Moteris neslepia, kad planuose ir trečias šios veislės atstovas. Kuo basendžių veislės šunys papirko Urbonų šeimos širdis?
„Mes su vyru visada gyvenome tarp gyvūnų, tad atsiradus galimybei ir nuosavam būstui nusprendėme, kad pats metas įsigyti šunį. Kadangi gyvename bute, tai turėjo būti vidutinio dydžio šuo, todėl rinkomės tarp prancūzų buldogo, biglio ir Džeko Raselo terjero. Basendžių veislės tuo metu nė nežinojome, bet netyčia atradę pradėjome domėtis ir supratome, kad tai mūsų šuo“, – teigė pašnekovė.
Dovilė pasakoja, kad šios veislės šunys tikrai nėra skirti daugeliui, nes jų charakteris reikalauja daug kantrybės. Neretai ši veislė žmones paperka dėl išraiškingų kaktos raukšlelių, fakto, jog šie šunys neturi kvapo ir neloja. Tačiau retas, kuris pasidomi, kad šiuos privalumus lydi sudėtingas, laukinis charakteris, mokėjimas stūgauti bei poreikis aktyviai leisti laiką.
„Dabar auginame du patinus. Kad jie neužliptų ant galvos, visada stengiamės parodyti, jog mes esame lyderiai. Jeigu jie pjaunasi tarpusavyje – visada išskiriame, neleidžiame aiškintis, kuris iš jų stipresnis, nes aš arba vyras esame vadovai ir taip parodome, kad esame stipriausi, dominuojantys. Šių šunų smurtu nepaveiksi, jie kaip tik elgsis atvirkščiai, jei bandysi jėga paaiškinti tvarką. Reikia susitaikyti, kad kartą pasakius „ne“ jie bandys tą patį padaryti dar kartą, tik kitaip ir visada pasitikrins, ar „ne“ reiškia „ne“. Daugumą basendžių šeimininkų jau pažįstu, nes ši veislė labai populiarėja. Blogas dalykas yra tas, kad daug kas juos renkasi, nes šie šunys neloja ir nesmirdi. Bet basendžiai yra labai sunkaus charakterio. Jeigu pats šeimininkas nėra stiprus psichologiškai, nesupranta, kad daiktai yra tik daiktai, kad nelojantis šuo gali klykti, kad jis nenorės žaisti su jo vaiku – basendžiai ne jums“, – pabrėžė Dovilė.
Moteris pasakoja, kad šie šunys mėgsta graužti daiktus, tad jei šeimos nariai randa kažką sugriaužtą, priima tai kaip savo kaltę, nes paliko daiktą ten, kur Ghost ir Gibsas lengvai galėjo jį pasiekti. Tokia tvarka padeda ugdyti discipliną ne tik Dovilei su vyru, bet ir jų dukrai Gytei.
„Gibsas su Gyte – vienodo amžiaus. Ji išmoko atsistoti už jo pasilaikydama, dukra nuolat važiuoja su mumis į parodas, žino, kad negalima skriausti, tampyti ar neatsiklausus lįsti prie svetimo šuns. Ji, pamačiusi nepažįstamą šunį, visada laukia šeimininko pritarimo, kad galima jį paliesti,“ – pasakojo šeimininkė.
Prieš pusketvirtų metų šeimoje atsiradęs Gibsas stipriai pakoregavo šeimos pomėgius, laisvalaikį, net ir praplėtė draugų bei bičiulių ratą. Beveik prieš metus atsiradęs Ghost iš dalies turėjo įtakos net naujo automobilio įsigijimui. Dovilė pasakoja, kad augintiniai šeimai yra draugai, šeimos nariai, tad į jų poreikius pora taip pat atsižvelgia.
„Mes šunis vežiojame dėžėse, kad būtų saugiau ir jiems, ir mums. Kelionių į parodas metu automobilyje būdavo šuo narve, dukros kėdutė, mes su vyru ir mūsų šuns vedlė, kuri išstato Gibsą parodose. Atsiradus antram šuniui paprasčiausiai nebeužtekdavo vietos automobilyje, tad įsigijome tokį, kurio gale puikiai telpa šunys, o salonas liekas žmonėms“, – teigė pašnekovė.
Dalyvavimas šunų parodose Urbonams tapo ne tik nauju, įdomiu hobiu, bet ir priežastimi planuoti atostogas, keliauti ir susitikti su naujais draugais.
„Kai pirkome Gibsą, veisėja pasakė, kad tai geras šuo ir su juo galime nuvykti į jaunimo čempionatą. Pradėjome jį treniruoti, susiradome vedlę. Kadangi su juo mums labai sekėsi, „užsikabinome“ ir tai tapo mūsų hobiu. Tiesa, pati negaliu išstatyti savo augintinio, nes parodų metu per daug jaudinuosi“, – juokiasi Dovilė Urbonienė.
Gibsas tiek pasaulinėje parodoje, tiek Europos savo klasėje patenka į geriausių šunų penketuką, bet užsienyje vykstančiuose konkursuose neužima pirmųjų vietų. Dovilė pasakoja, kad tarptautinių parodų metu svarbūs ne tik šuns duomenys, bet ir veislyno ar augintojų populiarumas bei konkurencija.
„Jeigu šunims nebūtų smagu pasirodyti ringe, mes nedalyvautume. Bet mes matome, kad jiems smagu, jie patys sau gražūs, savimi patenkinti. Ši veikla – tiesiog mūsų hobis ir atostogų kryptis. Kitais metais pasaulinė paroda vyks Leipcige, tad mes ten būtinai vyksime. Kai Briuselyje buvo paroda, pasiėmėme autobusiuką ir išvykome į eurotripą. Ateinančią vasarą važiuosime į Splitą.“
Dovilė pasakoja, kad ypatingų investicijų į šunį dėl dalyvavimo parodose nereikia – basendžių kailis trumpas, tad jų nereikia šukuoti, o fizinę formą jie palaiko bėgiodami kartu su šeimininkais. Tačiau startiniai parodų mokesčiai, vedlys padaro šį hobį gana brangų.
„Antrą šunį įsigijome, nes manome, kad vienas basendžis yra tik pusė šuns. Dviese jie nesudaro didesnių rūpesčių, tik reikia šiek tiek daugiau ėdalo. Bet jiems dviese linksmiau, jie miega kartu, graužia kartu. Planuojame auginti ir trečią šunį, bet po kokių trejų metų, nes nenorime, kad parodose jie nebūtų toje pačioje klasėje. Taip pat dar turime susigyventi su Ghost, kuris dar palyginti neseniai gyvena mūsų namuose.“
Dovilė pasakoja, kad augindama šunis neretai pasijunta tarsi atstumta, neretai pastebi, jog žmonių, neauginančių šunų, nuomonė paremta mitais ir stereotipais apie keturkojus draugus.
„Kai kurie žmonės, kurie neaugina gyvūnų arba turi vieną katiną, elgiasi su tais, kurie turi šunų, kaip su raupsuotaisiais. Pas mus nėra paplūdimų, kur galima pasivaikščioti su šunimis. Sakoma, kad šunys nešvarūs, nešioja ligas, nors mano šunų pase sveikatos antspaudų labai daug, per kiekvieną kelionę sveikata yra tikrinama. Kai buvome Briuselyje, prie mūsų susirinko labai daug žmonių kalbinti, kas čia per šuo. Užsienyje daugiau supratimo, kad šuo yra draugas, absoliuti dauguma kavinių priima be problemų, visada pasiūlo šuniui vandens. Galbūt jie tiesiog labiau myli gyvūnus“, – savo mintimis dalijosi moteris.
Dovilė pasakoja, kad mielai bendrauja su žmonėmis, kurie planuoja įsigyti basendžių veislės šuniuką, bet pirmiausia stengiasi jiems papasakoti viską, kas su šia veisle susiję blogiausio. Jei žmogus tą informaciją jau žino ir ji jo negąsdina, moteris papasakoja apie kitas šios veislės subtilybes.
Dovilė pastebi tendenciją, kad įvairiuose skelbimų portaluose daugėja dovanojamų ar atiduodamų šios veislės šunų, kuriems dveji ar treji metai – tai tik įrodo, kad jei šuo perkamas vien tik dėl veislės privalumų, tampa ne džiaugsmu namuose, o tikra problema. Pašnekovė pokalbio pabaigoje linksmai priduria: „Mūsų šunys – mūsų šeimos nariai, draugai. Reikia būti truputį pamišusiam, kad augintum tokį šunį.“
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais.
