„Labai atsiprašau žiūrovų. Ne tik Šiaulių, bet visos Lietuvos. Padarėm gėdą, negarbę sau, savo artimiesiems, komandai. Gėda už save ir už komandą.
Kai prasidėjo oficialios rungtynės nematau nieko gero, tik blogo. Nėra komandos, neturime žmogaus, kuris galėtų elementarioje situacijoje kažką sureguliuoti. Mes pakampiais išsilakstome, nesuprasi kas žaidžia.
Nežinau, gal aš debilas, gal mano bloga anglų kalba? Jie sako – ne, viskas gerai. Kiekvieną minutės pertraukėlę paimame, aiškinu ką daryt puolime, bet jie priešingai viską daro. Visur. Arba aš esu durnas, arba jie durni.
Bet viskas prasideda nuo treniruočių. Jeigu turime kažkokią rakštį komandoje, jeigu vienas nesportuoja, tai visi ir kiti bando saugotis.
Kaip suprasti, kai žaidėjas 10 minučių pažaidęs grįžta visas šaltas ir baltas, nesuprakaitavęs. Ko mes galime norėti?“, – įpyko treneris.
„Neturiu nė vieno žmogaus, kurio galėčiau pasitikėti komandoje. Gal man pačiam reikia aprangą apsivilkti? Kažkoks košmaras, visi daro kažkokias nesąmones, nėra apie ką ir šnekėti. Bet, visų pirma, turbūt kalčiausias treneris. Turbūt reikia pagalvoti, ar man tęsti darbą, nes yra labai nesmagu. Aš nenoriu to matyti. Labai sunkus metas. Kai atėjau į komandą, aš stengiausi, mes buvome jauni ir nieko nenorėjome, patys keliais ėjome. O čia yra baisu, vienos algos negavo ir jau nepatenkinti. Meistriškumo nėra, protelio nėra, tai tokie ir rezultatai“, – širdo V. Pauliukėnas, ilgus metus pats atstovavęs Šiaulių komandai.
Emocingas trenerio pasisakymas – jūsų dėmesiui.
