Jie klausinėjo, kodėl lietuviai, net ir visiškai triuškindami savo varžovus, iki paskutinių minučių žaidė stipriausia sudėtimi. Ir ilgai negalėjo patikėti tuo, ką girdi, kai mūsiškiai nuoširdžiai krimtosi, kad laimėjo mažesniu nei 52 taškų skirtumu. Būtent to šiame lygiai prieš 25-erius metus, 1992 m. birželio 26 dieną, vykusiame istoriniame atrankos į Barselonos olimpines žaidynes mūšyje siekė Lietuvos dvyliktukas.
„Pirminis mūsų tikslas, žinoma, buvo laimėti. Bet kai mums pradėjo sektis ir atitrūkome, norėjome laimėti 52 taškais. Žinote, už tuos 52-ejus metus Sovietų Sąjungos sudėtyje“, – paaiškino Seulo olimpinis čempionas Valdemaras Chomičius, turėdamas galvoje nuo 1940-ųjų birželio trukusią šalies okupaciją.
„Kai likus žaisti apie 6 minutes skirtumas tarp komandų pasiekė 40 taškų, Lietuvos rinktinės atsarginiai prisijungė prie tribūnomis vilnijusios meksikietiškos bangos. Jie tikriausiai turėjo būti aikštėje, pakeitę lyderius, bet, kadangi jokia TV jų nerodė, apie svarbiausių rungtynių šalies istorijoje baigtį tautai galėjo pranešti tik sausas rezultatas laikraštyje ar žinių laidoje.
Taigi galutinė pergalė privalėjo būti tokia skambi, kad morališkai patenkintų lietuvius, kurių protėviai dingo gulaguose ar žuvo pasipriešinimo kovose. Būtent todėl, pavyzdžiui, Arvydas Sabonis ant suolo prisėdo tik likus 49 sekundėms iki finalo sirenos“, – straipsnyje „Įgyvendinta svajonė“ rašo žurnalas „Sports Illustrated“.
Lietuvos rinktinė per pirmą po nepriklausomybės atkūrimo tarpusavio akistatą su buvusia SSRS komanda parodė visą savo jėgą. Galutinis mačo rezultatas nustebino visus. 116:79. Ir tai – ne kraujospūdžio rodmenys, o realūs skaičiai švieslentėje.
„Kai žmonės tai išgirs telefonu, jie pamanys, kad kažkas nutiko telefonui. Jie nepatikės, kad mes tai padarėme“, – tada juokavo Šarūnas Marčiulionis.
Portalui Krepšinis.lt pavyko gauti išskirtinius vaizdus iš to įsimintino susitikimo, kunkuliavusio ypatinga atmosfera ir emocijomis. Tai – neįkainojamos akimirkos iš istorinės pergalės prieš net 52 metus agresoriumi buvusį raudonąjį slibiną, kuri tarsi įtvirtino Lietuvos išsivadavimą iš jo nelaisvės. Tai – rungtynės, kurioms lietuvių nuteikti, motyvuoti ar užvesti nereikėjo. Tai – laimėjimas, paklojęs pamatus Barselonos olimpiados bronzos medaliams.
Lietuviai pabudo – spjovė į SSRS ir subūrė savo rinktinę
Net keturi iš penkių 1988 metais Seulo olimpiados čempionais tapusios SSRS rinktinės starto penketo nariai buvo lietuviai – A. Sabonis, Š. Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis ir V. Chomičius. Jų vedama sovietinė komanda pusfinalyje įveikė net JAV vyrus, o finale patiesė Jugoslaviją ir netikėtai iškovojo aukso medalius.
Tačiau tai bus paskutinis Sovietų Sąjungos krepšininkų auksas tarptautinėje arenoje: 1989-ųjų Europos čempionate pusfinalyje jie vienu tašku pralaimėjo Graikijai ir liko su bronza, 1990-aisiais planetos pirmenybėse tenkinosi sidabru, o tų pačių metų Geros valios žaidynėse – taip pat bronza.
Pastaruosiuose dviejuose turnyruose SSRS jau vertėsi be Lietuvos krepšinio žvaigždžių – po to, kai 1990 m. kovo 11 d. buvo pasirašytas Nepriklausomybės atstatymo aktas, lietuviai iškart ryžtingai atsisakė atstovauti okupantų rinktinei.
„Mes norime suformuoti savo komandą, bet iki vasaros liko per mažai laiko. Labai norėčiau žaisti Lietuvos rinktinėje“, – dar tą patį kovą užsiminė Š. Marčiulionis.
Savo ruožtu Lietuva žingsnis po žingsnio artėjo prie savo nacionalinės komandos atgaivinimo: 1991 m. rugsėjį Tarptautinis Olimpinis Komitetas vėl priėmė Lietuvą į savo šeimą, o gruodį mūsų šalis tapo ir oficialia Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) nare bei sulaukė kvietimo prisijungti prie visų jos rengiamų turnyrų.
Praėjo vos pusė metų ir, vargais negalais patys sukrapštę reikiamas lėšas, Lietuvos vyrai, jau kaip laisvos valstybės atstovai, kartu su kitomis 24-iomis Europos šalimis stojo į kovą dėl savo svajonės – kelialapio į 1992 m. Barselonos olimpiadą.
Prieš pat olimpinę atranką V. Garasto auklėtiniai dar pasitikrino savo jėgas prestižiniame Akropolio turnyre, kur 116:94 pranoko 1991-ųjų Europos vicečempionę Italiją, 109:78 sutriuškino Prancūziją ir tik po dramatiškos mačo pabaigos 81:83 nusileido šeimininkei Graikijai. Nuvykę į Ispaniją lietuviai dar sužaidė draugišką mačą su šios šalies komanda ir šventė pergalę 107:97. Kovų maratonui buvo pasirengta.
„Prieš ketverius metus Seule mes kalbėjome, kad esame didžiausia olimpine čempione tapusios komandos dalis, tad kodėl negalėtume taip pat žaisti už savo šalį? Mes kalbėjome apie tai, bet tada nemanėme, kad tai yra įmanoma“, – prisiminė Š. Marčiulionis.
Atėjo 1992-ųjų birželis, o tuo pačiu ir laikas pasižiūrėti, ko verta naujai suburta rinktinė su keturiais olimpiniais čempionais priešakyje, ant kurių aprangos iš tolo švietė nebe grėsmingi inicialai „SSRS“, o išsvajotas užrašas „Lietuva“.
„Labai sunku apsakyti savo jausmus. Mes esame tokie laimingi ir sujaudinti, kad turime galimybę reprezentuoti Lietuvą. Tai – lūžis mūsų gyvenime. Šiuo metu mums ir mūsų tautai tai taip svarbu. Girdėjau, kad, kai žaidžiame rungtynes, gatvės Lietuvoje ištuštėja. Mūsų žmonėms tai suteikia tiek daug teigiamų emocijų, o jiems dabar kaip tik reikia ko nors gražaus“, – teigė Š. Marčiulionis.
Sugniuždytas raudonasis slibinas, 11/0 ir olimpinis bilietas
Iš turnyro dėl Suvienytųjų Nacijų organizacijos sankcijų išmetus Jugoslaviją, Lietuvos krepšininkai pateko į atrankos grupę Badachose, kur jų laukė Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS), Estijos, Nyderlandų, Didžiosios Britanijos ir Vengrijos barjerai.
Lietuviai lengvai laimėjo pirmus keturis mačus bendru 106 taškų skirtumu ir kartu su NVS (valstybių sąjungos, sudarytos iš buvusios SSRS), komanda prieš paskutinį turą lyderiavo savo grupėje.
Abi ekipos iš anksto ruošėsi tarpusavio susidūrimui: tiek Lietuva, tiek NVS priešpaskutiniame ture leido pailsėti savo pagrindiniams žaidėjams ir tausojo juos lemiamai akistatai.
„Kai mes pasirodėme salėje, buvome labai nustebinti. Šios rungtynės pranoko visus lūkesčius“, – įspūdžiu apie audringą it Baltijos žiūrovų jūrą Badachose pasidalino V. Garastas.
Visi suprato, kad tai – ne šiaip krepšinio rungtynės tarp dviejų stiprių principinių varžovų, kovojančių dėl olimpinio bilieto. Šis mūšis bent jau vienai iš jo dalyvių turėjo kur kas gilesnę prasmę, juk tai buvo pirma Lietuvos ir buvusios SSRS tarpusavio krepšininkų dvikova nuo pat Antrojo pasaulinio karo pradžios.
„Mes visą gyvenimą svajojome apie dvikovą su Sovietų Sąjunga. Nors ji taip ir nebesivadina, šios rungtynės – itin svarbios ir simboliškos. Jos tokios pat svarbios, kaip ir pačios olimpinės žaidynės“, – tikino tuometis LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas.
Rungtynes lietuviai pradėjo itin susikaustę, prametė visus pirmus savo metimus ir sužaidus tris minutes iškart atsiliko 0:8. Mūsiškius nuramino taiklus A. Sabonio tritaškis, o dar po šešių iš eilės užsivedusio Sabo taškų – jau 9:10. Nors NVS dar kartą trūktelėjo į priekį (11:18), aikštėje pasirodžius Artūrui Karnišovui lietuviai surengė įspūdingą spurtą 23:3 ir jau diktavo savo sąlygas – 34:21. Po kelių to paties A. Karnišovo, R. Kurtinaičio bei V. Chomičiaus tritaškių mūsiškiai dar labiau nutolo – 46:28, o pirmą pusę laimėjo 54:38.
„Pirmavome 16 taškų, bet visi buvo labai nepatenkinti, kad tik tiek“, – vyrų nuotaiką rūbinėje per pertrauką nusakė vyriausiasis rinktinės treneris V. Garastas.
Jam pavyko saviškius nuraminti ir šie antrą mačo dalį pradėjo dar galingiau: įsišėlus Š. Marčiulioniui eismas aikštėje tapo praktiškai vienpusis – 63:40, o įpusėjus kėliniui – net 85:46. Lietuviai žaidė itin efektyviai ir po kiekvienos nesėkmingos varžovų atakos iškart skuodė į greitą puolimą, kur baigdavo atakas lengvais taškais iš po krepšio, kartais net ir su pražangomis. Čia žibėjo net veteranas Sergejus Jovaiša.
Tokiu būdu skirtumas tarp Lietuvos ir NVS netrukus pasiekė ir 40 taškų – 97:57. Visgi nuo šios akimirkos, nors V. Garastas ir toliau rėmėsi visais pagrindiniais savo ginklais, NVS pavyko atsilaikyti ir nepralaimėti 52 taškais. Galutinis rezultatas – 116:79. Lietuva įsirašė penktą iš eilės, bet pačią svarbiausią pergalę ir pateko į finalinį atrankos etapą. Lietuviai šia pergale džiaugėsi taip, tarsi ji jau būtų atvėrusi duris į Barselonos olimpiadą, o gal net ir labiau.
„Neįtikėtinas jausmas. Jis – geresnis nei kada nors būčiau galėjęs įsivaizduoti. Aš visada maniau, kad mes laimėsime, bet niekada nebūčiau pagalvojęs, kad tokiu skirtumu. Žmonės Lietuvoje bus labai labai laimingi“, – džiaugėsi 26 taškus surinkęs Marčela.
„Manėme, kad rungtynės bus labai atkaklios, bet viskas baigėsi tuo, kad mums reikėjo daugiau nei vieno kamuolio. Patikėkite manimi, tai – nacionalinė šventė. Žmonės šoks gatvėse ir linksminsis, nes tai mums yra kur kas daugiau nei paprasta pergalė“, – tvirtino tikru atradimu tapęs 21-erių metų A. Karnišovas, pasižymėjęs 18 taškų ir 9 atkovotais kamuoliais.
„Matėte, kaip NVS žaidėjai bijojo lįsti po krepšiu. Jie nenorėjo sutikti manęs“, – laimingas kalbėjo net 33 taškus įmetęs ir 17 kamuolių sugriebęs A. Sabonis. Jis puikiai įsipaišė į lietuvių pasirinktą zoninę gynybos schemą 1-3-1, kuri varžovams tapo neišsprendžiama šarada.
Neatsiliko ir pasaulio spauda, o ypač daug dėmesio šiai pergalei ir, turbūt neatsitiktinai, skyrė JAV žiniasklaidos gigantai, be abejo, įžvelgę ir politinį prieskonį.
„Lietuvos komanda: pagaliau laisva. Dabar jie laimi sau, nebe Maskvai“, – skelbė „Chicago Tribune“.
„Pergalė 37 taškų skirtumu pradeda grąžinti skolą už 52 metus: Lietuva pervažiavo NVS“, – rašė „Los Angeles Times“.
„Po rungtynių, kurių Lietuva laukė 52-ejus metus, neliko abejonės, kur visą laiką slypėjo tikroji Sovietų Sąjungos rinktinės galia“, – konstatavo „Associated Press“.
„Svarbiausiame visų laikų mače lietuviai susitiko kelis senus draugus ir sunaikino tai, kas vadinosi NVS. Nors iš už uždarytų rūbinės durų sklido lietuviški žodžiai, buvo nesunku suprasti, kad ten vien džiaugsmas ir laimė“, – to vakaro dvasią vaizdingai apibūdino „New York Times“.
Krepšinis.lt suteikia išskirtinę galimybę pamatyti ištraukas iš šios istorinės pergalės:
Nušviesti šias rungtynes pasikuklino tik rusų spauda, o didžioji dalis kaltės dėl gėdingo pasirodymo ir tokio pažeminimo buvo suversta latviams Igoriui Migliniekui bei Gundarui Vėtrai, kurie pavadinti „raudonaisiais šauliais“. Beje, užuojautos jie nesulaukė ir iš Latvijos gerbėjų, kurie savo šaliai nepanorusius padėti krepšininkus praminė išdavikais.
Iškovoję amžiaus pergalę lietuviai neatsipalaidavo ir pabaigė pradėtą darbą: persikėlę į Saragosą jie laimėjo dar šešis susitikimus, tarp jų – ir prieš itin pajėgią Kroatiją su Draženu Petrovičiumi bei Toniu Kukočiumi, bei su 11 pergalių iš tiek pat galimų tapo atrankos turnyro nugalėtojais.
Tiesa, kelis paskutinius mačus mūsiškiai buvo priversti žaisti be savo snaiperio R. Kurtinaičio, kuris išskrido atgal į tėvynę dėl jo šeimą ištikusios tragedijos – liepsnose žuvo jo vyresnis brolis.
Lietuvos rinktinės jau po mažiau nei mėnesio laukė naujas nuotykis, kodiniu žodžiu „Barselona“.
„Vos prieš metus mes svarstėme, ar kada nors galėsime žaisti olimpiadoje. Tikimybė buvo 50 prieš 50. Manėme, kad tai gali įvykti, bet ne taip greitai. Sakėme, gal po 10 metų. Bet dabar mes vėl žaisime olimpiadoje, tik šį kartą už savo šalį“, – taip istorinį pasiekimą įvertino Kurtis.
Per legendinę apdovanojimų ceremoniją Lietuvos krepšininkai skambant valstybiniam himnui net nebandė tramdyti ašarų, o komandos drabužinėje, pasak Donnie Nelsono, buvo švenčiama taip, tarsi būtų laimėti penki NBA čempionų žiedai. Čia prie šalies didvyrių prisijungė ir valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, bet visa tai jau atskiro straipsnio reikalaujanti istorija.
1992-ųjų vasara buvo tikrasis Lietuvos krepšinio aukso amžius. Laikas, kai visa tauta alsavo krepšiniu ir kiekviena rinktinės pergalė reikšdavo šį tą daugiau. Metas, kai apie mūsų atgimusią šalį ir jos galingą iš naujo rinktinę sužinojo visas platus pasaulis, o ji užsitarnavo pagarbą net iš geriausios visų laikų – JAV „Svajonių komandos“.
Pagaliau tai – periodas, kai nebe mes bijojome buvusios SSRS, o ji mūsų ir ypač baubo po krepšiais A. Sabonio.
