Ramiojo vandenyno dugne aptikti egzotiškos cheminės sudėties rutuliukai – nežemiškos kilmės: iš kur jie atkeliavo?

Prieš dešimtmetį į Ramųjį vandenyną netoli Papua-Naujosios Gvinėjos krantų nukrito meteoritas. Jo orbitos skaičiavimai rodė, kad jis galėjo atskristi iš už Saulės sistemos ribų. Tą išsiaiškinę, keli mokslininkai surengė ekspediciją ištirti jūros dugną kritimo vietoje ir rado ten mažyčių, maždaug milimetro dydžio, geležies rutuliukų.

Dalis jų pasižymėjo neįprasta chemine sudėtimi: labai mažai magnio, lyginant su siliciu, mažai švino ir cezio (palyginus lengvai išgaruojančių metalų) ir daug berilio, lantano bei urano – elementų, kurių šiaip Žemėje nedaug. Be to, geležies izotopų – atmainų su skirtingu neutronų skaičiumi branduolyje – santykis irgi neatitiko to, kas randama Žemėje ir kituose Saulės sistemos kūnuose.

Ekspedicijos organizatoriai netruko pareikšti, kad rado tarpžvaigždinio meteorito liekanas. Bet, pasirodo, realybė kur kas paprastesnė.

Naujame tyrime pateikiama kitokia tų pačių duomenų interpretacija: tai yra prieš beveik milijoną metų nutikusio meteorito smūgio padariniai, susiformavę iš pačios Žemės uolienų. Nors berilio, lantano ir urano Žemėje nėra daug, kai kur jų pasitaiko gausiau nei kitose vietose. Vienas toks regionas yra Australazijos tektitų išbarstymo laukas.

Tai platus regionas, apimantis pietryčių Aziją, Australiją ir Antarktidą, kuriame randama nemažai tektitų – dalinai išsilydžiusių uolienų granulių. Jos susidaro, kai meteorito smūgio metu išmestos Žemės uolienos (dalinai) išsilydo, suapvalėja lėkdamos per atmosferą ir nukrenta atgal ant paviršiaus. Papua-Naujosios Gvinėjos krantai patenka į šį regioną. Atrasti rutuliukai savo chemine sudėtimi labai gerai atitinka lateritus – specifinį tropinių regionų dirvožemį.

Australazijos tektitų išbarstymo lauką sukūrė smūgis prieš 788 tūkstančius metų, kai į Tonkino įlanką greta Kinijos ir Vietnamo pataikęs meteoritas išmetė šimtą milijonų tonų uolienų, daugiausiai smiltainio, įskaitant lateritą.

Tokią interpretaciją sustiprina ir tai, kad ne visi neįprastos sudėties dariniai yra sferos; jei jie būtų atsiskyrę nuo besilydančio meteorito, visi būtų tik sferiniai. O geležies izotopų santykis, nors detaliai matuojant ir nukrypsta nuo tipinių Žemei ir Saulės sistemai, yra daug panašesnis į mūsiškius, nei tipiška kitoms žvaigždėms Paukščių Take.

Tyrimo autorių teigimu, tikimybė, kad atsitiktinai paimtos kitos žvaigždės sistemoje geležies izotopų santykis bus toks artimas mūsiškiam, kaip atrastuose rutuliukuose, yra mažesnė nei vienas iš dešimties tūkstančių.

Tyrimo rezultatai arXiv.