Įdomu tai, kad mokslininkams nesunkiai pavyko išsiaiškinti, kas yra to šampano gamintojai: juos istorikams išdavė ženklai ant butelių kamščių. O ženklai ir iki šios dienos puikiai žinomi šampano gerbėjams: „Veuve Clicquot Ponsardin“, „Heidsieck“ ir „Juglar“. Nors, žinoma, tai, kas po kamščiu, buvo gerokai įdomiau nei pats kamštis, rašo gizmodo.com.
Todėl Reimso universiteto (Prancūzija, Šampanės regiono vidurys) Mokslų fakulteto profesorius Philippe'as Jeandetas būtent tai ir nusprendė ištirti. Jis su kolegomis iššovė tris butelius, kurie po ištraukimo iš jūros dugno buvo pažymėti kodais A11, A33 ir B17, ir atliko turinio cheminę analizę. O tyrimo rezultatus publikavo recenzuojamame leidinyje „Proceedings of the National Academy of Sciences“.
Rezultatai rodo, kad šiame šampane cukraus kiekis yra gerokai didesnis nei šiuolaikiškame – maždaug tris kartus didesnis. Na, bet tai per daug nestebina. Tirtuose buteliuose buvo maždaug po 140 gramų cukraus litre, nors anais laikais būta atvejų, kai cukraus kiekis šampane siekdavo net 300 gramų litre.
Dar įdomiau yra tai, kad jūros dugne gulėjusiame gėrime buvo „netikėtai daug“ geležies ir vario. Mokslininkai įtaria, kad varis į šampaną tikriausiai pateko vario sulfato pavidalu; anuomet ši druska buvo naudojama vynų apsaugai nuo grybelinės infekcijos (supelijimo). O geležis, spėjama į šampaną pateko nuo vinių, kuriomis buvo sukaltos fermentavimo statinės.
Mokslininkai taip pat identifikavo labai nedidelį kiekį acto rūgšties. Tai reiškia, kad šampanas sugedo kur kas mažiau nei tikėtasi. Akivaizdu, kad jūros dugno vėsuma ir tamsa yra šampano saugojimui labai tinkamos sąlygos.
Bet ką cheminės analizės rezultatai reiškia uoslės receptoriams ir skonio svogūnėliams? Mokslininkai patikrino ir tai. O rezultatai buvo... nedžiuginantys.
Iš pradžių Baltijos dugne gulėję mėginiai buvo apibūdinti tokiais epitetais, kaip „gyvūno aromatas“, „šlapi plaukai“, „dezoksidacija“, kartais – „sūriškas“. „Gyvūno aromatas“ be jokios abejonės yra sietinas su lakiaisiais fenoliais. „Šlapių plaukų“ apibūdinimas paprastai siejamas su vynais, kurie per ilgą laiką buvo saugomi nuo deguonies šaltinio. Tokiu kvapu pasižymi tokie sieros junginiai, kaip vandenilio sulfidas, metantiolis, dimetilsulfidas. O „sūriškas“ kvapas sietinas su butano ir oktano rūgštimis.
Tiesa, šiek tiek pasukus šampaną inde, jo aromatinės savybės pagerėjo.
Šampaną sukant, į taurę pateko deguonies, kuriam sureagavus su skystyje esančiomis molekulėmis aromatas tapo gerokai malonesniu. Po tokios procedūros pagrindiniai epitetai buvo „degėsių“, „kepimo“, „dūmų“, „odos“, o kartais netgi pastebėti gėlių, vaisių aromatai.
Tikriausiai tai šiek tiek paguos kolekcininkus, kurie už tokio iš jūros dugno ištraukto šampano butelius 2011 metais sumokėjo net po 27 tūkst. eurų, o 2012 metais – 15 tūkst. eurų. Juk kai pakloji tokią sumą, aštrus dūmų ir gėlių kvapas yra maloniau nei gyvūno, sūrio ir šlapių plaukų...
Su mokslinio tyrimo rezultatais išsamiau galima susipažinti čia.
