Normatyvai mažėja todėl, kad šiandieniniai vaikai ankstesnių įvykdyti nesugeba. Anot DELFI kalbintos mokytojos, iš 100 pirmokų vos 30 būna labai geros sveikatos.
Šiandien šeštokas nebemoka peršokti per tvorą
Kauno „Purienų“ vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytoja Ilona Palavinskienė teigė, kad šiandiena gydytojų apribojimai dėl fizinio krūvio sveikatos pažymose tampa labiau norma nei išimtis. Vienas negali atlikti šuolių, kitas – bėgti ilgų nuotolių, trečias – dar ko nors.
„Vienų prastas regėjimas, kiti turi problemų dėl sąnarių, treti serga astma ar turi širdies ydą. Dar prisideda nutukimas, dėl kurio, kad ir kaip stengtųsi, vaikas negali išspausti didelio rezultato. Mūsų mokykloje kūno kultūra vis dar vertinama pažymiais, nors daug kur jau likusios tik įskaitos. Kita vertus, vertiname ne tik rezultatą, bet ir pastangą. Jei vaikas negali įveikti normatyvo, bet kiekvieną kartą tobulėja jo atlikimo technika ir po truputį gerėja rezultatas, už pastangas aš galiu rašyti dešimtuką“, - pasakojo pašnekovė, kuri pripažinta viena geriausių savo dalyko mokytojų Lietuvoje.
Anot jos, vaikai mažiau fiziškai pajėgūs dėl pasikeitusio gyvenimo būdo. Mat bėgiojimą kieme ir karstymąsi po medžius nurungė kompiuteris ir televizorius.
„Jiems trūksta elementarios koordinacijos – šeštokas nesugeba per tvorą peršokti. Atrodo, net aš peršokčiau, o jis nežino, kaip tai padaryti, nes niekada neturėjo tokios laisvės kieme. Be to, kalbėdama su vaikais sužinau, kad ir jų tėvai nejuda. Vienas kitas prisimena, kaip sportuodavo seneliai. Jei šeima sportiška – vaikšto į sporto klubus, žaidžia judriuosius žaidimus ar namuose daro mankštą, iš karto matosi pagal vaiką, tačiau tokių šeimų labai ne daug. Tenka taikytis prie ateinančių vaikų, todėl ir fizinis krūvis yra sumažėjęs“, - apgailestavo mokytoja.
I. Palavinskienės teigimu, vaikai vis dar mielai lanko kūno kultūros pamokas maždaug iki aštuntos klasės. Vėliau jų susidomėjimas judėjimu slopsta, tik jau baigę mokyklas susizgrimba, kad reikėjo daugiau pajudėti.
„Vienas iš būdų, kaip sudominti vaikus sportu – dar penktokams-šeštokams per skirtingų sporto šakų pristatymą parodyti jo įvairumą. Vėliau jie patys galės atsirinkti, kas jiems patinka. Savo mokykloje mes džiaugiamės sukauptu inventoriumi. Mes turime net treniruoklių salę, todėl, kai mergaitės eina šokti, vaikinai turi galimybę užsiimti jėgos treniruotėmis. Vykstame į išvažiuojamas pamokas boulinge, į mokyklą atvyksta su savo įranga golfo, žolės riedulio, kitų sporto šakų treneriai ir praveda vaikams pamokas“, - pasakojo I. Palavinskienė.
Anot pašnekovės, jaunesnių klasių moksleiviai šiandien turi tris savaitines kūno kultūros pamokas, tačiau, žinant silpstantį jaunimo fizinį pajėgumą, tiek pat jų reikėtų ir vyresniems. Tai galėtų būti nebūtinai sportas, o teorinė pamoka, varžybų vaido įrašų peržiūra ar aptarimas, pokalbiai apie olimpines varžybas ir pan. Tuomet esą likusias dvi pamokas galima būtų skirti vien judėjimui.
Jaunoji karta pastaruosius dvidešimt metų silpsta
Sporto žurnalistas Vytaras Radzevičius moksleivių fizinę būklę vertina dar labiau kategoriškai: jaunoji karta pastaruosius dvidešimt metų silpsta.
„Man tenka žaisti futbolą ar rankinį su jaunais žmonėmis, jie tikrai turi daug mažiau ištvermės. Kol turėjome šauktinių kariuomenę, taip visi stebėjosi, kad labai daug jaunuolių netinka dėl sveikatos. Pasaulis keičiasi, tampa komfortiškesnis, vis mažiau reikalauja judėjimo, fizinio darbo, todėl reikia stengtis tai daryti. Deja, esame viena mažiausiai mėgėjiškai sportuojančių tautų Europoje. Mus vadina krepšinio ekspertais, tačiau ar dažnas bent pamėto kamuolį į krepšį?“ - svarstė pašnekovas.
Anot jo, A. Smetonos laikais Kūno kultūros rūmai buvo įsteigę ženklelį, kurį išlaikę žmonės galėjo žinoti savo fizinį pajėgumą. Šiandien retas kuris moksleivis žino savo galimybes.
„Per kūno kultūros pamokas per mažai supažindinama su sporto šakomis, moksleiviai nebežino jų taisyklių. Mes pažindavo ir lengvąją atletiką, ir krosą, ir tinklinį, ir slides, daugiau būdavome per pamokas lauke. Dabar programa susiaurėjusi. Kiek žinau, mokykloje turėtų būti trys kūno kultūros pamokos per savaitę, tačiau likusios tik dvi ar net viena. Tuo tarpu JAV, jei teisingai atsimenu, kūno kultūros pamokos yra kasdien“, - šiandieninės kūno kultūros politikos trūkumus vardijo V. Radzevičius.
Pagrindinis specialistų galvos skausmas – motyvacija
Kūno kultūros akademijos dėstytoja Laima Trinkūnienė teigė, kad Švietimo įstatyme numatytos trys savaitinės kūno kultūros pamokos, tačiau per trečią pamoką vaikas turi pasirinkti popamokinę fiziškai aktyvią veiklą. Kaip tą procesą mokykla suvaldo – jos reikalas. „Fizinis mokinių pajėgumas iš tiesų labai mažėja, o tai reiškia, kad mažėja jų fizinis aktyvumas, todėl kūno kultūros pamokos tampa labai svarbios“, - svarstė ji.
Anot pašnekovės, pati kūno kultūros programa, pagal kurią dirbama jau dvejus metus, yra gera. Pagrindinis jos privalumas, kad didžiausias dėmesys kreipiamas mokinio kompetencijų ugdymui, o kompetencijas sudaro trys komponentai – nuostatos, gebėjimai ir žinios.
„Daug dėmesio skiriama būtent nuostatos kūno kultūros atžvilgiu keitimui. Tai svarbiausia, kad būtų galima pereiti nuo mokymo prie mokymosi. Pagrindinis mokytojo uždavinys – įskiepyti mokiniams norą judėti ir laisvalaikiu, po pamokų. Tam tinka visos priemonės – teorija, praktika, įvairių sporto šakų pristatymas. Suprantama, galimybė su jomis supažindinti priklauso nuo mokyklos techninės bazės, mokytojo ir pačių mokinių poreikių. Dabar mokytojas, atsižvelgdamas į bendrą programą, kiekvienai klasei gali sudaryti individualią mokymo programą“, - aiškino L. Trinkūnienė.
Paprašyta paminėti gražų kūno kultūros mokytojo darbo pavyzdį Lietuvoje, L. Trinkūnienė prisiminė mokytoją, kuris mokslo metų pradžioje skiria 2-3 pamokas, per kurias su vaikais diskutuoja, ką šiemet veiks. „Jis nurodo, ką daryti reikia būtinai, o vaikai pasako, ko jie dar norėtų. Kai tokiu būdu sudaromas metų planas, mokytojui labai lengva dirbti. Pamokos suplanuojamos taip smulkiai, kad vaikai žino, ką veiks kiekvieną mėnesį – gal žais krepšinį, tinklinį, gal bus šokio pamokos“, - pasakojo pašnekovė.
Anot specialistės, didžiausia problema, kad kūno kultūra, kaip neakademinis dalykas, mūsų visuomenėje vertinama atsainiai. Toks pats likimas ištikęs dailę, muziką, etiką. Visai kitokia situacija Skandinavijos šalyse, kurios šioje srityje laikomos lyderėmis – pradedant dėmesiu, reikšmės supratimu, motyvacija, baigiant technine baze ir finansavimu. Netgi šios srities mokytojo specialybė, skirtingai nuo mūsų šalies, ten laikoma prestižine.