Į klubą atvykau rugsėjo 2 dieną, sėkmingai praėjau medicininį patikrinimą ir sezonas prasidėjo. Visi žaidėjai treniravosi, po to išvykome į turnyrą Maskvoje, kur buvau geriausias „Žalgirio“ žaidėjas pagal visus aspektus. Daugelis buvo sužavėti mano pasirodymu. Mano pirmoji alga jau tada vėlavo, bet nedariau didelės problemos ir dirbau savo darbą. „Žalgirio“ atstovai mane tikino, kad finansinės bėdos yra laikinos. Tikėjau tuo ir žaidžiau bei treniravausi netgi tada, kai kiti streikavo.
Pirmą algą, kurią turėjau gauti rugsėjo 9 dieną, gavau spalio 15. Iki tol jau buvau spėjęs išsiaiškinti, kad „Žalgiris“ yra arti bankroto. Tai buvo mano vienintelė gauta alga.
Tuo tarpu aš toliau treniravausi ir žaidžiau nemokamai. Baltijos lygos rungtynėse su Rygos „Barons“ susižeidžiau, vėliau trauma pasikartojo Eurolygos mače su Atėnų „Panathinaikos“. Vienose iš tų rungtynių sportinę aprangą apsivilkau vien tam, kad „Žalgiris“ nebūtų diskvalifikuotas dėl žaidėjų trūkumo. Dariau geriausia, ką galėjau, kad ši didi komanda įveiktų sunkų laikotarpį. Galėjau streikuoti ir nežaisti, kaip kiti krepšininkai.
Po visko, ką padariau dėl komandos, niekas nepaskambino man, ar mano agentui Obradui Fimičiui (jis klubo atstovams visą laiką skambinėdavo), kad gražiuoju išspręstų susidariusią situaciją. Nesitikėjau tokio atsainaus požiūrio.
Todėl priėmiau sprendimą pasinaudoti savo teisėmis ir nutraukti kontraktą. Apie tai mano agentas laišku klubą informavo lapkričio 14 dieną.
Po to, kai palikau Lietuvą, perskaičiau, kad „Žalgiris“ su manimi pasiekė susitarimą dėl kontrakto nutraukimo. Man netgi niekas neskambino. Be to, buvo pridėta mano statistika, siekiant sudaryti įspūdį, kad buvau atleistas dėl prastos statistikos, o ne finansinės situacijos.
Man gaila, kad šis gigantas krenta iš Europos krepšinio didžiųjų tarpo. „Žalgiriui“ jaučiu simpatiją ir su malonumu jame žaisčiau, jei aplinkybės būtų kitokios. Tačiau turiu šeimą, tris vaikus ir reikia jais rūpintis. Tikiuosi, kad netrukus turėsiu naują komandą“.
