Jį gesinę ugniagesiai dabar rengiasi kitam budėjimui. Apie tai, kad pavyko išgelbėti mergaites, vyrai kalba santūriai. Ir didvyriais savęs nevadina. Sako, kad tą akimirką buvo kaip vienas kumštis. Juk gelbstint gyvybes lemtinga gali būti net vienintelė klaida.
„Šiame gaisre iškart viena grandis buvo nusiųsta į antrą aukštą, kita skubėjo į pirmąjį,“ - pasakoja Tauragės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos komandos viršininkas vidaus tarnybos kapitonas Aretas Ežerskis.
Jis neslepia, kad gaisre – kaip kare, būna visko, kad neretai priimti sprendimus tenka akimirksniu, kad kiekvieną sykį laukia vis kita situacija. Prasitaria, kad net ir išgelbėjus, jie dar ilgai grįžę gaisrinėn apie tai kalbasi, analizuoja, svarsto.
Vyrai prasitaria, kad skaudžiausia, kai atsiranda įvairių ekspertų, kurie greiti kritikuoti, kurie nė piršto nepakrutindami, ar net nebuvę vietoje, ima postringauti, ką ir kaip reikėjo daryti. Chirurgui juk niekas neaiškina, kaip operuoti, o kaip gesinti, žino bemaž
kiekvienas.
Į šį gaisrą, įveikę beveik kilometro atstumą, ugniagesiai atskubėjo per tris minutes.
„Važiuodami į jį jau žinojome, kad name yra vaikų. Apie tai informavo Bendrasis pagalbos centras. Baimės nejautėm, reikėjo galvoti, ką darysime. Kai atvykome, mergaičių mama buvo kieme. Iš karto skubėjom į vidų. Šviesdami prožektoriais tris mergaites suradome dūmuose skendinčioje virtuvėje“, - pasakoja šio gaisro gesinimui vadovavęs Tauragės apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdybos komandos budinčios pamainos vadas vidaus tarnybos vyr. leitenantas Saurimas Kvederys.
Tąkart iš tirštų dūmų apimto kambario antrajame aukšte jie išnešė tris mažametes mergaites, o iš pirmojo aukšto – apdegusį vyrą. Gaisro židinys buvo pirmajame aukšte, kur degė lova. Spėjama, kad jį galėjo sukelti neatsargus rūkymas. Beje, vien šiemet dėl šios priežasties Lietuvoje jau žuvo 9 žmonės.
Po medikų apžiūros dar tą patį vakarą mergaitės iš ligoninės buvo išleistos. Tiesa, gaisre apdegęs vyras atsidūrė reanimacijoje. Dėl jo gyvybės kovoja medikai.
Apie stresą, kurio darbe netrūksta, ugniagesiai nemėgsta kalbėti. Pasak jų, įtampą geriausiai padeda nuimti vyriškas pokalbis. Ypač kai yra kuo pasidžiaugti. Beje, šiam gaisrui vadovavę S. Kvederys ir A. Ežerskis, turi po dvidešimt dvejų metų darbo patirtį. Vis dėlto nežiūrint į tai, abu pripažįsta, kad po gaisro, grįžę namo, ilgai negalėjo sumerkti akių. Tokia jau ugniagesių darbo specifika, kad mintyse ne vienas jų modeliuoja vieną ar kitą situaciją, vis ieškodami geriausio sprendimo.
„Skirdamas užduotį, esi atsakingas. Todėl turi pažinti žmones. Po kiekvieno gaisro kalbamės, aiškinamės, net ginčijamės. Kodėl? Todėl, kad nesuklystume, kad galėtume žmonėms padėti. Kai matai tiek nelaimių, negali kitaip dirbti. Kai nuo tavo darbo priklauso kitų likimai, negali pasakyti: „Ai, neišėjom, gal pasiseks kitą kartą“, – sakė A. Ežerskis.
Kiekviena para pateikia savus iššūkius.
„Štai praėjusį kartą, atvažiavę išvydome gatvėje liepsnojantį ugnies fakelą, kuris tai bėgo į kitą gatvę, tai sustojo, tai vėl bėgo. Pasiėmę iš mašinos nedegų audeklą, šokome jo gesinti. Paguldėm ant žemės, teko panaudoti net savo švarkus“, - pasakojo S. Kvederys. Medikams vyras buvo perduotas gyvas.
Ugniagesiai nelinkę priekaištauti ar kaltinti neatsargiai besielgiančių žmonių, bet labai norėtų, kad gyventojai labiau brangintų vaikų ir artimųjų gyvybes. Deja, sausio mėnesio gaisrų statistika negailestinga – juose žuvo 26 žmonės. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, tiek tragiškų žūčių sausio mėnesį per 5-erius metus dar nėra buvę.