Kreipėsi į savivaldybę
Ponia Audra sako, kad prieš pradėdama verslą labai daug domėjosi bizonais, bendravo su specialistais Prancūzijoje. Lietuvoje bizonų niekas neaugino, tad čia nebuvo su kuo pasitarti. Tačiau pasvėrę visus „už“ ir „prieš“ sutuoktiniai Šelencai įvertino, kad Lopetiškės vienkiemis yra būtent tai, ko jiems reikia: ir atokiai, ir ne užkampyje, nes jų vizijoje buvo ir kaimo turizmo paslauga. Ir taip šalia Kelmės apsigyveno pirmieji 12 bizonų, jiems buvo užtvertas per 30 ha aptvaras su perspektyva jį didinti. Sodyboje pradėjo kilti statiniai.
Ramus gyvenimas truko neilgai. 2007-aisiais verslininkė išgirdo apie rengiamą Kelmės miesto bendrąjį planą ir apie tai, kad miestas gali atkeliauti iki jos bizonų. „Tuomet kreipiausi į rajono savivaldybę su pastabomis, – pasakoja A.Šelenc. – Atkreipiau dėmesį, kad Amerikos prerijų bizonai yra labai smalsūs ir draugiški gyvūnai, tačiau pernelyg arti šių milžinų lįsti nepatartina.
Nurodžiau, kad mūsų pastangos plėsti ūkį ir įgyvendinti turizmo viziją gali nueiti perniek, nes miesto bendrojo plano sprendiniuose mums priklausančio žemės sklypo dalis patenka į komercinės paskirties objektų teritoriją.“ Tačiau A.Šelenc netrukus nusiramino, nes savivaldybės administracijos direktorius jai pranešė, kad į jos pastabas bus atsižvelgta.
Kaimynai priartės prie pat tvoros
Praėjus dar porai metų pasitvirtino, kad bizonų augintojai nuogąstavo ne be reikalo: bendrajame plane buvo matyti, kaip gyvenamieji namai priartėja prie pat jų valdų ribos, nepalikdami net būtinų sanitarinių zonų. Neišlaikytos sanitarinės zonos netgi nuo tvarto iki būsimų kaimynų. „Sėkmingai verslo plėtrai mums reikės auginti ir kitokių gyvulių, esame numatę statyti 10 kiaulių fermą“, – dėstė A.Šelenc. Kaip tai reikės padaryti, jei už tvarto bus gyvenamieji namai?
„Mums sako: gausi kaimynų sutikimą ir galėsi atlėpauses auginti, – valdininkų raminimus atsiminė A.Šelenc. – Tačiau, kas sutiks su kiaulių kaimynyste? Arba kaip reikės nušauti bizoną, jei mes būsime gyvenamųjų namų apsuptyje?“
Nebeliko ir keliuko
A.Šelenc sako, jog bendrajame miesto plane nebeliko ir nuo amžių buvusio kelio į jų sodybą. „Sako, kad padarys kitą, tačiau mums naujo kelio nereikia, nes jis verslui netinkamas. Būtent su dabartiniu keliu, atsišakojančiu nuo Rygos–Karaliaučiaus kelio, siejau savo planus“, – dėstė ponia Audra. Moteris piktinasi, kad Kelmės rajono specialistai tegali patarti jai... nebijoti: „Jie man sako: tu tik nebijok, gal dar dešimt metų čia niekas nieko nedarys. Bet man ne paguodos, o įstatymo, į kurį galėčiau tvirtai atremti savo verslą, reikia. Jei yra kelias, jis turi išlikti ir plane, o ne valdininko pažaduose.“
A.Šelenc teigia, kad su bendruoju miesto planu žlunga ir jų verslas, į kurį sudėtas ne tik jos, bet ir jos vokiečio vyro bei jo tėvų turtas. „Aš vyrui net nepajėgiu paaiškinti, kaip tokie dalykai gali vykti. Jam mūsų valdininkų sprendimai – nesuvokiami.“
Kalti kiti?
Kelmės rajono Kraštotvarkos skyriaus vadovas Vitalijus Kupreščenka pripažino, kad keliamos A.Šelenc problemos nesupranta. Bet jis ir taip esą čia niekuo dėtas, nes tai „pridirbusi“ jo pirmtakė. Paklaustas, ar klaidos nebus pataisytos, V.Kupreščenka sakė, kad to padaryti neįmanoma. Bendrasis miesto planas kainavo apie pusę milijono. „O mūsų verslas – per pusantro milijono“, – priminė jam A.Šelenc.
Rajono savivaldybės administracijos direktorius Gipoldas Karklelis sako nenorįs prisiimti atsakomybės, nes bendrasis miesto planas buvo patvirtintas tuomet, kai jis dar nebuvo direktoriumi, tačiau pripažįsta, jog planas buvo patvirtintas vėliau nei Šelencai pirko Lopetiškių vienkiemį. Direktorius mano, kad savivaldybės valdininkai savo kaltės vienas kitam stumdyti neturėtų, nes Kraštotvarkos skyriuje beveik visi specialistai tebėra tie patys, išskyrus vyr. architektę. O būsimą bizonų kaimynystę projektavusi architektė Irma Korytė-Stanionienė įsitikinusi, kad Šelencų verslas dėl miesto plėtros tikrai nukentės.
KOMENTARAS
Algimantas Lacis, Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas
Audrai Šelenc leidimas kurti bizonų fermą buvo išduotas vienkiemyje. Ji pateikė žemės nuosavybės dokumentus, jokių apribojimų mes netaikėme, nes buvo vientiso lauko masyvas. O dabar, kaip suprantu, iškyla problema, kaip tuos gyvūnus apsaugoti, kad jie neištrūktų į laisvę ir nepridarytų bėdos. Bijau prognozuoti, kaip bizonai reaguos, kai prie jų priartės civilizacija, kai prie tvoros ims loti šunys. Mes neturime tokios patirties. Tačiau yra žinoma, kad nuo vilkų bizonai nebėga, jie juos puola. Be abejo, bizonai auga ir zoologijos sode, bet čia juk ne tas atvejis. Atvirai sakant, aš nepavydžiu tiems žmonėms, bet niekuo pagelbėti negaliu, nes minėtos bėdos sprendimas – nebe mūsų institucijos kompetencija.
