Pirmą kartą krepšinio kamuolį į rankas E. Ulanovas paėmė ketvirtoje klasėje. Kauno sporto mokykloje tuomet dirbęs K. Maksvytis vykdė jaunųjų žaidėjų, norinčių lankyti treniruotes, atranką. Specialistui jaunasis žaidėjas iškart krito į akį, todėl buvo priimtas į pirmąją komandą, nors ši miesto pirmenybėse rungtyniavo jau dvejus metus.
„Dar ir dabar prisimenu, kaip mama jį atvedė su raudonais futbolo marškinėliais (šypsosi). Iškart buvo aukštesnis už kitus, ilgomis galūnėmis, gražiai nuaugęs“, – mažąjį talentą prisiminė 38-erių kretingiškis.
Nors E. Ulanovas už savo bendraamžius tuomet buvo visa galva aukštesnis, žvelgdamas į ateitį, K. Maksvytis jį mokydavo žaisti veidu į krepšį.
„Teko matyti tarpmokyklines rungtynes, tai ten net ir įžaidėju žaidė. Galėjo rungtyniauti keliose pozicijose – iš karto buvo universalus. Iš senos kartos žaidėjų jį palyginčiau su S. Jovaiša (juokiasi). Ilgos rankos, gali perimti kamuolį, bloką išrašyti – tik gal yra šiek tiek atletiškesnis“, – apie išskirtinius žalgiriečio sugebėjimus pasakojo treneris.
Į jaunių rinktinę – avansu
E. Ulanovas – vienas auksine vadinamos 1992 metų gimimo rinktinės narių, tris kartus tapęs Europos ir kartą – pasaulio čempionu. Tiesa, 16-mečių ir 18-mečių pirmenybėse kaunietis dažniau likdavo Jono Valančiūno, Vytenio Čižausko ar Dovydo Rediko šešėlyje, bet 2012 metais Liublianoje tapo tikru jaunimo rinktinės lyderiu.
198 cm ūgio puolėjas tuomet rinko po 14,3 taško, 5,4 atkovoto kamuolio ir 2 rezultatyvius perdavimus, o be J. Valančiūno likę 20-mečiai Europos čempionate vis tiek užkopė ant aukščiausio apdovanojimų pakylos laiptelio.
„Su juo perėjome visas įmanomas pakopas. Iš pradžių jį į dvyliktuką įtraukiau šiek tiek avansu, bet paskutiniais metais jis tą avansą su kaupu grąžino. Toks trenerių darbas – jeigu matai potencialą, vieną kitą žaidėją avansu pagloboji“, – prisiminė K. Maksvytis.
Kaip ir jaunimo rinktinėse, taip ir dabar, ryškiausiai spindi J. Valančiūno žvaigždė – 213 cm ūgio uteniškis atstovauja NBA čempionate rungtyniaujančiai Toronto „Raptors“ komandai.
Jeigu D. Redikas ir V. Čižauskas stipriausiose Lietuvos klubuose neįsitvirtino ir dabar žaidžia atitinkamai NKL ir Latvijos čempionatuose, E. Ulanovas mažais žingsneliais kopė į viršų, kol galiausiai tapo svarbiu Eurolygoje rungtyniaujančio Kauno „Žalgirio“ nariu.
„Kuo talentingesnis vaikas, tuo mažiau jis nori dirbti, nes jam viskas lengviau pavyksta iš pirmo karto. O kuo mažiau talento – tuo didesnis juodadarbis, nes jis tą patį turi padaryti iš kelių kartų. Edgaras dirba, stengiasi, turi neblogą krepšinio IQ, gerai skaito žaidimą – viskas susideda į tai, ką dabar matome“, – taisyklę, kad darbas svarbiau už talentą, dar kartą patvirtino K. Maksvytis.
Išnaudojo šansą
Tiesa, šis kelias tikrai nebuvo rožėmis klotas – karjeros laiptais E. Ulanovas kopė žingsnis po žingsnio, kartais netgi žengdamas kelis atgal. Nuo 2011-ųjų jis tris sezonus praleido NKL komandose, su kuriomis po kartą iškovojo sidabro ir bronzos medalius.
LKL karjerą puolėjas pradėjo jau nebeegzistuojančiame Kauno „Baltų“ klube. Kitąmet jis jau vilkėjo Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ marškinėlius, o 2013-ųjų sezoną pradėjo Panevėžio „Lietkabelyje“. Šiose komandose savo žaidimo E. Ulanovas nerado, bet tuomet tarsi iš giedro dangaus jis sulaukė pasiūlymo prisijungti prie Klaipėdos „Neptūno“, kurio žaidimui dirigavo K. Maksvytis.
„Žinojau jo galimybes ir jaučiau, kad jis gali žaisti geriau. Klaipėdoje jam susiklostė geros aplinkybės, nes sezono pradžioje traumą patyrė Arnas Butkevičius. Girdėdavau replikų, kad leisdavau jam per ilgai žaisti, bet jis tai komandai labai tiko. „Neptūne“ tuomet buvo labai daug puolamojo plano žaidėjų, o jo stilius – labiau gynybinis.
Kartais jis pabambėdavo, kad per mažai gaudavo kamuolį, bet įsipaišė labai gerai. Gavo šansą ir jį išnaudojo – mano pasitikėjimą pavasarį jis pateisino su kaupu“, – sėkmingą krepšininko sezoną uostamiestyje prisiminė treneris.
2013-2014 metų sezonas tapo istoriniu ne tik „Neptūnui“, bet ir visam Lietuvos krepšiniui – pirmą kartą LKL finalo serijoje grūmėsi ne „Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas“. Bet daugkartiniams šalies čempionams dėl to lengviau nebuvo – žalgiriečiai sidabro medaliais pasidabinusį „Neptūną“ pranoko tik per šešerias rungtynes – 4:2.
2014-ųjų vasarą „Neptūnas“ sulaukė dar vienos istorinės žinios – jam leista debiutuoti Eurolygoje. O štai E. Ulanovui teko priimti sunkų sprendimą – likti Klaipėdoje ar persikelti į gimtojo miesto „Žalgirio“ komandą. Ir jis pasirinko antrąjį variantą.
„Jis norėjo išbandyti jėgas savo miesto komandoje. Turėjome ne vieną pokalbį, nes tada galvojau, kad jis klysta. Likęs „Neptūne“ Edgaras Eurolygoje būtų turėjęs garantuotą vietą starto penkete, bet tai iškeitė į „Žalgirį“, – apie ryžtingą, bet kiek netikėtą savo auklėtinio sprendimą pasakojo K. Maksvytis.
Iš Eurolygos – į vyrų rinktinę?
„Neptūne“ sužibėjęs E. Ulanovas vėl susigrąžino pasitikėjimą savo jėgomis, o patekęs į Lietuvos čempionų gretas greitai užsitarnavo ir Gintaro Krapiko pagarbą. Vasarį vykusiame LKF taurės turnyro finale jis sėkmingais reidais ir taikliais metimais sužlugdė „Lietuvos ryto“ viltis. Tąkart pelnęs 16 taškų laimėjo MVP titulą, o vasarą savo pirštą papuošė pirmuoju LKL čempiono žiedu.
Šiame sezone „Žalgiris“ subūrė itin konkurencingą sudėtį, bet talentingasis kaunietis vis tiek didžiąją rungtynių dalį praleidžia ant parketo – Eurolygoje po 24, LKL čempionate – po 22 minutes. Ir šioje situacijoje E. Ulanovui vėl susiklostė palanki situacija: Vytenis Lipkevičius ir Siimas-Sanderis Vene patyrė traumas, o Martynas Pocius niekaip nesugrįžta į gerą sportinę formą.
„Šiuolaikiniai krepšininkai nori mesti į krepšį ir pelnyti taškus, o jis yra kitoks – gali atlikti gynybines užduotis, žaisti keliose pozicijose – tai jam padeda. Iki pilnos laimės trūksta stabilaus tolimo metimo“, – privalumus vardino ir pagrindinį trūkumą krepšininko žaidime įžvelgė K. Maksvytis.
„Jis neišpaikintas – matęs ir džiaugsmo, ir vargo. Visko siekė pamažu ir tas atkaklumas pasiteisino“, – pridėjo treneris.
Nors E. Ulanovas ir žaidė visų amžiaus grupių jaunimo rinktinėse, vyrų nacionalinės komandos durų jis dar kol kas nepravėrė. Bet praėjusią vasarą jis pirmą kartą sulaukė dėmesio – Jonas Kazlauskas juodadarbį žaidėją įtraukė į išplėstinį kandidatų sąrašą. Galbūt šiemet jis galės save jau parodyti ir treniruočių stovyklose?
„Manau, kad jis gali rimtai kandidatuoti, o gal net ir į dvyliktuką patekti, – nuo mažų dienų auginto krepšininko potencialu neabejojo K. Maksvytis. – Jis žaidžia Eurolygoje, be to, yra kitoks žaidėjas – gali ir atakuoti, ir gintis, ir nugara sužaisti. Tai kodėl gi ne?“
