Už šio pseudonimo slypi penkiasdešimt vienerių metų kultūros centro darbuotoja Birutė Minutkienė. Prieš ją, stovinčią už muzikinio pulto, per dvidešimt kelerius metus vyko pokyčiai – keitėsi šokių mados, muzika, provincijos kultūra ir, žinoma, pats kaimas.

Po praleisto vakaro šokiuose ir ilgų pokalbių, Birutė sako jaučianti, kad po šio rašinio už kai kurias mintis ji gali būti iškviesta „ant kilimėlio“: „Turėdama 30 metų kultūros darbuotojo stažą ne pirmą kartą ryžtuosi išsakyti kai kam nepalankias mintis – turiu vilties ir šį sykį atlaikyti savo mintis, nes labai pasigendu ne riboto, o naujo, produktyvaus, jaunatviško požiūrio į kultūrą, ypač provincijoje.“

Apie tai, ką išvydome Užpalių šokiuose vėlų šeštadienio vakarą – DELFI tęstinio projekto „Gilyn į Lietuvą“ dalyje.

Patriotiškas kaimas

Šeštadienio vakarą Užpalių centrinė aikštė visai tuščia. Prie Šv. Trejybės bažnyčios, sėdėdami BMW automobilyje, šnekučiuojasi du vaikinai. Šalimais paskutinę darbo dienos valandą skaičiuoja parduotuvė. Joje dirbančios pardavėjos kantriai laukia jaunas sūnus, sėdintis visai čia pat, prie prekystalio.

Ant parduotuvės raudonų plytų fasado sienų kabo kryžius ir atminimo lenta, menanti žiaurų susidorojimą su Lietuvos rezistentais bei vykusius trėmimus.
Labai įsižeidžiu, kai sako, kad Lietuvos kaimas yra prasigėręs. Taip, pas mus yra 3-4 pijokai, kurie kartais sėdi miestelio centre. Aišku, gal pravažiavus pro šalį, jie užkliūna. Tačiau dauguma užpaliečių – dirbantys ir dori žmonės. Iš 744 gyventojų yra gal trys pastoviai geriantys. Argi tai katastrofiška? Pavaikščiokite penktadienio vakarą po Vilnių.
Užpalių kultūros centro darbuotoja Birutė Minutkienė

Nedidelio Užpalių miestelio istorija turtinga ir labai patriotiška. Kai kurių istorikų pastebėjimu, Užpalių vardas paminėtas dar XIII a. Iš čia kilę daug iškilių asmenybių, nusipelniusių Lietuvos valstybingumui. Užpaliai kasmet švenčia NATO dieną ir visuomet aktyviai mini Valstybines šventes.

„Labai įsižeidžiu, kai sako, kad Lietuvos kaimas yra prasigėręs. Taip, pas mus yra 3-4 pijokai, kurie kartais sėdi miestelio centre. Aišku, gal pravažiavus pro šalį, jie užkliūna. Tačiau dauguma užpaliečių – dirbantys ir dori žmonės. Iš 744 gyventojų yra gal trys pastoviai geriantys. Argi tai katastrofiška? Pavaikščiokite penktadienio vakarą po Vilnių“, - stereotipus apie Lietuvos provinciją neigia B. Minutkienė.

Užpalių kaimo šokiai

Šeštadienį šokiai prasideda 21 val. Atvykęs į Užpalius keletu minučių anksčiau ir radęs tamsius kultūros centro langus, skambinu Birutei.

„Vedžiau kitą renginį. Persiaunu batus ir tuoj tuoj atlekiu“, - per telefoną išpyškina šokių vedėja.

Kartu įeiname į Kultūros centrą. Įjungus šviesas pasimato seno, bet tvarkingo pastato interjeras: medinės grindys, ant dailylentėmis iškaltų sienų prikabinta daugybė plakatų, erdvę puošia įvairūs tautiniai atributai.

Klausiu centro darbuotojos, kaipgi atrodo jos darbo diena.

„Berniukas, tau nuo katros valandos pradėt pasakot?“, - šypsodamasi klausimu atšauna Birutė ir čia pat greitakalbe išberia savo paskutinių dviejų dienų įtemptą grafiką. Jame – įvairių renginių vedimas, VU mokslinės ekspedicijos, tyrusios tarmes, kuravimas Užpalių apylinkėse, artistų repeticija, šokių pamoka, pasirengimas flashmobui.

„Ką? Jūs nežinot ką reiškia flashmobas?“, - išvydusi nuostabą mano veide, pasitikslina Birutė.

Šokių aikštelė – kaimo atspindys

Nors kai kurie užpaliečiai važiuoja dirbti į Uteną, miestelyje taip pat yra ką veikti: auginami kailiniai žvėreliai, gaminamos parketlentės, yra vaikų darželis, gimnazija, žmonės turi ūkius, yra ir vienas didžiausių Lietuvoje bitynas. Vis tik, Užpaliai, kaip ir likusi Lietuvos provincija, mažėja – jaunimas išvyksta studijuoti į miestus ir nebegrįžta.

Pasak Birutės, žvelgiant į šokių aikštelę, gali suprasti, kaip gyvena Lietuvos kaimas.

Man pasiūloma arbatos ir pokalbis pakrypsta apie pačius šokius: „Diskotekas darome kada sugalvojame. Nuolat nebevyksta, nes nebėra tiek žmonių. Būna, kad ateiname ir laukiame, kada gi susirinks šokėjai. Kartais ateina tik keli. Tuomet pasišokame pora valandų ir esu priversta sakyti jiems - „viskas, basta, vyniojam namo“. Jungiu šviesas ir dar prieš vidurnaktį būnu namie.“

Pasak Birutės, šokių nepastovumas turi ir teigiamų, ir neigiamų niuansų: „Kuomet vakarėliai vyksta nuolat, daug jaunimo atvažiuoja iš aplinkinių kaimų. Tada prasideda visokie santykių aiškinimaisi, kas nors kam nors „mėlynę indeda“. Senais laikais, kuomet užpaliečiai mušėsi su daujočiais, vyžuoniškais, ar su Svėdasais, tekdavo net šokius stabdyti dėl to.“
Tuomet šokių aikštelėje linksmindavomės net tris vakarus – penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį. Žmonių rinkdavosi labai daug, chebra šokdavo net koridoriuje, nes į salę ne visi tilpdavo. Sekmadienį jau būdavo gan ramu – rinkdavosi tik ištikimiausi pavargėliai. Pradėdavome taip pat vėliau – nuo vidurnakčio iki paryčių. Pamenu, kad kai matydavau, jog mano uošvis į pieninę važiuoja ryte, suprasdavau, kad jau reikia eit namo.
Užpalių kultūros centro darbuotoja Birutė Minutkienė

„Kaip vyko šokiai prieš 20 metų?, - klausiu ilgametės kultūros centro darbuotojos.

- „Tuomet šokių aikštelėje linksmindavomės net tris vakarus – penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį. Žmonių rinkdavosi labai daug, chebra šokdavo net koridoriuje, nes į salę ne visi tilpdavo. Sekmadienį jau būdavo gan ramu – rinkdavosi tik ištikimiausi pavargėliai. Pradėdavome taip pat vėliau – nuo vidurnakčio iki paryčių. Pamenu, kad kai matydavau, jog mano uošvis į pieninę važiuoja ryte, suprasdavau, kad jau reikia eit namo.“

Šokių vedėja pamena, kad muštynių būdavo ir tuomet, tačiau kadangi ateidavo daug žmonių, greit jas išskirdavo. O dar ir muštynės, anot Birutės, būdavo kitokios – gulinčio neliesdavo, nepuldavo iš pasalų, treti asmenys nesikišdavo.

Į šokius būdavo einama kartomis: „Kai eidavo mano vyresnioji sesuo, eidavo ir mūsų mama kartu. Pamenu, buvo kažkokia šventė mano gimtajam kaime, sėdi vienoje pusėje babytės su skarelėmis, kitur šoka jaunimas, dar kitame kampe – dūksta vaikai. Vyrai kviečia, visi šoka poromis. Mano sesuo nešdavosi ir prašmatnesnius batus persiauti.“

Pokalbį nutraukia prasivėrusios kultūros centro durys. Į vidų užeina keletas pasipuošusių merginų.

„Na viskas, turiu eiti į darbo vietą“, - pokalbį sustabdo Birutė ir nuskuba į salę.

Patys šokiai

Prie durų merginoms nuplėšiami bilietai. Šokių kaina – 1 euras 45 ct.

Birutė neskubėdama, atsuktuvo pagalba atsidaro savo nešiojamąjį kompiuterį, įjungia ir šalia esantį stacionarų. Užsidega keletas lempų. Pora jų – kadaise išsuktos iš traktoriaus. Su pirmąja daina jos ima mirksėti, o atėjusios merginos kol kas tiesiog stoviniuoja salėje.

Dvi iš jų yra dvyliktokės, kitos – jau studijuoja Vilniuje universitete.

„Čia daug pigiau ir smagiau. Utenoje nuvarai į klubą, nusiperki kokteilio stiklinytį po šešis euriūkus, trauki per šiaudelį ir ašarytės rieda. Tadu dar visiem būtinai paragaut iš manys reik. Taip ir matos, kaip euriūkus per šiaudelį traukia. Todėl tokį šventy tik kartū per mėnesį pasdarom sau“, - aukštaitiška tarme šypsodamasi pasakoja viena jų.

„Taigi reik, kad tau bachūrai statytų, o ne pati pirktum“, - pataria draugė.

„Eik tu! Kokie ten bachūrai?! Niekas ten nepuola statyti. Utenoj bernai mažai uždirba“, - atšauna pirmoji.

Merginos sako, kad nors ir gimtuosiuose Užpaliuose šokiai vyksta rečiau, čia jie daug nuoširdesni:
„Čia ir muzika gera, o ten klubely – tik kala, kala, kaip kokiuose šaltkalvių dirbtuvėse“.

Užpalių kaimo šokiai

Į salę įeina keli vaikinai. Prožektorių šviesoje palengva pradeda judėti keletas siluetų.

Grojaraštį sudaro vaikštinėdama per miestą

DJ Birutės pultas – tai du kompiuteriai. Vienas jų nešiojamas, kitas – stacionarus pakaitinis, jei netyčia kas nutiktų. Dar yra šviesų reguliavimo pultas, mikrofonas, dūmų mašina, daugybė rozečių ir laidų raizgalynė.

Muzika grojama iš winamp programėlės. Grojaraštis įvairus: nuo lietuviškos estrados klasikos iki šiandieninių Europos hitų.

Pasak B. Minutkienės, svarbu nuolat stebėti salės nuotaiką, atrasti ritmo dinamiką, nes vieną stilių grojant, visiem neįtiksi.

Teiraujuosi, kaip ji sudaro grojaraštį: „Klausau radijo stočių topų, vaikščiodama po miestelį, kreipiu dėmesį, ką jaunimas groja savo automobiliuose. O Lietuviška klasika visada pagyvina programą.

Suprantate, į šokius susirenka skirtingų pažiūrų, skonių žmonės. Kai jaunas žmogus ateina į šokius pirmą kartą, jis čia įžengia su tėvų suformuotu muzikiniu skoniu, todėl vaikšto čia ir nesusivokia, kas jam pačiam labiau patinka.

Užpalių kaimo šokiai

Būna, užlipa čia pas mane ir paprašo kokios dainos, arba atneša USB atminties raktą. Man juokinga, nes aš žinau, kad ne visiem ta daina patiks. O kažkam tai ypatinga daina, kurią gal tėvukai grojo namuose ir sakė, kad gera. Kitam ta daina ypatinga gal todėl, kad jis, skambant jai, bučiavosi mašinoje su mergina. Todėl čia turi labai maišyti visokius stilius“.

Alkoholį vartoja „su protu“

Pro Kultūros centro pastatą vis pravažiuoja policijos ekipažas. Šalimais mašinoje jaunimas groja lietuvišką repą. Dar viena mašina atvyksta du vaikinai.

„Ooo, žiūrėk, plius vieną alfą atsivedė“, - komentuoja mergina, stebinti juos lipančius iš automobilio.

Šokių salė po truputį užsipildo. Staiga pro duris įeina būrys vaikinų su medaliais. Visi jie iškart užlipa pas Birutę prie pulto ir pasisveikina.
Šokiuose alkoholį vartoti draudžiama. Tačiau, pasak pačio jaunimo, jei elgsiesi kultūringai ir „su protu“, problemų nebus: „Jei tualete kas geria alutį, tai Birutė ateina uždūkus ir sudrausmina. Visi supranta, kad jei nesilaikys taisyklių, nebus ir šokių“.

„Tai Užpalių krepšininkų komanda. Jie ką tik po rungtynių, kuriuose įveikė Molėtus. Tai didelė šventė, todėl visi jie užsuko čia“, - su krepšininkais supažindina mane Birutė.

Kultūros centro erdvės užsipildo: vieni šokių aikštelėje šoka, kiti - maigo telefonus. Vieni rūko prie įėjimo, o krepšininkai ir jų gerbėjai prisėda šokių salės kulisuose.

Šokiuose alkoholį vartoti draudžiama. Tačiau, pasak pačio jaunimo, jei elgsiesi kultūringai ir „su protu“, problemų nebus: „Jei tualete kas geria alutį, tai Birutė ateina uždūkus ir sudrausmina.
Visi supranta, kad jei nesilaikys taisyklių, nebus ir šokių“.

Prie įėjimo besiburiuojantis jaunimas apgailestauja, kad Užpaliuose vakarais nėra ką veikti. Todėl jie leidžiami namuose prie televizoriaus. O kuomet vyksta šokiai, ruoštis jiems pradeda nuo ryto.

Kaimui reikia ne kapelų

B. Minutkienė mano, kad dabar šokiai vyksta ne dėl šokimo: „Kaime šokiai – tai vieta visiems susirinkti, su pateisinama priežastimi atitrūkti nuo tėvų. Dar visai neseniai šokiai buvo laikas padūkti, išsikrauti, susipažinti.

Vis rečiau matau žmogų atsipalaidavusį šokių aikštelėje. Labai mažai matau tokių, kurie jaučia muzikos ritmą. Dabar šokis apsiriboja stovėjimu ir lingavimu. Dažnai ir akis įbedus ne į partnerį, o į išmaniojo telefono ekraną. Seniau buvo daug gerų šokėjų.“

Kaip pastebi diskotekų vedėja, dabar žmonės nebešoka poromis: „Daug kas tai daro pavieniui, ar didelėje kompanijoje. Išeiti ir ateiti taip pat galima bet kada. Šoka, šoka tokia kompanija, kažkas mobiliaką maigo, jam parašo matyt kažkas, tas ir nueina niekam nieko nesakęs.

Užpalių kaimo

O seniau gi buvo baisiai neetiška – turėjai sulaukti dainos pabaigos, padėkojus palydėti savo partnerį atgal į vietą.“

Birutė įsitikinusi, kad stebint šokius, gali suprasti situaciją Lietuvoje ir jos kaime.

Šokiai – vieta parodyti save

„Tegu šiandien čia susirenka tik dvylika ar dvidešimt šokėjų. Uždarykime šiuos šokius ir nebeliks ir jų. Šokiai kaime labai svarbus veiksnys jaunimui. Jam tai yra proga išeiti savaitgalį su kažkuo susitikti, nueiti nuo kompiuterio, nuo tėvų, pasirodyti savo naują drabužį, pasipuikuoti.

Aš matau labai įdomių drabužių jaunimo tarpe. Kur daugiau, jei ne šokiuose, jaunimui pasipuikuoti savo stiliumi. Jei tu simpatizuoji kokiai subkultūrai, kur tau pasirodyti kaime? Mokykloje juk dėvimos uniformos ar rengiamasi dalykiškiau.

Dažnai pastebiu kaip ateina viduržiemį koks jaunuolis ar jaunuolė į šaltą salę ir iškart išsirengia iki rankovių. Jis dar nespėjo sušilti, tačiau jau nori parodyti savo naują palaidinę, kurią nusipirko gal ir padėvėtų rūbų parduotuvėje, o gal koks giminaitis iš užsienio atsiuntė. Šokiai leidžia būti savimi.

Užpalių kaimo šokiai

Jie tam ir reikalingi, kad tam dvidešimčiai likusių jaunų žmonių dar būtų kažkoks tas tėviškės kvapas, atsiminimas. Ką jis be to galės papasakoti savo vaikams? Juk čia vyksta daug nuostabių situacijų, bajerių. Čia kuriama tavo jaunystės legenda“, - mintimis dalinasi Birutė ir sako, kad nors kartais jaučiasi juokingai stovėdama už pulto prieš šokančius jaunuolius, tačiau supranta, kad jei ne ji, šokių nebebus.

Piktinasi valstybės kultūros politika

Birutė Minutkienė džiaugiasi, kad Užpalių jaunimas, rajono ūkininkai ir verslininkai nėra abejingi kultūros centro veiklai, tačiau piktinasi valstybės kultūros politika: „Įsivaizduojate, per šventes bilietai kainuoja 2 eurus 03 ct.? Miestuose organizuojami nemokami koncertai, dažnai lauko erdvėse, o miestelio žmogui už šventinį renginį, tenka susimokėti brangiau, nors jokios kaitos šioje erdvėje nėra padaryta. Mūsų šokiai laikosi tik iš šio jaunimo ir kitų susirenkančių žmonių, vietos verslininkų. Jie aktyviai lankosi renginiuose, daug renginių remia patys. Nors ir mus paremia viskuo, vis vien perka tą bilietėlį, nors ir nesmagu būna man prieš juos.
Tegu šiandien čia susirenka tik dvylika ar dvidešimt šokėjų. Uždarykime šiuos šokius ir nebeliks ir jų. Šokiai kaime labai svarbus veiksnys jaunimui. Jam tai yra proga išeiti savaitgalį su kažkuo susitikti, nueiti nuo kompiuterio, nuo tėvų, pasirodyti savo naują drabužį, pasipuikuoti.
Užpalių kultūros centro darbuotoja Birutė Minutkienė

Liūdina, tai, kad jei kaime vyksta valstybinė šventė, ji yra įkainota dar brangiau. O turėtų būti atvirkščiai – valstybė savo piliečiams turėtų daryti šventę.

Štai įsivaizduojate, koks vietos ūkininkas parėmęs mūsų centrą ar prisidėjęs prie veiklos, ar tiesiog studentas man padovanojęs kompiuterį, per kurį groju diskotekose, atėjęs į Valstybės Nepriklausomybės dienos šventę turi susimokėti dar brangiau, nei įprastai. Žinoma, kainos gal ir juokingos, tačiau jos yra prioritetų simbolis.

Dažnai politikai kalba: „O, sugrįš, sugrįš jaunimas“. Nė velnio jis nesugrįš, jei kultūra bus remiama taip, kaip dabar. Politikai vis dar mano, kad jei kalbame apie kultūrą kaime, tai būtinai reikia kapelų. Patvirtina repertuarą, kuriame pusę programos sudaro kapelos. Ir tada sako - „va, dabar ir vaikai sugrįš“. Pasakysiu taip: mano sūnus Londone vaikšto į koncertus, festivalius, kurie trunka tris paras, o bilietas į ten kainuoja porą šimtų eurų. Jis mato pasaulines žvaigždes. Kaip manote, ar jis čia sugrįš žiūrėti trijų kapelų?“, - šypsodamasi ironizuoja B. Minutkienė.

Jau po vidurnakčio. Į šokius susirinko apie tris dešimtis žmonių. Krepšininkai šnekučiuojasi, keletas merginų neapleidžia šokio aikštelės. Muziką grodama šoka ir Dj Birutė.

Staiga tolumoje pasirodo atvažiuojančio automobilio šviesos. Vaikinai, susižiūri ir nusprendžia, kad tai gali būti anykštėnai, atvažiavę suvedinėti sąskaitų. Keletas užpaliečių demonstratyviai išeina ant kelio, vienas jų pagriebia lazdą.

„Aaaa, čia gi Čiagas Bukauskioką atvežė“, - iš vaikinų juokiasi viską stebinti mergina ir pasitinka automobiliu atvykusius pažįstamus.

Jau vidurnaktis, bet šokiai dar tęsiasi.