Kas toliau?
Praėję du milijonai metų pakeitė mūsų kūnus, smegenis ir elgesį. Paikos beždžionės tapo rūšimi, galinčia galvoti simboliais ir kalbančia sudėtinga kalba. Paplitome visoje Žemėje ir užmezgėme sudėtingus tarpusavio santykius ir santykius su aplinkiniu pasauliu. Mūsų išradingumas leido apsiginti nuo smarkiausių gamtos kataklizmų ir peržengti protėviams iškilusius biologinius suvaržymus.
Tačiau raida čia nesustoja. Inovacijoms spartėjant, išradimai ir toliau keis tai, kuo esame tokiais būdais, kad galime tik bandyti įsivaizduoti.
Senėjimo pabaiga
Gal gersime tabletes. O gal gydytojai taps panašūs į mechanikus, kuriuos reguliariai lankysime genetiniam remontui. Kaip bebūtų, daugelis mano, kad esame netoli nuo radikalaus senėjimo sulėtinimo, jei ne visiško sustabdymo. Kai kurie dabar gyvenantys žmonės gali pasiekti amžių, gerokai viršijantį 100 metų ir dar daugiau. „Smagus gyvenimo pratęsimo dalykas yra tas, kad jau esame įpusėję revoliuciją,“ sako Andersas Sandbergas iš Oksfordo universiteto Žmonijos ateities instituto.
Kai mirtis dėl senėjimo taps retenybe, didžiausią grėsmę kels nelaimingi atsitikimai ir ūmios ligos, tad mūsų aplinka tikriausiai vis saugės ir švarės. Kaip dar pasikeis gyvenimas? Pradžiai, pakis gyvenimo ritmas. „Vietoje septynių žmogaus amžių liks šeši, pirmieji penki liks nepakitę, o šeštasis truks neapibrėžtai ilgai,“ sako gerontologas Aubrey de Grey'us, vienas iš SENS Research Foundation Mountain View, Kalifornijoje įkūrėjų,tiriantis atjauninimo technologijas. Pirmuosius 50 metų ar panašiai, gyvenimas būtų panašus į dabartinį, su įprastais periodais, kai paauglystė, suaugimas ir mažėjantis vaisingumas. Po to biologiniai pokyčiai būtų stabdomi. „Gyvenimo dalinimas į periodus bus lemtas ne sveikatos ir gyvybingumo pokyčių, bet pačių žmonių pasirinkimo, dėl karjeros, santykių, ar dar ko nors,“ sako A. de Grey'us.
Tapatybės jausmo išlaikymas taip ilgai priklausys nuo gebėjimo išplėsti atmintį, prisitaikiusią prie trumpesnių laikotarpių. Paulas Reberis iš Šiaurės Vakarų universiteto Evanstone, Ilinojuje, nusiteikęs optimistiškai. „Nemanau, kad susidursime su kokiu nors informacijos limitu,“ sako jis. Vaikystės atsiminimai įsirėžia visam gyvenimui. Metai tarp vaikystės ir dabartinių įvykių kartais ištuštėja, tačiau taip nutinka dėl naujų atsiminimų kūrimo apribojimų. „Šis procesas tikram gyvenimui yra pernelyg lėtas,“ sako P. Reberis. Įrašymo, arba gyvenimo žurnalo sistemos, be abejonės padės. Tiesiog kartkartėmis gali tekti sistemą įkrauti iš naujo, sako A. Sandbergas.
Pakis ir šeimos struktūra, nuo branduolinės pereis į linijinę. Kai bus gyvi ne tik seneliai, bet ir senelių seneliai, šeimose bus daugiau vyresnių suaugusiųjų. Vyresnėms kartoms ilgiau mus remiant, gali prailgėti ir mūsų jaunystė – galbūt paankstinant vaikų auginimą ir nukeliant išsilavinimą. Tokios linijinės šeimos galėtų būti ir labiau kintamos. Ar išsaugosime santykius su tuo pačiu žmogumi šimtą metų ar ilgiau?
Gyvendami tarp labai skirtingo amžiaus žmonių, galėsime perimti skirtingas patirtis ir nuomones. Ilgas gyvenimas galėtų padaryti žmones rūpestingesniais, ne tik vienas kito, bet ir, tarkime, aplinkos atžvilgiu. „Jus persekiotų jūsų sprendimai,“ sako A. Sandbergas.
Sprendimus priimančios mašinos
Daugelį nesudėtingų gyvenimo dilemų jau šiandien sprendžia specialiai pritaikyti algoritmai. Ką skaityti, ką klausyti, su kuo bendrauti. Žemėlapiai siūlo, kur nueiti, programėlės siūlo, ką veikti ten nusigavus. Mašinoms mus pažįstant vis geriau, tendencija spartės. Mūsų gyvenimus galės tvarkyti kiekvieną mūsų norą nuspėjantys virtualūs asistentai.
Skamba kaip palaima? Galbūt. Esama įrodymų, kad džiaugsmingai sutiksime išsilaisvinimą iš pasirinkimų tironijos. Sprendimai gali apkrauti mąstymą. Tyrimai parodė, kad esame labiau linkę rinktis iš riboto skaičiaus variantų ir esame mažiau patenkinti pasirinkimais, kuriuos, žinome galį pakeisti. „Tai, kad nereikės jaudintis, tikriausiai bus naudinga psichinės sveikatos požiūriu,“ sako psichologas Iroise Dumontheil iš Birkbecko, Londono universiteto.
Kuo kitu užimsime protą? „Mums įgimtas socialumas,“ sako I. Dumontheil. „Tėvai galėtų daugiau žaisti su vaikais, poros galėtų praleisti daugiau laiko drauge ir taip toliau. Šie socialiniai aspektai gali pasidaryti svarbesni.“
Tačiau Valerie Reyna, neurologė iš Cornell universiteto Itakoje, Niujorke, mano, kad nederėtų skubėti perleisti sprendimų priėmimo mašinoms. Patirtis padeda išvystyti savikontrolę ir išmoko, pavyzdžiui, įvertinti riziką. Iš dalies todėl anksti įkalinti jaunuoliai – todėl neturėję galimybių daryti tokių gyvenimo sprendimų, kaip jų bendraamžiai – dažniau veikia impulsyviai ir vykdo tokius nusikaltimus, kaip parduotuvių plėšimai. Ateityje, kur nereikia rinktis, neišmokimas tvardytis gali pasireikšti negebėjimu tvardytis.
Žmonių gebėjimas daryti sprendimus yra fundamentalus, sako V. Reyna. „Tai atėmus, manau, žmonės jus, kad kažko trūksta ir stengsis tai kompensuoti.“ Išeitį gali pasiūlyti saviraiška. Pavyzdžiui, manipuliavimas kūno išvaizda galėtų suteikti žmonėms kontrolės lygį, kurio trūksta kitur.
Pritaikomi kūnai
Technologijai tampant vis labiau neatskiriama kasdienio gyvenimo dalimi, daugelis žmonių gali nuspręsti patobulinti „biologinį pagrindą“ implantais. Išauš pritaikomų žmonių amžius.
Tyrinėjimus, kaip tokia ateitis galėtų atrodyti, geriausia pradėti nuo žmonių, kuriuos visuomenė dabar laiko neįgaliais ar netvirtais – ironiška, kad būtent šių grupių praeities eugenikos judėjimo šalininkai, „tobulindami“ žmonių rasę, siekė atsikratyti.
Kaip bebūtų, mūsų pastangos išgydyti žmones su nuolatine negalia dažnai tampa pastangomis atkurti jų kūnus pagal „normalų“ šabloną. „Kai esate gydomi, prarandate savo individualybę,“ sako Nigelas Acklandas, praradęs dešinę ranką per nelaimingą atsitikimą gamykloje. „Tarp gydytojų vyrauja „vienas dydis tinka visiems“ tipo mentalitetas.“
Kai kurie šią idėją atmeta ir nemato priežasčių,kodėl jų protezai turėtų atrodyti kaip natūralios rankos ar kojos. Tuo pagrįstas, pavyzdžiui, „Alternative Limb“ projektas, kurį vykdo protezuotoja Sophie de Oliveira Barata Londone. Jos dirbtuvėje galima užsisakyti brangakmeniais inkrustuotą koją ar plunksnuotą ranką.
Kur mus gali nuvesti tokia filosofija, kai žmogaus protezų funkcionalumas taps žaidimų aikštele ir protezai – ar tai būtų dirbtinės galūnės, ar smegenų lustai – taps patobulinimais? Kai išmoksime sukurti ranką, kuri veikia taip pat gerai, kaip tikra, kodėl turėtume sustoti? Kodėl neįsigijus dar vienos dvigubai stipresnės ar triskart miklesnės?
„Kiekvienas galūnės protezas turėtų gebėti ką nors, ko žmogaus galūnė negali,“ sako N. Acklandas, dabar naudojantis pažangią bioninę ranką.
„Kai pasuku riešą 360 laipsnių, žmonės būna priblokšti. Jie nemato fakto, kad niekada negrosiu pianinu, nebūsiu stenografu, nepajusiu, kaip žmona lies mano ranką. Jie regi mane darantį kažką, ko jie negali. Tai nedidelis dalykas, bet padeda kiek atsitiesti. Vėl jaučiuosi individu.“
Nerimaujama, kad toks žmogaus papildymas sukels varžybas tarp turinčiųjų ir neturinčiųjų, pamirštant negalinčius ar nenorinčius to priimti. Ši baimė nėra visiškai nepagrįsta. Tarkime, raštingumas yra ir technologija, ir plačiai paplitęs žmogaus papildymas. Jis pakėlė kartelę to, ko tikimės, kad žmogus geba. Dabar mums yra savaime suprantama, kad suaugęs žmogus skaityti ir rašyti moka. Bet būtent dėl to modernioje visuomenėje neraštingumas dažnai reiškia ir kai kurių privilegijų netekimą.
Bet visuotinis raštingumas taip pat reiškė visuotinę idėjų demokratizaciją. Panašiai ir žmogaus papildymas gali reikšti buvimo žmogumi supratimo praplėtimą.
Privatumo pabaiga
Senosios privatumo ribos pasislinko. Kuo technologijos labiau leido dalintis, tuo labiau šia galimybe naudojomės. Socialinės medijos pateikia mūsų išpažintis, o video ir fotografijų svetainės kupinos atviro savęs reklamavimo. Galime netgi išpuošti save įrenginiais, viešai rodančiais mūsų emocijas. Greitai galėsime skaityti sutinkamų žmonių biografijas ir polinkius iššokančiuose papildomos realybės ekranuose. Užsklanda tarp privataus ir viešo gyvenimo vis plonėja.
Daug kas reaguoja į tai, aktyviai valdydami savo pateikimą internete. Savo svetainėje Andrew Hodge'as, matematikas ir Alano Turingo biografas, vienodu mastu pateikia savo asmeninį ir profesinį gyvenimą. A. Hodge'o internetiniame atvirume apie savo homoseksualumą užkoduota ir politinė žinią: „Viskas yra susiję su viskuo.“
Bet nors paslapčių neturėjimas gali išlaisvinti, informacijos srautą tampa sunkiau kontroliuoti. Pavyzdžiui, per „Facebook“ su draugais dalindamiesi tuo, kas patinka jums, galite atskleisti apie save dalykų, kurių netgi patys nežinote. Jums patinka banguotos keptos bulvytės? Tada jūsų IQ išmatuojamai didesnis, nei visos populiacijos.
Kita stulbinanti koreliacija numato seksualinius polinkius ir politines pažiūras. Michalas Kosinskis iš Kembridžo universiteto, vadovavęs šias koreliacijas atskleidusius tyrimus, kuria sistemas, kapstančias internetinius išteklius ir ieškančias asmenybės bruožų, taip padėdamos įdarbinimo agentūroms identifikuoti tinkamas kandidatūras. „Tai puiki verslo sritis, jei tik naudojama etiškai,“ sako jis. Bet etika, bėgant laikui, kinta. Šiandien jūsų paskelbtas nuotraukas analizuos rytojaus algoritmai. Ką jie galės atskleisti tada?
Ir jų visą laiką daugėja. Užtvindome pasaulį sekimo technologijomis iki tokio lygio, kur visi mato visus. Kameros jau fiksuoja – ir dalinasi – viskuo, nuo valstybinės galios panaudojimo viešuose protestuose iki politikų pižamų turinio. „Stebėtojų“ pasaulyje, kur visi nešiojasi stebėjimo įrenginius, tiesa neišvengiamai paaiškės.
Yra duomenų, rodančių, kad atvira visuomenė bus geresnė, tačiau atvirumas nereiškia laisvės. Kinijoje „Didžiosios mamytės“ gan atvirai darbuojasi šalindamos politiškai jautrius pranešimus interneto skelbimų portaluose. O Rytų Vokietijoje, Šaltojo karo įkarštyje, 1 iš 63 žmonių buvo informatorius. Pasauliniame kaime gandai sklandys nevaržomai.
Visko gausa
Jei teisingai suprantame, keliaujame į gausos ateitį. Panaudotas medžiagas perdirbs 3D spausdintuvai, galintys pagaminti viską, nuo elektronikos įrenginių ir statinių iki maisto ir sintetinių organų. Molekulinės inžinerijos pasiekimai leis mums pagaminti bet ką iš bet ko, pertvarkant vienos medžiagos molekules į kitos. Turėsime viską, ko reikia ir nieko nebenorėsime.
Ar tikrai? „Kai galėsime atsispausdinti ką tik norime, daiktus galėsime keisti ad nauseam,“ sako Stuartas Armstrongas iš Oksfordo universiteto Žmonijos ateities instituto. „Kūrybingumas bus vertingesnis už pagamintas prekes.“ Taip pat galime pradėti vertinti senus daiktus labiau, nei naujus, kadangi antikvariniai daiktai taps vis retesni superefektyvaus perdirbimo pasaulyje.
Tokioje ateityje mūsų ryšiai su natūraliu pasauliu tikriausiai ir toliau silps. Jei mėsa ir daržovės gali būti gaminamos sintetiškai, žemės ūkis išnyks. Ar tada šalinsimės kaimiškų erdvių, ar jas vertinsime? Dabartinės tendencijos rodo, kad užuot izoliavusi mus nuo aplinkos, technologija gali mus prie jos priartinti. „Biologinė įvairovė ir ekosistemos nėra trumpalaikė mada,“ sako Benas Novakas iš Long Now Foundation, įsikūrusios San Franciske.
Turtingesni kraštai dabar gali sau leisti prabangą daugiau dėmesio skirti gamtos saugojimui, o besilankančių nacionaliniuose parkuose ir rezervatuose bendrai daugėja. „Dauguma žmonių domisi ir žavisi bent jau kažkuria gamtos forma,“ sako B. Novakas. „Žmonės nori į ją pasinerti.“ Dideli atsilaisvinusios dirbamos žemės plotai galėtų būti skirti laukinei gamtai.
Kai kurios laukinės gyvybės formos gali būti atgaivintos. Vyksta balandžio keleivio, dodo ir daugelio kitų rūšių atgaivinimo projektai. „Svarbiausia priežastis, kodėl norime išsaugoti biologinę įvairovę, yra tai, kad ji atstovauja sudėtingiausią ir plačiausią Visatos informacijos šaltinį; įdomiausią sprendžiamą mįslę,“ sako Novakas.
Visa tai nebūtinai padarys mus laimingesniais. „Viena buvimo žmogumi dalis yra nepasitenkinimas – tam tikra prasme, tai ir skatina technologinę pažangą,“ pažymi Ianas Tattersallis, paleoantropologas iš Niujorko Gamtos istorijos muziejaus. Net jei galėtume turėti viską, ko tik įsigeistume, nenustotume norėti to, ko dar neturime. „Kaip bepakeistume išorinę aplinką, mūsų rūšies prigimtis smarkiai nepakis,“ sako jis. „Toks jau mūsų vaizduotės prakeiksmas.“
