Taigi, mokslininkų teigimu, norint tapti geresniu melagiu, pakanka sulaikyti šlapimą.
Mokslininkų tyrimo išvadas netrukus publikuos recenzuojamas žurnalas „Consciousness and Cognition“. Šiame straipsnyje psichologai tvirtina nustatę, kad žmonės, norintys šlapintis, meluoja kur kas įtikinamiau. Anot specialistų, tiesos slėpimas ir valingas šlapimo sulaikymas yra artimai susiję.
Ar jums yra tekę save tramdyti, tarkime, perduodant indą su skanėstais kitam žmogui, kad nepaimtumėte kokio traškučio, sumuštinuko ar saldainiuko sau? O gal yra tekę sąmoningai „blokuoti“ prisiminimus apie nemalonius įvykius? Nors kartais gali pasirodyti kitaip, tačiau tai yra iššūkiai su emociniais, kognityviniais, atminties ir motoriniais elementais. Ir nors visų šių elementų neurologiniai pagrindai yra šiek tiek skirtingi, smegenų tinkluose jie susikerta. Pavyzdžiui, anksčiau atliktais tyrimais buvo pademonstruota, jog savęs tramdymo procesas apsunkina kognityvinį procesą. Bet taip pat esama ir įrodymų, kad atliekant du iš pirmo žvilgsnio nesusijusius slopinimo (tramdymo) veiksmus, atlikti bet kurį vieną iš jų individualiai tampa lengviau.
Taigi, pastarojo tyrimo autorių teigimu, melas yra slopinimo veiksmas, nes melagiai turi kontroliuoti kiek smarkiai jei nukrypsta nuo tiesos, sugalvoti įtikinamą melą ir stebėti savo pašnekovo bei savo elgseną. Ankstesniais tyrimais nustatyta, kad melo „kognityvinė kaina“ yra didžiulė – įrodyta, kad meluojančių žmonių reakcijos laikas pailgėja, lyginant su tiesą sakančiais žmonėmis.
Ne paslaptis, kad jaučiant rimtą slėgimą šlapimo pūslėje taip pat reikia imtis slopinimo. Todėl pastarojo tyrimo autoriai iškėlė hipotezę, kad žmonės, kurie stipriai nori šlapintis, meluoja geriau. Ir paaiškėjo, kad hipotezė yra teisinga.
Štai kaip buvo atliekamas eksperimentas: dalyvauti tyrime mokslininkai pakvietė 22 koledžo studentus. Jų buvo paprašyta užpildyti klausimynus, kuriais buvo tyrinėjamas jų požiūris į įvairius socialinius klausimus – abortus, mirties bausmę ir panašiai. Studentai buvo informuoti, kad vėliau jie bus ir apklausiami panašiomis temomis. Be to, tyrimo autoriai, nuslėpdami tikrąjį savo tikslą, ragino studentus gurkšnoti vandenį – tiriamiesiems buvo aiškinama, kad jie dalyvauja vandens skoninių savybių vertinimo eksperimente, kuris nėra susijęs su pagrindiniu tyrimu.
Pagal tyrimo protokolą, visi tiriamieji prieš vandens gėrimo pradžią apsilankė tualete – jie buvo informuoti, kad iki eksperimento pradžios daugiau progos nusišlapinti neturės. Atsitiktiniu būdu pusei studentų buvo nurodyta išgerti 700 ml vandens, kitai pusei – vos 50 ml vandens. Ir po 45 minučių laukimo buvo vykdoma tiriamųjų apklausa.
Vieniems studentams buvo duotos instrukcijos per apklausą sakyti tik tiesą, kitų buvo iš anksto paprašyta meluoti. Taigi, studentai buvo apylygiai padalinti į keturias grupes: melagius ir tiesos sakytojus bei labiau ir mažiau norinčius šlapintis.
Apklausų vaizdo įrašus vertino kita savanorių studentų grupė – jie, žiūrėdami įrašus, turėjo vertinti įvairius fizinius ir verbalinius ženklus, kurie, anot ankstesnių tyrimų, išduoda melą.
Panašaus antro eksperimento metu mokslininkai tuos pačius apklausų vaizdo įrašus davė vertinti dar vienai, jau trečiai studentų savanorių grupei. Tačiau jie be papildomo informavimo arba apmokymo turėjo tik pasakyti, ar, jų manymu, apklausiamieji žmonės sako tiesą, ar meluoja.
Ir vieni, ir kiti vaizdo įrašų analizuotojai nusprendė, kad studentai, kuriuos labiau spaudė „reikaliukas“ (nes jie buvo išgėrę gerokai daugiau vandens už kolegas) ir rodė mažiau ženklų, išduodančių melą, ir labiau įtikinamai melavo apie savo įsitikinimus nei studentai, kurie vartojo mažiau vandens. O jeigu noras skubiai keliauti į tualetą buvo itin stiprus, tiriamieji sugalvodavo ilgesnius, sudėtingesnius melus – mokslininkai tai įvertino kaip stipresnės kognityvinės kontrolės ženklą.
Taigi, kai kitą kartą norėsite pranešti viršininkui, kad šiandien į darbą negalite ateiti dėl to, kad numirė uošvienė, susirgo šuo ar susuko vidurius, darykite tai dar prieš rytinius tualeto reikalus.
