Kaskart išgirdę apie kraupų užpuolimą susimąstome, kaip patys pasielgtume tokiu atveju: gintumėmės, paklusniai vykdytume nusikaltėlio nurodymus ar mėgintume pasprukti. Tačiau teoriniai svarstymai, kaip galėtų būti, yra viena, o tinkama reakcija lemiamą užpuolimo akimirką - kita. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras Irmantas Mikelionis pokalbio su LŽ pradžioje patarė visais įmanomais būdais ginti gyvybę ir asmeninį turtą.
"Žmogus turi tokią teisę. Nereikėtų baimintis ja pasinaudoti. Teisėsauga visada bus nukentėjusiojo pusėje. Būta atvejo, kai užpuolikai sumušė policijos pareigūną. Iš pradžių jis bandė gintis plikomis rankomis, nors dėtuvėje turėjo šaunamąjį ginklą. Pistoletą išsitraukė tik visiškai sumuštas. Žmonės pradeda gintis per vėlai. Galbūt baiminasi ilgų teismo procesų. Nors dabar jų išvengti gerokai paprasčiau nei prieš šešerius metus", - tikino prokuroras.
Situacija pagerėjo
Padėtis teisiniu požiūriu pasikeitė 2003 metų gegužės 1-ąją, kai įsigaliojo Baudžiamojo kodekso (BK) pataisos. Iki tol buvusi būtinosios ginties ribų peržengimo sąvoka esą veikiau klaidino, o ne gelbėjo. Užpuoliką sužeidęs asmuo pats dažnai būdavo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
Teoriškai būtinosios ginties ribos peržengiamos nužudymo arba sunkaus kūno sužalojimo atvejais. Tačiau griežtesnių sankcijų užpuoliko auka gali sulaukti tik įrodžius, kad sutrikdyta sveikata - tyčinė veika.
"Būsite neteisūs, jei šaudami į užpuoliką norėsite nužudyti, o ne apsiginti. Žinoma, dėl patiriamo streso galima iššauti kur pakliūva. Dėl to jums niekas priekaištų nereikš. Bet jeigu sužeistam užpuolikui, pagautas įniršio, įremsite ginklą į galvą ir paleisite kontrolinį šūvį - peržengsite tą ribą", - aiškino I.Mikelionis.
Blogi užpuoliko kėslai turi būti realūs ir akivaizdūs. Būtinoji gintis pateisinama, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei, sveikatai, turtui, nuosavybei.
"Pavyzdžiui, einate gatve ir matote, kad jūsų atžvilgiu griebiamasi neteisėtų veiksmų - išsitraukiamas pistoletas, peilis, - ginkitės. Bet jeigu girdite, jog tik tariamasi jums pakenkti, imtis būtinosios ginties dar per anksti", - sakė prokuroras.
Atitinkamos priemonės
Nuo užpuoliko turite teisę gintis tokiomis pačiomis priemonėmis ir lygiai taip pat intensyviai. Atsižvelgiant į tai, kad užpuolimas visada būna netikėtas, auka patiria milžinišką stresą, teoriškai jai leidžiama imtis drastiškesnių priemonių.
"Jeigu prie jūsų artinasi nepažįstamas asmuo, turintis peilį, galite mažų mažiausiai išsitraukti peilį arba kirvį. Jei užpuolikas fiziškai pranašesnis už jus, nereikėtų dvejoti pasinaudoti savigynai išduotu šaunamuoju ginklu. Jeigu yra laiko įvertinti situaciją - galbūt pavyktų rasti racionalesnį sprendimą, nei išsitraukti pistoletą. Bet jei esate pričiuptas netikėtai, nelygiaverčio ginklo panaudojimas yra leistinas", - kalbėjo prokuroras.
Netrūksta atvejų, kai vieną žmogų puola keliese. Nesvarbu, kad nė vienas jų neturi ginklo, auka gali pasinaudoti turimomis savigynos priemonėmis. Svarbu viena - stengtis padaryti užpuolikams kuo mažesnę žalą. Taip pat nereikėtų sužaloti pašalinių asmenų. Jeigu į atlapus kimba vienas iš penkių, nereikėtų šaudyti jų visų. Sužeidus vieną ir kiti veikiausiai išsibėgios arba praras norą jus pulti.
Klampiausi tie tyrimai, anot prokuroro, kai savigynai panaudojamos neadekvačios priemonės: "Tarkim, jums kas nors nori suduoti smūgį ranka, o jūs tą žmogų nušaunate. Gyvybei realaus pavojaus nekilo, bet užpuolikas jau negyvas. Kada laikoma, jog buvo peržengtos būtinosios ginties ribos? Vienas pavyzdžių, kai užpuolikas - vaikas, senukas arba neįgalusis. Sunku įsivaizduoti, kad trylikametis galėtų sužaloti 25 metų vyrą. Žinoma, jei tas nepilnametis eina prieš suaugusįjį ginkluotas, - kita situacija. Tokiu atveju gynybai gali būti naudojamos veiksmingesnės priemonės."
Pasirūpinti sužeistuoju neprivaloma?
Užpuolikas sužeistas ar, neduok Dieve, nušautas. Kaip elgtis? Sprukti ir stengtis pamiršti patirtą košmarą ar bandyti ištiesti pagalbos ranką? Kaip tokį geranoriškumą įvertins teismas?
Aukščiausiojo Teismo (AT) teisėjas Vytautas Piesliakas, remdamasis praktika, pasakojo, kad užpuolimo aukoms retai kada kyla noras padėti nusikaltėliui.
"Ar reikia dėl to stebėtis? Jei mane užpuolė ir pavyko apsiginti, tikrai nelūkuriuosiu šalia to piktadario. Žmonės stengiasi pasišalinti, nes išlieka reali grėsmė, kad nusikaltėlis ims vytis. O apimtas įsiūčio dar žiauriai atkeršys pasipriešinusiai aukai", - dėstė V.Piesliakas.
AT teisėjas atskleidė, kad nagrinėjant tokio pobūdžio bylas nėra lemiamas veiksnys, ar užpuolikui buvo suteikta pagalba, ar nebuvo.
Tačiau prokuroras I.Mikelionis siūlė nelikti abejingiems ir pasistengti sumažinti kilusių pasekmių padarinius. "Jeigu po būtinosios ginties atsirado žalingų pasekmių, turėtume pasirūpinti, kad jos netaptų didesnės. Nederėtų sužaloto užpuoliko palikti likimo valiai. Gali būti, jog sunkiai sužeistas asmuo dėl to numirs. Pabėgti ir apie užpuolimą nepranešti policijai - klaidingas žingsnis. Būtina užfiksuoti aplinkybes, nes atsigavęs užpuolikas pats gali kreiptis dėl sužalojimų. Tada vietoj aukos ar nukentėjusiojo žmogus taps įtariamuoju", - aiškino prokuroras.
Pašnekovas prisiminė atvejį, kai prieš keletą metų Vilniuje buvo rasti vyrai - sunkiai sužalotas ir nužudytas. Tyrimo pradžioje apie įvykio aplinkybes pasakojo tik nukentėjusieji. Netrukus pavyko nustatyti asmenį, kuris įvykdė išpuolį. "Tas žmogus ilgą laiką slapstėsi. Įtariamasis nužudymu ir sveikatos sutrikdymu pateikė versiją, kuri netrukus pasitvirtino. Paaiškėjo, kad tą vakarą jis su mergina išėjo iš kavinės. Iš paskos sekę trys vyrukai pradėjo užgaulioti porelę, kabinėtis prie jos. Kai nuo žodžių buvo pereita prie kumščių, jaunuolis išsitraukė peilį ir gindamasis padarė minėtus sužalojimus. Šie faktai pakeitė prokuroro poziciją. Jis paprašė išteisinti tą žmogų. Kokie argumentai? Jaunuolis turėjo negalią, užpuolikų buvo trys. Reikėjo apginti ne tik save, bet ir merginą. O slapstėsi nuo policijos dėl to, kad išsigando, bijojo pasekmių", - pasakojo I.Mikelionis.
Kriminalinė istorija, kurios graži pabaiga, bet akivaizdu, jog slapstymasis apsunkino ikiteisminį tyrimą. Kai kurių detalių ir teiginių nepavyko objektyviai patikrinti, teko naudotis šalutinėmis priemonėmis. Jeigu nebūtų vengęs bendradarbiauti su policija, vėliau išteisintam jaunuoliui nebūtų reikėję praleisti kelių dienų belangėje. Byla greičiausiai net nebūtų pasiekusi teismo.
Turtas - taip pat vertybė
Ne tik gyvybė, bet ir turtas patenka į būtinosios ginties rėmus. Anot I.Mikelionio, kartais atrodo, jog įstatymai suteikia daugiau galimybių ginti būstą, o ne gyvybę: "Logiška, kad tuo atveju, kai braunamasi į namus, kyla grėsmė ne tik materialiam turtui, bet ir tame pastate esantiems asmenims. Net jei nebūtų realaus pavojaus gyvybei ar sveikatai, bet gindamiesi netyčia atimtumėte užpuolikui gyvybę ar sunkiai sutrikdytumėte jam sveikatą, tai nebūtų laikoma būtinosios ginties ribų peržengimu. Be abejo, tai nereiškia, kad kiekvienas į namus besibraunantis žmogus gali būti nužudytas. Pabrėžiu, jog būstą galime ginti gerokai intensyviau, nei gintis užpulti gatvėje."
Pašnekovas prisiminė vienoje gyvenvietėje nutikusį įvykį, kai buvo nužudytas į svetimus namus norėjęs patekti vyras. "Kaime liūdnai pagarsėjęs asmuo veržėsi pas kaimyną, laužė duris, plūdosi. Namie buvęs žmogus paėmė peilį, pravėrė duris ir aklai dūrė įsibrovėliui. To pakako, kad šis mirtų. Kas pasakys, kokie buvo į vidų besiveržusio vyro motyvai - gal norėjo nužudyti, o gal tik butelį "pasiskolinti"? Byla pateko į teismą. Teisėjai į situaciją pažvelgė paprastai: žmogus gynė savo turtą, o aklu dūriu neturėjo tikslo nužudyti. Be abejo, prieš kumščius panaudotas peilis. Tačiau pats faktas, kad norėta tik sustabdyti užpuoliką, pateisino žmogaus elgesį", - kalbėjo prokuroras.
Abi šios istorijos galėjo baigtis ir liūdniau. Užpultiesiems pasisekė, kad narpliojant jų bylas jau buvo įsigaliojusios BK pataisos. Kitaip peiliu nužudyti plikomis rankomis į namą besiveržiantį žmogų reikštų būtinosios ginties ribų peržengimą.
Pakanka tyrimo
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjas Gediminas Viederis LŽ patvirtino, kad bylos dėl būtinosios ginties ribų peržengimo labai retai pasiekia teismą. Jo žodžiais, "dažniausiai visos aplinkybės paaiškėja per ikiteisminį tyrimą".
Tai patvirtino ir I.Mikelionis: "Iš tiesų taip ir yra. Atlikdamas ikiteisminį tyrimą prokuroras gali įvertinti, ar buvo būtinosios ginties sąlygos. Tada sprendžiama - perduoti bylą teismui ar nutraukti tyrimą. Iki 2003 metų vertinant situaciją lemiamą reikšmę turėjo ginklų - užpuoliko ir aukos - neatitikimas. Priėmus pataisas to nebeliko."
Anot pašnekovo, šiais laikais žmogus, pasinaudojęs būtinosios ginties teise, retai kada gali likti nesuprastas. Nebent pats pradės vytis sprunkantį užpuoliką ir dar jį pašaus. O už tyčia atimtą gyvybę, peržengiant būtinosios ginties ribas, jau baudžiama. Žmogaus teisė gintis nepriklauso nuo to, ar jis turėjo galimybę pabėgti, pasislėpti nuo užpuoliko (taip išvengdamas būtinosios ginties).
Teisme - kiti atvejai
V.Piesliakas LŽ pasakojo, kad teismus dažniausiai pasiekia šiek tiek kitokio pobūdžio bylos. "Tipinis pavyzdys - dviejų žmonių išgertuvės. Apsvaigus nuo alkoholio mėgstama aiškintis santykius. Vienas įžeidžia, o kitas iš karto trenkia per galvą. Galiausiai kas nors nužudomas. Tada likęs gyvas pradeda pasakoti, kad buvo puolamas, todėl privalėjo gintis. Tokių bylų yra gerokai daugiau negu klasikinių būtinosios ginties atvejų", - teigė AT teisėjas.
Panašūs konfliktai - tikra dilema teismams. Neaišku, kaip vertinti nusikaltimą, nustatyti būtinosios ginties ribas.
V.Piesliako nuomone, prokurorai elgiasi atsargiai, todėl tam tikrose bylose būtinosios ginties ribų peržengimo įvertinimą palieka teismams: "Kai viskas akivaizdu - gynėsi ir neperžengė ribų, - prokurorai priima savarankiškus sprendimus. Juolab jei užpuolikas liko gyvas, tik buvo sužalotas. Tačiau tais atvejais, kai asmuo dėl būtinosios ginties žūva, dažniausiai viską turi aiškintis teismas. Tas, kuris gynėsi, tampa įtariamuoju."
"Svainijos" įvykiai
Kalbant apie būtinąją gintį kaip klasikinį atvejį galima nurodyti istoriją, įvykusią prieš 13 metų Panevėžyje. 1996-ųjų gruodžio 24-osios vakarą nusikaltėliai atėjo į verslininko Rimanto Okuličiaus parduotuvę "Svainija" ir pareikalavo sumokėti 10 tūkst. JAV dolerių duoklę.
Gindamasis R.Okuličius iš teisėtai turėto pistoleto nušovė reketo organizatoriumi laikytą Panevėžio nusikaltėlių autoritetą Vitalijų Tuzovą (pravarde Psichas), Marių Kalvelį (pravarde Kriuša), Kęstutį Barbašauską ir Darių Augustavičių. Vidmantą Kirklį, Kęstutį Vaitiekūną (pravarde Kęstorius), Virginijų Rakauską (pravarde Pingvinas) bei A.Lazauską (pravarde Lazeris) verslininko šūviai sužeidė. Jie dėl įvairių sužalojimų buvo paguldyti į ligonines.
Panevėžyje liko gydytis tik K.Vaitiekūnas, kiti trys jo bendrininkai buvo nuvežti į Vilnių. Tikėdamiesi išvengti baudžiamosios atsakomybės netrukus V.Kirklys, A.Lazauskas ir V.Rakauskas pabėgo iš sostinės ligoninės. Nusikaltėliai sulaukė Temidės atkirčio, tačiau nemenkas grėsmės šešėlis pakibo ir virš šaudžiusio verslininko galvos. Galiausiai R.Okuličiaus veiksmai buvo įvertinti kaip būtinoji gintis.