Tačiau jie nemano darantys bloga, jei savo pačių atsibodusius ar daug ėdančius gyvūnus pasmerkia myriop ne taip skausmingai.
Bendrovės „Panevėžio specialus autotransportas“ šaldytuve guli krūva šunų ir kačių kūnų, jie bus išvežti utilizuoti į Rietavą.
Tarp maitų – didžiulio Kaukazo aviganio, kuriam išlaikyti sunkmečiu pasirodė ne pagal kišenę, kūnas. Sustingęs dar neseniai savo šeimininkų vaikus išdaigomis džiuginęs dalmatinas. Žmonių valia čia atsidūrė ir stambus rotveileris, keli kiemsargiai, katės.
Bendrovės direktorius Valentas Bakšys nepamena tokių metų, kad tiek daug žmonių atsikratytų gyvūnais. Vasarą stebėjosi net visko matę šunų gaudytojai – per mėnesį jiems savo augintinius užmigdyti atveždavo po kelias dešimtis gyventojų.
„Nebegalim išlaikyti. Suprantat, kaip dabar sunku“, – teisinasi daugelis klientų.
Jų niekas ir nesmerkia – vis dėlto atsikrato civilizuotai. Ne taip, kaip tie, kurie paleidžia stipti iš bado ir šalčio lauke.
Žinoma Panevėžio rajono gyvūnų globėja Rūta Liberienė neseniai aštuonis mažus šuniukus atvežusiems panevėžiečiams atsakė juos priglausti, nes nebeturi finansinių galimybių išlaikyti prieglaudos.
Tie žmonės šuniukus išsivežė, bet po valandos į R.Liberienės kiemą įsuko kitas automobilis su tais pačiais gyvūnėliais. Žmonės rado juos netoliese esančiame miške. Sužinoję, kas atsitiko, pažadėjo nuvežti į turgų ir išdalinti.
„Kai baigiasi pinigai, baigiasi ir meilė šuniui ar katei“, – apie pastaruoju metu gyventojus apėmusią maniją atsikratyti savo augintiniais kalbėjo R.Liberienė.
Reidų po miestą nebedaro
Panevėžiečiai piktinasi, kad mieste daug palaidų šunų ir valkataujančių kačių. Savęs, kad jų nesterilizuoja ir neprižiūri, bet išmeta, nekaltina. Keiksnoja bendrovę, kodėl šunų nebegaudo.
„Panevėžio specialus autotransportas“ per krizę reidų po miestą nebedaro, vyksta tik į iškvietimus surinkti valkataujančių keturkojų.
Juo veža į įmonę, uždaro į narvus. Neveislinius gyvūnus laiko maždaug tris, veislinius – penkias dienas. Jeigu šeimininkų neatsiranda, keturkojai užmigdomi du kartus per savaitę, antradieniais ir ketvirtadieniais, atvykstančio veterinaro. Tada gyvūnų kūnai sukraunami į šaldytuvą ir užšaldomi. Kai šaldytuvas jau pilnas, atvyksta utilizavimo paslaugas teikiančios bendrovės darbuotojai ir išsiveža.
„Panevėžio specialaus autotransporto“ darbuotojai neturi galimybių patikrinti, ar gyvūnui nėra po oda implantuota mikroschema, padedanti nustatyti jo šeimininkus.
Pasak V.Bakšio, įsigyti specialų prietaisą nėra didelės būtinybės – paprastai tokias mikroschemas šeimininkai implantuoja tik veisliniams, brangiai kainuojantiems, vadinamiems parodiniams šunims ir katėms, o tokie po miestą nesiblaško.
„Jeigu jau pagaunam veislinį, prižiūrėtą gyvūną, jo nemigdom ir po penkių parų. Laukiam, gal atsiras šeimininkas. Bet tai labai reti atvejai“, – pasakojo direktorius.
Sunešė patys gyventojai
Bendrovės darbuotojai liūdnai juokauja, kad šiemet jiems beveik nebereikėjo gyvūnų gaudyti – juos tiesiai į rankas įdavė patys šeimininkai. Gyventojai užmigdyti šunų ir kačių sunešė kur kas daugiau, nei valkataujančių keturkojų buvo sugauta gatvėse.
Šių metų sausio–kovo mėnesiais žmonės atnešdavo užmigdyti maždaug po 10 šunų, balandžio–birželio mėnesiais – vidutiniškai po 15, o liepą buvo sumuštas rekordas – pristatyti net 23 šunys. Rugpjūčio mėnesį savo augintiniais atsikratyti panoro 17 gyventojų. Rudenį šeimininkų myriop pasmerktų keturkojų sumažėjo. Rugsėjį atnešta užmigdyti 12, spalį – 10 šunų.
Iš viso per pirmus tris ketvirčius gyventojai atidavė užmigdyti 220 šunų ir kačių. Per tą laiką bendrovės darbuotojai gatvėse sučiupo 166 keturkojus.
V.Bakšys sakė, kad anksčiau to niekada nebuvo. Gyventojai daugiausia prašydavo užmigdyti ligotus gyvūnus, o dabar neša sveikus ir gražius.
Keturkojų šeimininkai tikina, kad sunkmečiu jiems per brangus malonumas laikyti šunį ar katę. Juolab, šiam pasiligojus, mokėti veterinarui už gydymą. Dabar palyginti retas su savo lojančiu ar miauksinčiu draugu skiriasi dėl to, kad augintiniui nebegali padėti gydymas. Tokie šeimininkai verkia, bučiuoja keturkojį ir ilgai negali su juo atsisveikinti.
Skaudama širdimi savo augintinius myriop pasmerkia ir emigruojantieji iš Lietuvos. Į užsienį laimės ieškoti vykstantys panevėžiečiai dažnai patys nežino, kur ten prisiglaus. Jie neturi galimybių kartu išsivežti šuns ar katės. Jeigu giminės ar draugai nesutinka priimti augintinio, tenka jį užmigdyti.
Gyventojams atiduoti augintinį eutanazijai nieko nekainuoja.
„Jeigu imtume pinigus, žmonės gyvūnus tiesiog paleistų į gatvę ar išvežtų į mišką. Jie lauktų kur kas žiauresnė mirtis“, – paaiškino V.Bakšys.
Kol narve gyvūnas laukia atvykstančio veterinaro su mirtina migdomųjų doze, bendrovės darbuotojai uždarytąjį maitina, kuopia.
Daugelis šunų ilgesingai žiūri į tą pusę, kur nuėjo šeimininkas – gal dar sugrįš? Tik jie negrįžta.
Gyvūnas – kaip daiktas
Ne vienerius metus beglobius gyvūnus priglausdavusios R.Liberienės adreso gyventojai nepamiršo. Jie ir toliau jai veža nebereikalingus šunis ir kates. Tik moteris atstumtiems gyvūnas nebegali pasiūlyti pastogės. Pasak R.Liberienės, nėra nei rėmėjų, nei sąlygų.
Atvežusiesiems šunį ar katę ji tegali pasiūlyti palikti telefono numerį – gal atsiras norinčiųjų priglausti. Ypač, jei gyvūnas veislinis.
„Neseniai atvežė du 9 ir 12 metų pitbulius. Jų nebenori auginti, siūlėsi kam nors padovanoti. Bet tokiems šunims surasti naujus šeimininkus neįmanoma. Žmonės jų bijo“, – kalbėjo R.Liberienė.
Ji nelinkusi pateisinti tų, kurie tikina, kad atsikratyti augintinių verčianti krizė. Moters nuomone, iš jų tik vienam kitam taip striuka su pinigais, kad nei pats turi ką valgyti, nei šuniui ką paduoti. Kai kurie, jos manymu, į gyvūną žiūrėjo kaip į daiktą.
Aptarnaus ir rajoną
Panevėžio rajono gyventojai, terorizuojami pulkų valkataujančių šunų ir kačių, baksnoja pirštu į miestiečius. Juos kaltina, kad nebereikalingus gyvūnus atveža į užmiestį ir paleidžia, o šie dauginasi.
Prisikviesti šungaudžių praktiškai nėra galimybių. Mat rajono Savivaldybė daug metų buvo sudariusi sutartį su Kaune esančios bendrovės „Nuaras“ filialu Alytuje. Kol šungaudžiai atvažiuodavo iš Alytaus, gyvūnų ir pėdos ataušdavo. Pastaruoju metu alytiškiai Panevėžio rajone pasirodydavo tik kartą kitą.
Rajono Savivaldybės vadovai ne kartą lenkėsi bendrovei „Panevėžio specialus autotransportas“, kad ši gaudytų valkataujančius gyvūnus, bet vis sulaukdavo neigiamo atsakymo.
Į kampą smarkiai kainas pakėlusio „Nuaro“ įvaryta Savivaldybė neseniai dar kartą pamėgino derėtis su panevėžiečiais ir pagaliau sukirto rankomis.
„Su bendrove „Panevėžio specialus autotransportas“ sudarėme sutartį iki kitų metų pabaigos. Jų paslaugos mums bus kur kas pigesnės nei alytiškių, o gyventojai greičiau sulauks pagalbos“, –džiaugėsi Panevėžio rajono savivaldybės administracijos direktorius Vitalijus Žiurlys.
Už vieno gyvūno sugavimą, laikymą, eutanaziją, utilizavimą suderėta mokėti po 140 litų. Už atvykimą bus mokama papildomai – už vieną kilometrą 1,94 Lt.
„Panevėžio specialaus autotransporto“ vadovas V.Bakšys neslėpė, kad sukalbesniais juos padarė sunkmetis.
Pasak jo, į rajoną gaudyti valkataujančių gyvūnų bendrovės darbuotojai vyks pagal iškvietimus.
„Seniūnai mus informuos, kada turime atvažiuoti. Daryti reidus per brangu. Nebent pavasarį, kai prasideda ruja“, – kalbėjo jis.
Direktorius svarstė, kad atnešančių užmigdyti savo augintinius gretas dabar papildys ir kaimo gyventojai.
KOMENTARAS
Danutė Navickienė, Lietuvos gyvūnų globos draugijos tarybos narė
Vilniuje stebima lygiai tokia pat tendencija – iš gatvių surenkama ir užmigdoma mažiau gyvūnų, nei atneša patys šeimininkai. Žmonės masiškai atsikrato savo augintiniais, motyvuodami krize.
Mane labai nustebino, kai išgirdau, kad tas pats ir Vokietijoje.
Nežinau, ar tokį elgesį galima teisinti gyvenimo lygio kritimu. Manau, kad tikrai mylintis šeimininkas su savo augintiniu pasidalins paskutiniu kąsniu. Sunku įsivaizduoti, kad jis nuveš savo keturkojį į įmonę, gerai žinodamas, kad ten jam niekas neieškos naujų šeimininkų, o nužudys.
Klausimas, ko žmonėms labiau trūksta – moralės ar pinigų.