būti.
Nepavyko jai palengvinti naštos ir įsiūlyti panešti nešulius, nepavyko įtikinti, kad kryptis aiški ir „dėkui už pagalbą“, o supratusi, kad nieko nebus – atsiduso ir pasakė: „Vaikai, atleiskite, kad negaliu Jūsų pakviesti į svečius, turiu grįžti į darbą“ ir jau buvo beveik benueinanti, tačiau prisiminė, kad pamiršo išvardyti vietas, kurias privaloma aplankyti. Išklausę miesto gyventojos instruktažo ir pasigyrimo, kad šiandien vakare didi šventė, nes puikiai išlaikiusi sesiją namo atvyksta duktė, MS dalyviai patraukė savais keliais.
Išmanusis kainuoja tiek pat
Kita įdomi pažintis jų laukė mobiliojo ryšio tinklo parduotuvėje, kur švelnių bruožų paslaugi mergina ilgai negalėjo suprasti, ką čia veikia lietuviai. „Kodėl jūs čia, kam jūs čia važiavote?“, - stebėjosi ji ir palyginimui paklausinėjusi, kiek Lietuvoje kainuoja iPhone 5S, su palengvėjimu atsiduso: „Pas mus tiek pat, ačiū Dievui“.
Šneki mergina taip pat nepaleido lietuvių taip lengvai - „Būtinai paragaukite raudonųjų ikrų. Mano patėvis gali gauti jų pačios geriausios kokybės, jei norėtumėte, parduotuvėje - „ne tas lygis“. Širdingai jai padėkoję ir pažadėję, kad turės tai omeny, lietuvaičiai nuskubėjo į autobusų stotelę.
Laukti ilgai nereikėjo – autobusai čia važiuoja vienas po kito. Kas tikrai nustebino – iki 20 sėdimų vietų turinčiuose autobusuose karaliauja ne vienas vairuotojas – jam asistuoja konduktorė, kuri pardavinėja senovinio tipo bilietus po 17 rublių (1,2 Lt). Patogiai įsitaisius, netrukus atėjo suvokimas, kad autobusas yra labai stipriai šildomas, tarsi už lango būtų gūdi žiema. Tačiau ne tai labiausiai nustebino į Sibirą atvykusius lietuvius. Jiems besišnekučiuojant, šalia sėdėjęs vyriškis staiga pasilenkė prie maišelio, kurį vežėsi su savimi, ir ėmė iš jo traukti mažai sūdytus agurkus bei išdidžiai dalinti juos jo miestelio svečiams. Agurkai iš tiesų buvo labai gardūs, todėl dėl viso pikto MS dalyviai pasiklausė recepto, kaip reikia tokius padaryti, ir pavaišino vyriškį lietuviškais saldainiais.
Po abiem pusėms naudingų mainų laukė paskutinė stotelė – parduotuvė. Ir čia – nauja staigmena. Dvi pardavėjos, viena jaunesnė, kita vyresnė užkalbino du vaikinus iš MS dalyvių, ir sužinojusios, kad jie iš Baltijos šalių, mielai pasisiūlė važiuoti kartu. Tačiau merginų iš Rusijos parsivežimas neįėjo į MS dalyvių planus, todėl teko mandagiai atsisveikinti ir keliauti savais keliais.
Prieš akis – nauja diena, kai prasidės tikrieji iššūkiai – sunkus darbas kapinėse, kova su vabzdžiais, bandymai tartis su gamta, susitikimai su lietuvių tremtiniais bei Lietuvos istorinės atminties pagerbimas, kuriam „Misija Sibiras“ suteikia realų pavidalą.