– Jūsų organizuojamas antrasis Vilniaus rotušės muzikos festivalis šiemet skirtas šeimyniniam muzikavimui. O iš kokios šeimos kilusi jūs pati?
– Mano tėveliai buvo ilgamečiai Druskininkų kultūrinio gyvenimo puoselėtojai – ten organizuodavo masinius miesto renginius, Vilniaus Filharmonijos koncertus bei kitokius, tarptautinio masto klasikinius koncertus. Augdama tokiame įvykių sukūryje labai panorau ir aš tapti „artiste“. Šeštojo gimtadienio proga gavau dovaną – pianiną, nuo to laiko mes tapome neišskiriami. O būdama 10-ies, atsidūrusi Vilniuje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir 14 metų laimėjusi pirmuosius savo konkursų laurus supratau, jog man tai labai patinka ir norėsiu tapti muzike, koncertuojančia pianiste. Niekada nenorėjau būti kuo nors kitu.
– Jūsų pradžia buvo Druskininkuose. Daugelis tai sužinoję nustemba, kad ir regiono muzikos mokyklose yra pedagogų, kurie sugeba išugdyti iškilius atlikėjus. Jūsų atvejis tiesiog išimtis ar vyrauja klaidinga nuomonė?
– Muziko profesija yra išskirtinė tuo, kad jai pradedama ruoštis nuo pirmosios klasės. Tikrai kiekviename mieste, taip pat ir Druskininkuose, yra puikių, vaikų ugdymui atsidavusių pedagogų. Aš manau, kad mano atvejis nėra išskirtinis ir gabių vaikų yra visur. Svarbu juos pastebėti ir laiku suteikti reikiamą išsilavinimą. Žengdama pirmuosius žingsnius su muzika Druskininkuose aš pati labai mėgdavau groti. Dar vaikas būdama praleisdavau po kelias valandas su savo pianinu, dažnai „skaitydavau iš lapo“.
Jei tėveliai nebūtų manęs, dar visai mažos, atidavę į Vilniuje esančią Čiurlionio mokyklą, šiandien tikrai nebūčiau tokia, kokia esu. Todėl už savo išsilavinimą ir už tai, kas aš esu, šiandien dėkoju savo tėveliams bei jų be galo drąsiam sprendimui išleisti mane į sostinę mokytis ir siekti savo svajonių.
– Iš kitų miestų atvykę čiurlioniukai dažniausiai gyvena bendrabutyje. Ar nebuvo sunku tokiame jauname amžiuje palikti tėvų namus ir gyventi gana savarankiškai?
– Pirmaisiais metais bendrabutyje (tuomet man buvo devyneri) buvo nelabai jauku, baisu ir vieniša. Kiekviena motina žino šitą jausmą, ką reiškia atiduoti savo mylimą mažametį vaiką į kitas, nors ir patikimas, rankas. Vaiko atskyrimas nuo šeimos yra labai sunkus ir skaudus tėvų sprendimas. Aš tai suvokiau tik tuomet, kai mano pačios sūnui suėjo devyneri. Man tuomet buvo neįsivaizduojamas dalykas jį išsiųsti į kitą miestą, todėl šiandien dėkoju savo tėveliams už šią „auką“, kad leido išvažiuoti, nepabijojo rizikuoti.
Vėliau Čiurlionio mokyklos bendrabutyje buvo labai smagu ir linksma. Išgyvenau ten visą savo paauglystę, pirmąsias meiles ir nusivylimus, naktinius nuotykius, už kuriuos gaudavau griežtus papeikimus. Savo 12 kv. m. kambarėlyje galėjau pasistatyti net man nupirktą didžiulį fortepijoną, kuris skambėjo visame bendrabutyje ir ant kurio ruošiausi pirmajam tarptautiniam Čiurlionio konkursui. Bendrabutyje ir mokykloje radau labai daug gerų draugų, su kuriais dar ir šiandien bendraujame ir su šypsenom prisimenam „Čiurlionkės“ laikus.
– Studijuodama Lietuvoje laimėjote ne vieną prestižinį konkursą, tačiau vėliau pasirinkote gyvenimą Vokietijoje. Ar jaunai talentingai muzikei neatsirado vietos namuose?
– Muzikantas visą gyvenimą tobulinasi. Būdama 20-ies laimėjau tarptautinį M. K. Čiurlionio konkursą, tai buvo kaip tramplinas į kitą muzikinę pakopą. Su savo mylimiausia profesore Veronika Vitaite jau buvau praleidusi 10 draugystės ir studijų metų, tad atėjo laikas skleisti sparnus ir skristi tobulintis toliau – į Europą. Likimas man parinko Vokietiją, kur išvažiavau studijuoti, o ten gyvenimas susiklostė taip, kad sutikau savo tikrąją antrąją pusę ir nenorėjau su ja skirtis.
Pirmus dešimt metų važinėjau pirmyn ir atgal, bet jau išmokau gyventi, dirbti, bendrauti, organizuoti ir būti dvejose šalyse vienu metu.
– Jūsų vyras – sporto treneris. Ar buvo sunku nugludinti kampus su žmogumi iš „kito pasaulio“?
– Prisimenu seną istoriją „sporto treneris ir trikojis meilužis“, kuri buvo publikuota prieš kokius 15 metų, mums su vyru tik sukūrus šeimą. Dėl „trikojo meilužio“ tai niekas nepasikeitė, bet noriu paneigti „sporto trenerio“ mitą. Taip, pradžioje mano vyro Henriko profesijos buvo asmeninis treneris ir gitaros mokytojas. Tačiau šiandien jis turi motologijos (motologija – mokslas apie judesį) daktaro laipsnį ir yra Frankfurto Aukštosios muzikos mokyklos profesorius. Jis rūpinasi muzikantų sveikatos ir fizinio pasiruošimo gerove. Dar jis yra baigęs džiazo gitaros ir pedagogikos studijas Londone ir Frankfurte, tačiau vėliau pasuko ne muziko keliu – susidomėjęs judesio ir psichikos mokslais tapo motologijos specialistu. Taigi, jis šiandien daug daugiau, nei sporto treneris, o man pasisekė, nes visuomet šalia turiu savo asmeninį sveikatos patarėją ir saugotoją. Susiejant gyvenimus su žmogumi iš kitos šalies, kitos kultūros, kalbančiu kita kalba yra didelis abipusis išbandymas. Reikia didelio supratimo, kantrybės, kultūrų skirtumo suvokimo, prisitaikymo ir daug daug meilės. Esu laiminga, kad ir po 18 bendro gyvenimo metų suprantame vienas kitą, palaikome, abu mylim Lietuvą ir Vokietiją, abu kalbame lietuviškai ir vokiškai, ir turime namus abejose šalyse.
– O Jūsų sūnus groja?
– Taip, mes esame muzikali šeima. Sūnus Aurelijus, augęs su mano pianino pamokomis, deja nesusidomėjo griežtos disciplinos reikalaujančiomis klasikinės muzikos studijomis. Jis nuo gimimo dainuoja, pirmiausia namuose, vėliau vaikų choruose, kur tapo Frankfurto operos vaikų choro solistu, na o šiuo metu mokosi groti elektrine gitara ir toliau lanko vokalo pamokas. Jis jau turi savo grupę „Anachronists“ ir muzikuoja net dviejuose bigbanduose. Kiekvieną dieną mūsų namuose gyvai skamba klasika, džiazas, rokas ir metalas.
Vokietijoje nepaprastai išvystyta muzikinė kultūra – kone kiekvienas, net ir mažesnis miestelis turi teatrą, orkestrą. Kaip šiame kontekste atrodo Lietuva?
Lietuvos lyginti negalima su Vokietija. Galime lyginti pvz. Lietuvą su Bavarija...Vokietija yra didelė šalis, turinti sienas su net 9 šalimis (Danija, Lenkija, Čekija, Austrija, Šveicarija, Prancūzija, Liuksemburgas, Belgija, Nyderlandai). Vokietija pati turi 16 žemių, tai lyg skirtingi regionai, turintys savo parlamentą, savo taisykles, savo tradicijas. Jos skiriasi viena nuo kitos, todėl menas ir menininkai Vokietijoje turi daug erdvės išraiškai ir koncertavimui. Įsivaizduokit, Bavarijos žemė yra didesnė už visą mūsų Lietuvą. (Lietuvos dydis 65.000 kv. km, Bavarijos žemės – 70.000 kv. km.).
Lietuva yra labai mažytė, o menininkų ir pačio meno yra tiek daug, jog jis tiesiog nebetelpa mūsų šalyje. Todėl Lietuvos menininkai yra priversti pasiskirstyti po pasaulį, išvykti iš Lietuvos, kad galėtų išgyventi iš muzikinės profesijos. Mes, lietuviai, esame kovotojai ir visose srityse be galo išradingi, nes mums reikia išsiskirti ir įtikinti savo pirkėjus. Mūsų mažos šalies labai svarbus bruožas tas, jog mes esame siekiantys tikslo ir jį pasiekiantys.
Vokietijoje yra aukščiausio lygio orkestrai ir operos todėl, jog geriausi iš geriausių turi praeiti sunkius konkursus darbo vietoms gauti ir tie „laimingieji“ menininkai yra labai gerai apmokami. Muzikantų atranka yra tokia pati, kaip sportininkų, ji yra tarptautinio masto ir „nuperkant“ geriausius yra pasiekiamas aukščiausias lygis.
– Gyvenate, dirbate Vokietijoje, tačiau gana dažnai jus matome koncertuojančią ir Lietuvoje. Kas tai – nostalgija gimtajam kraštui ar padėka publikai, kuri, sprendžiant iš susirenkančiųjų gausos, išties jus labai myli?
– Taip, Lietuvos klausytojai mane myli, aš tą jaučiu ir atiduodu savo meilę per muziką jiems su kaupu. Stengiuosi dirbti labai kokybiškai, atsakingai. Kiekvienas pasirodymas man ne rutina, o kažkoks itin ypatingas įvykis. Džiaugiuosi, jog praeitais ir šiais metais užsiimu muzikine veikla ir koncertuoju intensyviau Lietuvoje, nei Vokietijoje. Galbūt tai susiję ir su dviem klasikinės muzikos festivaliais Vilniuje ir Druskininkuose, kuriems kūrybiškai (ir ne tik) vadovauju.
– Papasakokite, kaip gimė Vilniaus rotušės muzikos festivalio idėja?
– Viskas prasidėjo nuo naujojo koncertinio fortepijono rotušės salei pirkimo. 2022 m. vasarą, Vilniaus savivaldybės ir Rotušės valdytojo įpareigojimu su kolegomis nuvykome į Hamburgo Steinway&Sons fortepijonų fabriką išrinkti patį geriausią koncertinį instrumentą sostinės rotušei. Labai džiaugiuosi, jog po šios misijos Vilniaus rotušė geranoriškai atvėrė man duris ir pakvietė suorganizuoti naują festivalį. Didžiuojuosi, kad mano festivalis gali puoštis tokiu įspūdingu, didingu pavadinimu: Vilniaus Rotušės Muzikos Festivalis, o šį žaismingą akcentą prie pavadinimo „Žaižaruojančių žiežirbų žaismas“ nusprendėme prijungti su Vilnius jaunimu, nes norime, kad festivalis būtų karštas, įdomus, jungiantis daug muzikantų kartų, daugelį meno sričių ir skirtingų muzikos žanrų.
– Kuo šiųmetinis festivalis bus kitoks?
– Šešis vakarus sostinės rotušėje balandžio 5-11 dienomis vyks festivalis, pristatantis šešis koncertus, 22 instrumentus, 32 solistus, 46 kompozitorius, siūlantis daug gražios muzikos, įdomių susitikimų ir suteikiantis daug gerų emocijų.
Festivalio leitmotyvas – šeima, todėl visą savaitę vyksiantis Festivalis kvies į skirtingus vakarus, kuriuose dalyvaus mūsų visų pažįstamos ir mylimos, talentingos ir išradingos Lietuvos muzikų šeimos.
Pagrindinę festivalio idėją apjungs šeši teminiai vakarai, kartu su broliais Bazarais, sesėm Daunytėm, jaunavedžiais Anderssonais, nuostabia muzikuojančia Lipčių šeima. Iš Vokietijos atvyks įstabi japonų pianistė Nami Ejiri su savo muzikaliomis dukromis, festivalį praturtins žymūs Lietuvos pianistai Aleksandra Žvirblytė ir Simonas Poška, muzikiniame spektaklyje „Meilės daina“ apie Klaros Šuman gyvenimo dramas tarp scenos ir šeimos pasakos aktorė Birutė Mar ir muzikos garsais aš pati.
Šis ryškus festivalis bus gyvas ir margas, nes jame žaižaruos daug jaunimo iš visos Lietuvos, o festivalį vainikuos – nacionalinės filharmonijos ansamblis „Musica Humana“ su nuotaikinga Mocarto muzika ir brolių Bazarų improvizacijomis.