Šios inertinės dujos ne tik naudojamos pripildyti į aukštį kylantiems balionėliams, bet ir magnetinio rezonanso tyrimų įrangai. Mokslininkai šias dujas naudoja moksliniams tyrimams, tarp kurių yra kristalų auginimas puslaidininkių pramonei.
Ir nors helis yra vienas dažniausiai randamų elementų visatoje, mokslininkai sako, kad šių inertinių dujų ištekliai labai sparčiai senka. Tai – neatsinaujinantis gamtinis šaltinis.
Nobelio prizo laureatas fizikas Robertas Richardsonas 2010 m. perspėjo, kad jei ir toliau naudosime šias dujas tokiais tempais kaip dabar, egzistuojančios atsargos išseks per 25-erius metus: helio mes sunaudojame daugiau nei pagaminame. Tai privertė imtis skubotų helio paieškų.
Jungtinės Karalystės mokslininkai kartu su helio paieškos kompanija „Helium One“ padarė atradimą, kuris, tikimasi, padės įveikti retųjų dujų trūkumą. Šis „gyvybiškai svarbus“ atradimas buvo pristatytas geochemikų konferencijoje Japonijoje.
Naudodamiesi nauju tyrinėjimo metodu, Durhamo ir Oksfordo universitetų mokslininkai aptiko didelius helio rezervuarus Tanzanijoje.
Tyrėjai atrado, kad Rytų Afrikos valstybėje ugnikalniai slepia milžiniškus inertinių dujų rezervuarus, kurie iš Žemės gelmės senųjų uolų patenka į aukštesnius Žemės sluoksnius. Tai reiškia, kad ugnikalnių veikla, tiksliau jų karštis, yra itin svarbus veiksnys, siekiant išgauti naujų helio atsargų.
Padedant „Helium One“, mokslininkai šias teorines prielaidas išbandė praktiškai, paimdami geocheminius mėginius. Remdamiesi seismine informacija, jie sukūrė žemėlapius, kur galėtų slypėti helio rezervuarai.
Oksfordo profesorius Chrisas Ballentine'as tvirtino, kad Tanzanijos dujų talpyklos tūris gali būti didesnis nei 1,5 mlrd. kubinių metrų. Tiek dujų reikia užpildyti maždaug 1,2 mln. medicininių magnetinio rezonanso skenerių.
Mokslininkai tikisi, kad helio dujos nebus labai arti ugnikalnių, nes tokiu atveju jos bus susimaišiusios su kitomis dujomis. Tai taptų brangaus jų išgavimo proceso priežastimi.
