Šiaulių miškų urėdas sako, kad susiruošę į mišką, turi būti ne tik gailestingi, bet ir gerai žinantys, ko į mišką vežti negalima. Ruošiantis ką vežti į mišką, reikia paskaityti mokslinės literatūros arba pasitarti su gamtininkais, kad per neišmanymą nebūtų pakenkta miško gyvūnijai.
Žvėrims negalima vežti, liaudiškai tariant, kas nebetinka prie ūkio. Į mišką vežamas šienas turi būti geros kokybės, nesupelijęs. Daržovės turi būti gerai išlaikytos, bulvės nesušalę. Žvėreliai gerai ėda grūdų atliekas, jos taip pat turi būti nesugedusios, nesupelijusios. Kurapkoms reikia pastatyti palapinių. Tam tinka eglišakiai. Prie kurapkų slėptuvių reikia nuvalyti sniegą, paberti žvyro, paukščiui jo reikia virškinimo procesui.
Nors laukiniai paukščiai geriau randa maisto, nei žvėrys, tačiau ir jie netrukus gali pajusti baltąjį badą. Paukštelius lesinantys turi būti itin atsakingi- visų pirma reikia apsispręsti, ar kartą palesinęs paukščius, žmogus galės tą daryti visą žiemą. Priešingai, neišmanėlis paukščiams gali labai pakenkti. Paukštis, kartą radęs maisto, jo toje vietoje laukia daug dienų. Neradęs, gali išsekti iš bado ir belaukdamas lesalo, nugaišti. Todėl vienkartinių gerumo akcijų paukščiams geriau iš vis atsisakyti. Jokiu būdu negalima paukščiams pakabinti sūdytos mėsos ar lašinių. Zylėms, varniniams paukščiams, geniams tinka tik nesūdyta mėsa.
Miško gyvūnais visų pirma privalo rūpintis medžiotojų būreliai. Tačiau ėdesį ir lesalą į mišką vežti gali bet kas. Tik, kaip jau minėta, reikia gerai pasidomėti, ko reikia laukinei gamtai.
Nėra žinių, kad po storu ledu jau dustų žuvys. Ko gero, deguonies bado ežeruose nėra, nes žvejai prigręžioja gan nemažai ekečių.