Paprastai paieškos už Saulės sistemos ribų remiasi panašumo į Žemę vertinimais: planetos dydžio, atstumo nuo žvaigždės ir kitų parametrų. Tačiau visai šalia irgi turime planetą, kuri dydžiu bei atstumu nuo Saulės labai artima mūsiškei, tačiau tinkamumu gyvybei skiriasi kaip diena ir naktis – arba rojus ir pragaras.
Naujame apžvalginiame straipsnyje teigiama, kad Veneros tyrimai be galo svarbūs ieškant gyvybei tinkamų planetų kitur Visatoje. Venerą gaubia tanki ir karšta atmosfera, kuri bet kokią žemišką gyvybę iškeptų ir suspaustų į blyną. Be to, ji neturi nuosavo magnetinio lauko ir didelio palydovo, kuris stabilizuotų sukimąsi.
Tai greičiausiai tik nedidelė dalis skirtumų tarp mūsų planetos ir kaimynės. Bet jie – vieni labiau, kiti mažiau – kartu lemia, kodėl Veneros evoliucija buvo visiškai kitokia, nei Žemės, ir kodėl ten gyvybės nėra. Stebėdami egzoplanetas, mes niekada negausime tiek duomenų, kiek galime surinkti apie Venerą, tačiau ir turimi duomenys gali atskleisti panašumus su Venera ir Žeme.
Taigi suprasdami, kurios Veneros savybės lemia jos (ne)gyvybingumą, geriau suprasime ir kodėl Žemė yra gyva bei kuriose egzoplanetose galime tikėtis rasti gyvybę, o kuriose – tik pragarą.
Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.