Tas regionas kartais pavadinamas „panašiausia į Žemę vieta Saulės sistemoje“, nes tiek slėgis, tiek temperatūra ten atitinka Žemės jūros lygio sąlygas. Tiesa, atmosferos sudėtis stipriai skiriasi: Veneros debesyse dominuoja sieros rūgštis.
Šis junginys žinomas kaip labai ėdrus, tad ilgą laiką buvo manoma, kad bet kokios sudėtingos žemiškai gyvybei būtinos molekulės tokiomis sąlygomis suirtų. Kitaip tariant, jei ten ir esama gyvybės, ji turėtų radikaliai skirtis nuo mums pažįstamos.
Bet naujame tyrime daroma kitokia išvada: gyvybei būtinos aminorūgštys, pasirodo, visai neblogai išgyvena Veneros debesų sąlygomis. Tai nustatyti pavyko laboratoriniais eksperimentais. Mokslininkai paėmė 20-ies visai Žemės gyvybei būtinų aminorūgščių mėginius ir patalpino juos į mėgintuvėlius su 81 proc. arba 98 proc. koncentracijos sieros rūgšties tirpalu.
Šios koncentracijos atitinka apatinę ir viršutinę Veneros debesų koncentracijų ribas. Paėmę bandinius keletą kartų per keturias savaites, jie ištyrė, kaip rūgštys keičiasi tokiomis sąlygomis. Pasirodė, kad 11 iš 20 aminorūgščių visiškai nepakito, o iš likusiųjų aštuoniose pokyčiai įvyko tik pakraščiuose.
Tuo tarpu molekulių „stuburas“ – amino ir karboksilo grupės – išliko stabilios visose rūgštyse, išskyrus triptofaną. Tokie rezultatai praktiškai atitinka rūgščių elgesį vandenyje. Tad, priešingai nei būtų galima pagalvoti, sieros rūgštis aminorūgščių nesuardo.
Anksčiau atlikti tyrimai parodė, kad koncentruotoje sieros rūgštyse neblogai išgyvena ir nukleobazės bei riebalinės rūgštys, o angliavandeniai išlaiko reaktyvumą. Šios molekulės yra keturios pagrindinės gyvybei būtinos cheminių junginių grupės.
Tad galima daryti išvadą, jog Veneros debesyse gyvybė, paremta žemiška biochemija, išgyventi galėtų. Aišku, tai nereiškia, kad tos gyvybės ten yra, bet regiono įdomumas gyvybės paieškoms tik išauga.
Tyrimo rezultatai publikuojami Astrobiology.