„Visi didūs žmonės rašė oriai, nesistengdami atskleisti smulkmenų, – teigia R. V. Emersonas. – Jie žinojo, kad galų gale atsiras sumanus skaitytojas ir padėkos.“
Senos literatūrinės tradicijos neįsivaizduojamos be vidinių skaitytojo ir rašytojo mainų knygos labirintuose. J. Gutenbergo išradimas sparčiai platino kalbos ribas, nes rašytojai varžėsi dėl kiekvieno vis rafinuotesnio ir reiklesnio skaitytojo, siekė itin aiškiai, elegantiškai ir originaliai išreikšti idėjas ir emocijas. Anglų kalbos žodynas, anksčiau apsiribojęs vos keliais tūkstančiais žodžių, knygoms populiarėjant, išsiplėtė iki milijono žodžių. Daugelis naujų žodžių įamžino abstrakčias sąvokas, kurių anksčiau nebuvo.
Rašytojai eksperimentavo su sintakse ir stiliumi, atvėrė naujus mąstymo ir vaizduotės kelius. Skaitytojai noriai keliavo šiais keliais, prisitaikydami prie grakščių, prašmatnių ir neeilinių prozos ir poezijos vingių. Rašytojai reiškė, o skaitytojai interpretavo vis sudėtingesnes ir subtilesnes idėjas, jų argumentai vinguriavo per daugelį teksto puslapių. Kalbai vystantis, sąmonė gilėjo. Šis gilėjimas išplito ir gerokai už knygos puslapio ribų. Neperdėsiu sakydamas, kad knygų rašymas ir skaitymas išplėtė ir papildė gyvenimišką ir gamtinę patirtį. „Nuostabus meninis skonis, kurį turėjo naujieji literatai, sugebėję vien tik žodžiais atkurti skonius, prisilietimus, kvapus ar garsus, reikalavo aukštesnio supratimo lygio ir artimesnio juslinės patirties stebėjimo, kurį vėliau perimdavo skaitytojas“, – rašė E. Eizenštein.
Rašytojai, kaip ir dailininkai, ir kompozitoriai, galėjo „keisti supratimą“ taip, kad „turtintų, o ne stabdytų juslinį atsaką į išorinius stimulus, plėstų, o ne siaurintų pritariamąją reakciją į įvairius žmogaus potyrius“. Knygos žodžiai ne tik stiprino žmonių gebėjimą mąstyti abstrakčiai; jie turtino jų išgyvenimus fiziniame pasaulyje, pasaulyje už knygos ribų.
Viena iš svarbiausių pamokų, kurią išmokome, tyrinėdami neuroplastiškumą, ta, kad protines galias, nervų grandines, kurias sukuriame vienam tikslui, galime panaudoti ir kitiems tikslams. Išmokę smegenis sekti argumentus ar pasakojimą, išdėstytą spausdintuose puslapiuose, mūsų protėviai tapo kontempliatyvesni, refleksyvesni ir lakesnės vaizduotės. „Naujos mintys lengviau lįsdavo į galvą, kuri jau žinojo, kaip persitvarkyti skaitymui, – sako M. Vulf. – Vis rafinuotėjantys intelektiniai įgūdžiai, išlavinti skaitymo ir rašymo, prisidėjo prie intelektinio repertuaro.“ Atidžiojo skaitymo ramybė tapo, V. Stivenso supratimu, „proto dalimi“.
Knygos nebuvo vienintelė žmogaus sąmonės virsmo priežastis, išradus spaudą – buvo svarbios ir daugelis kitų technologijų, socialinių ir demografinių tendencijų, tačiau knygos visada išliko šio pokyčio centre. Knygai tapus pagrindine keitimosi žiniomis ir įžvalgomis priemone, intelektinė jos doktrina tapo kultūros pagrindu.
Net didieji nelinijinio naratyvo XX a. eksperimentai, būdingi Džeimsui Džoisui ir Viljamui Barausui, būtų buvę neįsivaizduojami, menininkui neturint prielaidos apie dėmesingą ir kantrų skaitytoją. Popieriaus lape išlietas sąmonės srautas tampa literatūrinis ir linijinis. Literatūrinė doktrina reiškėsi ne tik darbuose, kuriuos įprasta laikyti literatūra.
Ji tapo istorinių šviečiamųjų darbų, sakykime, „Romos imperijos nuosmukio ir žlugimo istorijos“, norma. Ji tapo norma filosofinių darbų, skleidžiančių R. Dekarto, Dž. Loko, I. Kanto, F. Nyčės idėjas. O svarbiausia – ji tapo mokslo norma. Kai kas gali teigti, kad vienintelis žymus XIX a. literatūros kūrinys – Čarlzo Darvino „Rūšių kilmė“.
Kaip ir mūsų protėviai paskutiniais viduramžių metais, šiandien esame tarp dviejų technologijų. Po 550 m. spauda ir jos produkcija iš intelektinio gyvenimo centro stumiama į pakraštį. Šis vyksmas prasidėjo XX a. viduryje, kai ėmėme skirti vis daugiau laiko ir dėmesio pigiems masinės gamybos pramoginiams produktams, sklindantiems iš pirmosios bangos elektrinių ir elektroninių priemonių: radijo, kino, fonografo, televizijos. Tačiau šias technologijas visada ribojo nesugebėjimas transliuoti rašytinio žodžio. Knygą jos galėjo išstumti, bet ne pakeisti. Didžioji dalis kultūros tebepriklausė spaudai.
Dabar kultūra greitai ir sąmoningai formuojama vienu kanalu. Elektroninė revoliucija netrukus pasieks viršūnę, nes stacionarūs, nešiojamieji ir kišeniniai kompiuteriai tampa nuolatiniais palydovais, o internetas – pagrindine vieta informacijai saugoti, apdoroti ir viešai naudoti įvairiomis formomis, įskaitant tekstinę. Naujasis pasaulis, žinoma, neliks be rašto – jame gausu pažįstamų abėcėlės simbolių.
Apie knygą
Knyga, nominuota Pulicerio premijai itin svarbia tema – kaip internetas ir skaitmeninės technologijos veikia ir keičia mūsų smegenis, mūsų mąstymą. Vertinga, kad autorius pateikia istorinį kontekstą, gausiai naudoja pavyzdžius, kaip mūsų mąstymą ir visuomenės progresą keitė abecėlės atsiradimas, spausdintos knygos, laikrodis, pagaliau kompiuteris. Visa tai grindžiama naujausiais neuromokslo pasiekimais. Tai reiškia, kad mūsų naudojamos technologijos iš tiesų keičia mūsų smegenis, neuronų jungtis. Daug gaudami, mes nemažai ir prarandame.
Apie projektą
Vykdant ES SF projektą „Nacionalinės mokslo populiarinimo sistemos sukūrimas ir įgyvendinimas“, Lietuvos mokslų akademijos iniciatyva išleista dvylikos mokslo populiarinimo knygų serija „Mokslas visiems“. Jų autoriai išsamiai ir suprantamai atskleidžia šiuolaikinio mokslo bei technologijų vystymosi tendencijas pasaulyje. Demonstruoja sąsajas ne tik tarp įvairių mokslo sričių, bet ir tai, kaip technologijos (pvz., internetas) veikia visuomenę, keičia socialinius procesus ir mūsų mąstymą. Parodo šiuolaikinio mokslo funkcionavimo mechanizmus, jo poveikį visuomenei, jos etikai, žmonių sveikatai bei politikai ir atvirkščiai.
LMA kartu su Delfi portalu kas savaitę pasiūlys jums susipažinti su šių knygų ištraukomis. Visas knygas pdf formatu galite nemokamai atsisiųsti iš LMA svetainės.
