Prancūzija, Lasko urvai
Šie urvai vadinami „pirmykščio meno Siksto koplyčia“. Urvai yra Dordonės departamente pietvakarių Prancūzijoje. Urvuose yra virš dviejų tūkstančių vėlyvojo paleolito priešistorinių žinduolių piešinių: mamutų, urvinių liūtų, vilkų, tarpanų, gigantiškųjų elnių, alpinių ožių, urvinių lokių, taurų bei vienas žmogaus atvaizdas – vyras paukščio galva. Kai kurie tyrinėtojai šį atvaizdą lygina su Egipto dievų vaizdavimo tradicija. Spėjama, kad piešiniai sukurti maždaug prieš 15-18 tūkst. metų, kai didžiąją dabartinės Vokietijos dalį dengė ledynas, o Prancūzijos pietuose plytėjo savana, kur klajojo arkliai, šiaurės elniai, bizonai ir net raganosiai.
Urvą atsitiktinai atrado 1940 m. būrelis iš pamokų pabėgusių vaikų, tais pat metais urvas buvo paskelbtas istoriniu paminklu. 1979 m. Lasko urvai buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Urvas siekia apie 140 m ilgio ir jame priskaičiuojama apie 150 polichrominių bei monochrominių piešinių bei daugiau kaip 1500 įvairių raižinių. 1948 m. Lasko urvas buvo atidarytas lankytojams, organizuojamos ekskursijos, tačiau nuo lankytojų srautų pradėjo pelyti, blukti piešiniai. 1963 m. urvas turistams buvo uždarytas. Urvo kopija, įrengta netoliese, gretimame urve, veikia nuo 1983 m. – kasmet ją aplanko 35000 turistų.
Slapti Vatikano archyvai
Tai archyvinių dokumentų saugykla, įsteigta Popiežius Pauliaus V 1612 m., kurioje saugomi asmeniniai pontifikų dokumentai nuo viduramžių iki mūsų dienų. „Slaptuoju“ archyvas vadinamas todėl, kad tai – asmeninis popiežiaus archyvas ir patekimas į jį itin ribojamas. Užšifruoti laiškai, rankraščiai ir kodeksai, yra detalių intriguojančių istorinių įvykių įrašų. Visa medžiaga išdėliota lentynose, kurių bendras ilgis 85 km. Turistų čia neleidžia, tačiau mokslininkai gali darbuotis su kai kuriais dokumentais, per didelius vargus gavę specialų leidimą. Pirmą kartą su jais susipažinti mokslininkams ir tyrėjams leido popiežius Leonas XII 1881 m.
Nenuostabu, kad apie archyvus sklando legendos ir konspiracijos teorijos: nežemiškos gyvybės įrodymai ar tai, kad Jėzaus niekada nebuvo ir t.t. Archyvus net buvo pavogęs Napoleonas ir perkėlęs juos į Paryžių. 2012 m. Vatikane buvo surengta paroda „Lux in Arcana“ (šviesa slėpiningose vietose), kurioje buvo eksponuojami kai kurie dokumentai: Galilėjaus rankraštis, rašytas prieš inkvizicijos teismą, popiežiaus Grigaliaus XII kalendorius, Karaliaus Jono III Sobieskio laiškas popiežiui Inokentijui XI, pranešantis apie pergalę prieš turkus. Tačiau paslapties šydas dar dengia archyvus: juose gausu dokumentų, kurie niekad nebuvo paviešinti. Kai kas mano, kad tai neparanku pačiai bažnyčiai. Moksliniai tyrimai šiose vietose užtrunka begalę laiko, tenka ilgai laukti prašytų dokumentų. Galbūt nenorima, kad išaiškėtų paslaptys arba kad jos išaiškėtų kuo vėliau.
JAV „Zona 51“ (Area 51)
Legendinė JAV bazė Nevados dykumoje, šalia druskos ežero. Tai ypač slapta karinė bazė, kurios egzistavimas ilgą laiką buvo nepripažįstamas. Oficiali bazės specializacija – eksperimentinių lėktuvų ir ginkluotės gamyba bei bandymai. Bazės oficialus pavadinimas „Zona 51“, bet ji dar vadinama: „Dreamland“, „Paradise Ranch“, Home Base“, „Watertown Strip“, „Groom Lake“, o paskutiniuoju metu – „Homey Airport“. Jos teritorija uždara skrydžiams, t.y. virš jos neleidžiama praskristi. Apie šią bazę sklando ne mažesnės legendos nei kad apie Vatikano archyvus: čia gali būti saugomi avarijas patyrusių NSO likučiai, o gal ir patys ufonautai ar jų kūnai. Dažniausiai bazė minima popkultūroje: žaidimuose, filmuose, knygose. Iškaba prie bazės vartų perspėja, kad apsauginiui leidžiama į jus šaudyti, jei pažeisite ar kirsite bazės sieną.
Poveglia sala Italijoje
Tai sala šiaurės Italijoje, dar vadinama „pragaro vartais“ ir „prarastų sielų prieglauda“. Oficialiai turistams ji uždaryta, tačiau tai nesutrukdo mistikos mėgėjams ten nusigauti. Žvejai nesiartina prie šios salos krantų: jie bijo traukdami laimikį tinkluose surasti žmonių kaulų. Vieninteliai šios vietos lankytojai – vyndariai, kurie apsilanko kelis kartus per metus ir nuima salos vynuogių derlių. Sala pirmą kartą paminėta 421 m., kai į ją iš Padua ir Este žmonės bėgo gelbėdamiesi nuo barbarų invazijos. 1379 m., po Venecijos užpuolimo, joje buvo pastatyti gynybiniai įtvirtinimai. Sala daug amžių buvo negyvenama.
XVI a. per maro epidemiją į salą veždavo ligonius. Net turintys menkiausius maro simptomus būdavo plukdomi į salą, kurioje – milžiniškos krūvos pūvančių kūnų, o gyvieji kęsdavo agoniją. Apie 1700 m. ji buvo pamėgta pirklių ir lobių ieškotojų, kol neatplaukė du laivai su maru užsikrėtusia įgula, todėl sala tapo izoliuota nuo pasaulio. 1922 m. saloje buvo įkurta psichiatrijos ligoninė, apie kurią sklandė baisiausi pasakojimai: vyr. gydytojas darydavo bandymus su pacientais, o personalas ir pacientai regėdavo vaiduoklius, skųsdavosi galvos skausmais. 1960 m. vyriausybė salą pardavė privačiam asmeniui. Savininko šeima norėjo saloje įkurti poilsio namus, bet niekas ten nepraleisdavo ilgiau nei vienos nakties. Manoma, kad per visą laiką saloje sunaikinta ir numarinta daugiau nei 160 tūkst. žmonių.
Švč. Marijos Sionietės bazilikos koplyčia Aksume, Etiopijoje
Bazilika įžymi tuo, kad jos koplyčioje saugoma pagrindinė Etiopijos krikščionių brangenybė – „Sandoros skrynia“. Legenda byloja, kad skrynioje yra auksinis ąsotis su dieviškąja mana, Aarono lazda ir dvi sandoros lentelės (plokštės) iš dešimties Dievo įsakymų, kurias Mozė parsinešė nuo Sinajaus kalno. 1950 m. imperatorius Haile Selassie pastatė naują modernią Švč. Marijos Sionietės baziliką šalia senosios, kuri atvira tiek vyrams, tiek moterims. Į senąją gali įeiti tik vyrai ir vienintelė moteris, kuri buvo į ją įleista, tai – Marija Sionietė.
Įėjimas į naująjį bazilikos pastatą yra atviras visiems, ten pat yra ir skrynios kopija, o štai pati koplyčia, kurioje saugomas originalas, lankytojams uždaryta. Skrynia buvo perkelta į koplyčią šalia senosios bažnyčios, nes dėl dieviškosios „šilumos“, sklindančios nuo plokščių, ėmė trūkinėti šventyklos akmenys. Imperatoriaus Haile Selassie žmona, imperatorienė Menen, sumokėjo už tos koplyčios statybas. Vienintelis asmuo, kuriam patikėta paslaptis, yra vienuolis atsiskyrėlis, relikvijos saugotojas. Jis niekada nebendrauja su pašaliniais, nepažįstamais ir neduoda jokių interviu. Pagal paprotį jis negali palikti savo posto ir išeiti už bažnyčios sienų iki savo mirties, prieš mirtį jis turi paskirti naują saugotoją, nepaskyrus – vienuoliai surengia rinkimus. Paliesti skrynią jis gali tik vienu atveju – Paskutiniojo teismo dieną.
Kinijos Jiangsu Nacionalinio Saugumo Mokslo muziejus
Jame saugomi Kinijos espionažo istorijos slapti dokumentai nuo 1927 m., kai buvo įkurtas komunistų partijos centro komiteto espionažo skyrius. Yra kolekcijos miniatiūrinių kamerų, mažų pistoletų, lūpdažių-ginklų, pasiklausymo įrenginių ir pan. Tačiau tai prieinama tik Kinijos piliečiams, ne piliečių į muziejų neįleidžia. Na, o fotografuoti jame draudžiama visiems.
Sala Niihau Havajuose
Septinta pagal dydį sala Havajų salyne dar vadinama „uždrausta sala“. Joje nėra parduotuvių, restoranų, policijos, gaisrininkų, elektros, kanalizacijos ir vienintelė mokykla – Havajuose. Iki 1778 m., kai Niihau išsilaipino Dž. Kukas, Havajų salos buvo atskiros karalystės ir kariaudavo tarpusavyje. Pasak mitų, Niihau salos gyventojai praktikuodavo savigynos meną „lua“ ir neva galėdavo patiesti priešą vienu smūgiu, sulaužydami stuburą ir tuo pačiu iškabindami akis.
Elizabeth Sinclair – našlė, atvykusi iš Naujosios Zelandijos (po santuokos tapusi Robinson), 1864 m. nusipirko salą su visais gyventojais už 10000 JAV dolerių iš Didžiosios Britanijos. Taip sala tapo privačia Robinsonų šeimos nuosavybe. Vietiniai priešinosi salos privatizavimui, tačiau laikui bėgant paaiškėjo, kad tai – geriausias būdas išsaugoti senąją kultūrą ir išvengti turistinės invazijos. Elizabeth anūkas 1915 m. neįsileido į salą atvykėlių, norėdamas išsaugoti vietinę kultūrą ir papročius.
Po šiai dienai į salą atkeliauja tik vietinių giminaičiai ar svarbūs asmenys. Vietinių čia apie 130, o salos savininkai – Briusas ir Keitė. Jie atsisakė JAV pasiūlymo parduoti salą už vieną bilijoną dolerių. Čia kiekvienas akmuo, bala ar uola turi savo legendas. Žavios, paprastos ir naivios istorijos: „smirdančio vėžlio įlanka“ taip pavadinta, nes kadaise čia atplaukė vėžlys, kuris smirdėjo. Nepaisant nepriteklių, salos gyventojai iš jos išvyksta retai, nors gali išvykti ir grįžti kada tik panorėję. Dažniausiai vyksta pas gydytojus kaimyninėje saloje. Saloje atvykėlių srautai griežtai kontroliuojami savininkų: norint atvykti, reikia saloje turėti giminaitį, gauti jo kvietimą. Yra pusdienį trunkantis komercinis, nepigus medžioklės safaris. Norint paremti salą finansiškai, galima lankantis bet kurioje kitoje saloje įsigyti ypatingų Niihau kriauklyčių vėrinių.
Didžioji Ise šventovė
Pagrindinė ir didžiausia šintoizmo Japonijos šventovė. Ise-Džingu saugomi nacionaliniai turtai, kaip, pavyzdžiui – „Šventasis veidrodis“, kuris yra imperatoriškoji regalija. Šventyklų kompleksą sudaro dvi pagrindinės ir 125 paprastos šventovės. Pagrindinės šventyklos aptvertos aukšta tvora, patekti ten gali tik aukščiausieji dvasininkai ir imperatoriškos šeimos atstovai. Pati pagrindinė šventykla aptverta 4 tvoromis ir lankytojai tegali matyti tik jos stogo fragmentus. Į ją gali įeiti tik imperatorius ir imperatorienė. Visą kompleksą aptarnauja apie 100 šventikų. Kas 20 metų du pagrindiniai šventyklos pastatai (Naiku ir Geku) yra atstatomi. Šia tradicija siekiama išlaikyti šventyklų išvaizdą aukščiausiame lygmenyje ir pagal tradiciją – šventyklų renovavimas leidžia apsivalyti. Aplink kompleksą yra nacionalinis Ise – Shima parkas, kuriame daug istorinių objektų.
Pine Gap Australijoje
Tai satelitų valdymo vieta. Valdymas priklauso Australijai ir JAV. Iš čia kontroliuojami JAV žvalgybiniai palydovai. Čia dirba virš 1000 žmonių, yra milžiniškas kompiuterių kompleksas. Vieta unikali tuo, kad iš jos galima stebėti trečdalį planetos, o šnipų laivams sunku pagauti bazės signalus, nes jie toli nuo kranto, Australijos viduryje, 18 km į pietvakarius nuo Alice Springs miesto. Be abejo, ši vieta – ne turistams.
Negev atominių tyrimų centras Izraelyje
Negev dykumoje, 13 km į pietryčius nuo Dimono miesto, yra atominių tyrimų centras, dar vadinamas NRCN arba „Dimona“ reaktorius. 1958 m. jį pradėjo statyti prancūzai ir pagal „legendą“ tai buvo tekstilės gamykla. Informacija apie šio centro veiklą yra griežtai įslaptinta. Tačiau yla kada nors išlenda iš maišo. Taigi, 1986 m. Mordechai Vanunu, vienas iš buvusių darbuotojų, pabėgo į Jungtinę Karalystę ir atskleidė dalį informacijos apie šį centrą, apie visų pastatų funkcijas, naudojimo paskirtį ir pateikė Izraelio atominės programos įrodymus.
Pirmuosius branduolinius ginklus Izraelis pradėjo gaminti 1967 m. Manoma, kad jų turi apie 80-400. 1973 m. nuklydęs Libijos lėktuvas artėjo link Dimona objekto, Izraelio naikintuvai bandė jį priversti nusileisti, nepavykus – pašovė, žuvo 108 žmonės. Be`er Sheva padavė ieškinį Darbo tribunolui 1988 m. dėl eksperimentų su žmonėmis: darbuotojas Julius Malickas teigė, kad buvo duodama gėrimų, kuriuose yra urano, be gydytojo priežiūros ir be jokių įspėjimų apie pavojų ar šalutinį poveikį. 2004 m. Izraelio valdžios institucijos vietos gyventojams dalino kalio jodido antiradiacines tabletes, 2006 m. vietiniai gyventojai subūrė interesų grupę dėl sveikatos ir saugumo problemų. 2012 m. sausį centras buvo uždarytas dėl galimų atakų iš Irano. Be abejo, oro erdvė virš šios vietos yra uždaryta, teritorija saugoma, o informacija slepiama.
Metro-2 Rusijoje
Manoma, kad yra slapta požeminė metro sistema po Maskva. Ji buvo pastatyta dar Stalino laikais ir vadinosi „Д-6 КГБ“. Neoficialiais duomenimis, ši sistema yra ilgesnė už pagrindinę Maskvos metro sistemą ir leidžiasi nuo 50 iki 200 metrų po žeme, yra keturios metro linijos, jungiančios Kremlių su pagrindine KGB (FSB – federalinis saugumo biuras) būstine, vyriausybiniu oro uostu „Vnukovo-2“, Ramenky rajonu ir kitomis svarbiomis nacionalinėmis vietomis. Veikiausiai ši metro sistema yra vis dar naudojama specialioms Gynybos ministerijos programoms.
1994 m. buvo pranešta, kad miesto vietinių tyrinėtojų „diggerių“ lyderis teigė radęs įėjimą į šią požeminę sistemą. Tačiau visa prieinama informacija nėra oficialiai patvirtinta, labai abejotina, neįrodyta ir remiasi tik legendomis ir gandais. Nėra jokių rašytinių šaltinių ar fotografijų. 2004 m. Mikhailas Gorbachevas, buvęs Rusijos prezidentas Borisas Yeltsinas ir prezidentas Vladimiras Putinas patvirtino apie paslaptingo Maskvos metro egzistavimą. Į tą metro sistemą turistų turbūt niekada neįsileis.
