– Jei paprašyčiau jūsų tik trimis sakiniais apibūdinti Armėniją, kokie jie būtų?
– Dar neišlepinta turizmo, labai svetinga šalis su nuoširdžiais žmonėmis. Dvasingumas jaučiasi nuo mažo iki seno. Nuo vienuolynų atsiveriantis kalnų grožis atmintyje išlieka ilgam.
– Kokio charakterio, vertybių, gyvenimo būdo žmonėms rekomenduojate kuo greičiau aplankyti Armėniją?
– Žmonėms, kuriems yra įdomios naujos pažintys, patirtys, kurie mėgsta kalnus, skanų maistą, nori savyje atrasti harmoniją ir ramybę.
– Armėnija yra viena seniausiai apgyvendintų valstybių, kaip tai atsispindi žmonių papročiuose, kultūroje ir architektūroje?
– Armėnija – stebuklinga šalis. Nedidelėje šalies teritorijoje yra daugiau nei 26 tūkst. senovinių paminklų! Užtenka tiesiog pamatyti tas bažnyčias ir tvirtoves, kad pajustume jų senovę bei tarsi persikeltume į praeitį.
Netgi daugybė modernių XX ir XXI amžiaus pastatų yra papuošti armėnų viduramžių architektūros motyvais, tokiais kaip akmens raižyba, kolonos, arkos. Tai sukuria unikalų stilių.
Tiek jauni, tiek vyresni žmonės Armėnijoje iki šiol saugo ir puoselėja senovines tradicijas: dainuoja bei šoka pagal tradicinę muziką, per šventes rengiasi nacionaliniais drabužiais. Netgi per krikščioniškas šventes galima pastebėti pagonybės elementų.
Armėnai mėgsta šnekėti apie savo istoriją, buvusią didybę ir labai myli savo herojus, gyvenusius daugiau nei prieš 2 tūkst. metų. Su liūdesiu pasakoja apie liūdnus įvykius. Armėnija patyrė tragišką istoriją: Pirmojo pasaulinio karo metais, Osmanų imperijos laikais, vykdytas armėnų genocidas, kurio metu žuvo apie 1,5 mln. armėnų. Kasmet balandžio 24 d. armėnai visame pasaulyje mini šį įvykį. Bet ką keliaudama pastebėjau – jie neteisia kitų. Neteisia, kas jiems padarė skriaudą. Jaučiasi jų širdies žaizdos, tačiau nėra pykčio.
Tradiciškai pristatydami šalį, gurmanams pristatome ir autentišką virtuvę. Tai dolma – mėsa įdaryti vynuogių lapai. Mėsa labai dažnai marinuojama vyne, žuvis kepama ant iešmų, panašiai, kaip mūsų šašlykai. Mėsos suflė, vadinama kiufta – taip pat įdomus patiekalas: mėsos rutuliukai verdami vandenyje, patiekiami su salotomis ir granatų sėklomis. O skanėstai! Man labiausiai patinka persikai, įdaryti riešutais su medumi. Tokį skanėstą ragavau tik Armėnijoje.
– Armėnijoje itin daug objektų, įtrauktų į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą. Keli iš jų: Ečmiadzino ir Gegardo religiniai kompleksai, Haghpato ir Sanahino vienuolynai. Trumpai pristatykite, kuo jie patrauklūs keliautojams.
– Visi UNESCO įvertinti objektai yra labai skirtingi, pasižymi senovine ir didinga architektūra, daugelis jų yra vaizdingose kalnų vietose. Apžiūrėdami visus šiuos paminklus, kiekvienas atranda tai, kas jam labiausiai patinka. Kažkas stebisi gamtos ir architektūros harmonija, kažkas – paminklų senove bei žmonių pastangomis, kuriomis jie buvo sukurti, o kažkas nori prisiliesti pirmosios pasaulyje krikščioniškos šalies ištakų.
Gegardo vienuolynas jau žvelgiant pro autobuso langą atrodo mistiškas ir kyla toks jausmas, kad atvažiavai į šventą vietą. Šis vienuolynas unikalus tuo, jog iš dalies įrengtas uolos skardyje. Savo pavadinimą jis gavo nuo žodžio „Geghard“, kas armėnų kalba reiškia „ietis“. Tai būtent ta ietis, kuria buvo persmeigtas Jėzaus kūnas per nukryžiavimą. Ši ietis ilgai buvo saugoma vienuolyne, o vėliau perduota Ečmiadzino katedrai. Vienuolyno erdvėje yra salė, kurioje labai gera akustika. Keliautojai mėgsta ją išbandyti kartu užtraukdami kokią nors dainą.
Ečmiadzino katedra – viena iš pačių švenčiausių armėnų vietų. Šią vietą lanko tiek jaunimas, tiek vyresnioji karta. Deja, ji dabar remontuojama. Jau kelerius metus žada atverti duris, bet vis kaskart perkelia atidarymą pavasariui arba rudeniui. Man ši vieta susijusi ir su istorija, ir su galybe. Taip seniai pasaulyje atsirado krikščionybė, o čia galima prisiliesti prie jos šaknų.
Haghpato ir Sanahino vienuolynai – tai architektūros šedevrai, kuriuose persipina bizantiški bei kaukazietiški liaudies architektūros bruožai. Susižavėjimą kelia tai, kad jų šaknys siekia XI–XIII amžių. O kalnuotos vietovės, skardžiai, kuriuose jie įsikūrę, tik dar sustiprina įspūdžius.
Reikėtų paminėti, kad armėnų krikščioniškas tikėjimas yra kitoks nei pas mus žinomas ir praktikuojamas. Tai labiau primena stačiatikių apeigas: kitaip nei mes žegnojamasi; kitoks švenčių kalendorius; moterims, einančioms į bažnyčią ar vienuolyną, būtina skara prisidengti galvą. Čia paminėti tik keli skirtumai.
Asmeniškai man labai patinka Garni šventykla. Nors ji nėra įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą, manau, ateityje taip atsitiks. Tai pagoniška senovės romėnų šventykla. Žemės drebėjimo metu didžioji jos dalis buvo sugriauta, vėliau atstatyta, tačiau jos energija jaučiama iki šiol. O aplink esantis kalnų grožis sužavi visus.
– Kas Armėnijoje yra tokio unikalaus, ko jokioje kitoje šalyje nerasi?
– Teritorijoje, kuri yra du kartus mažesnė už Lietuvą, susitinka 6 klimato zonos, maždaug kas 50 kilometrų kardinaliai keičiasi gamta, vaizdai ir virtuvės ypatumai.
Taip pat svarbu paminėti, kad Armėnija – pirmoji šalis pasaulyje, priėmusi krikščionybę ir įvedusi ją kaip šalies religiją dar 301 metais. Ypatingi šalies kryžiai, vadinami „chačkarais“ – tai akmeniniai arba mediniai kryžiai, kur šalia tradicinio kryžiaus ženklo išraižyti įvairūs simboliai, pavyzdžiui, rojus, žemė, dangus, mirtis ir gyvenimas, žvaigždė – Dieviška energija.
Armėnijos architektūros unikalumas – pastatai, statomi iš įvairių spalvotų tufų (uoliena, susidariusi iš vulkaninių pelenų, išmestų ugnikalnio išsiveržimo metu). Stebina jų raštai, gamtinės spalvos. Nauji ir seni pastatai pastatyti iš natūralių statybinių medžiagų – bazaltų, travertinų, andezitų, tufo – ir tai iškart atkreipia dėmesį.
– Pristatykite Ararato kalno legendą ir svarbą armėnams. Ar tiesa, kad čia po Didžiojo tvano ilsėjosi Nojaus arka?
– Nors Ararato kalnas yra visai šalia dabartinės Armėnijos sienų, armėnams jis turi didelę kultūrinę ir simbolinę reikšmę. Jis laikomas nacionaliniu simboliu bei užima svarbią vietą armėnų mene, literatūroje ir folklore. Ararato kalnas netgi pavaizduotas šalies herbe.
Didingai horizonte iškilęs Ararato kalnas užima ypatingą vietą armėnų širdyse. Dar iki krikščionybės priėmimo armėnai garbino jį kaip šventą kalną ir vadino drakono namais. Pagal biblinę tradiciją tikima, kad jame po Didžiojo tvano ilsėjosi Nojaus arka. Šis ryšys su viena iš žinomiausių judėjų-krikščionių tradicijos istorijų dar labiau sustiprina Ararato kalno mistiškumą ir žavesį.
Rytinėje dabartinės Turkijos dalyje esantis Ararato kalnas iš tikrųjų yra miegantis ugnikalnio kūgis, iškilęs į daugiau kaip 5 100 m aukštį virš jūros lygio. Geologiniu požiūriu Ararato kalnas – tai įspūdinga raižytų viršūnių, ledynų ir kalnų pievų panorama. Jo snieguota viršūnė spindi giedro dangaus fone bei sukuria nepakartojamo grožio vaizdą, kuris šimtmečius įkvėpė poetus, menininkus ir nuotykių ieškotojus.
Vietiniai gyventojai iš lūpų į lūpas pasakoja istorijas apie vulkano išsiveržimą taip, tarsi tai būtų nutikę vakar.
Armėnijos svečiams Ararato kalną būtina aplankyti ir iš tolo, ir iš arti. Nors pats kalnas yra vos už Turkijos sienos, Armėnijoje yra kelios apžvalgos aikštelės, iš kurių galima grožėtis jo didybe. Giedromis dienomis ir Armėnijos sostinėje Jerevane atsiveria įspūdingi Ararato kalno vaizdai.
– Armėnija garsėja konjaku ir šimtmečius skaičiuojančia vyndarystės istorija. Pasidalinkite įspūdžiais iš konjako gamybos fabriko.
– Armėnijoje konjaką galime degustuoti keliose vietose. Įdomus dalykas, kad vietinei prekybai ant butelio rašoma „konjakas“, o jeigu skirta eksportui – „brendis“. Ekskursijos metu į gamybines patalpas neįleidžiama. Vienoje salėje vyksta ekskursija, kitoje – degustacija. Ekskursijos metu galima pamatyti skirtingų butelių kolekciją, pristato skirtingas konjako rūšis ir jų istoriją.
Įdomu, kad čia galime pamatyti ir mums pažįstamas pavardes: Valdo Adamkaus, Dalios Grybauskaitės, Rolando Pakso. Jiems yra skirtos konjako statinės, kurios žymi apie jų apsilankymą. Gamykla yra tvirtovėje, kuri pastatyta dar XVI amžiuje.
– Įvardykite auksines taisykles, kaip pasakyti tostą.
– Tostas – būtinas armėnų šventės atributas. Armėnai turi tikslų eiliškumą iki maždaug 10 tosto. Jeigu tai didelė šventė su daug svečių – būtinai išrenkamas Tamada (tarsi vakaro vedantysis). Tačiau armėnų Tamada neturi pagalbininko – visi, sėdintys prie stalo, yra jo pagalbininkai ir po kiekvieno tosto turi pasakyti porą gražių bei svarbių žodžių.
Tostas sakomas tik su taure dešinėje rankoje. Pirmasis tostas visada už susitikimą ir padėką Dievui už tai. Antrasis tostas – tai priežastis, dėl ko visi susitiko prie stalo. Trečiasis tostas už tėvus. Skelbdami ketvirtą, prisimena visus mirusius, ypač karius, kurie mirė saugodami savo šalį. Penktasis tostas už vaikus, ir toliau – už brolius ir seseris, dėdes ir tetas, už taiką bei Armėnijos karius, už pačią Armėniją ir taip toliau iki begalybės. Paskutinis tostas visada sakomas už šeimininkus, jų namus bei šeimą.
– Ekstremali patirtis – ilgiausias pasaulyje lyno kelias. Pasidalinkite įspūdžiais.
– Lynų keltuvas, pavadintas „Tatevo sparnai“, yra įtrauktas į Gineso rekordų knygą kaip ilgiausias pasaulyje (5 752 m). Šis inžinerijos stebuklas ne tik atveria keliautojams nuostabius panoraminius vaizdus į apylinkes, bet ir leidžia patogiai patekti į senovinį Tatevo vienuolyną, įsikūrusį aukštai ant uolos, iš kurios atsiveria vaizdas į Vorotano upės tarpeklį. Šiandien tai vienas iš populiariausių Armėnijos turizmo objektų.
Baimė apima vos pamačius lyno kelią, atrodo, kad tai beprotiška idėja ir bus labai baisu, tačiau tas jausmas, lyg lengvai skristum virš žemės, viską atperka.
Pasiekę vienuolyną, keliautojai pasineria į šimtmečius skaičiuojančią armėnų kultūrą ir dvasingumą. IX amžiuje įkurtas Tatevo vienuolynas yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir simbolizuoja turtingą Armėnijos architektūros paveldą. Lankytojai gali apžiūrėti sudėtingus akmens raižinius, didingas bažnyčias bei ramius kiemelius taip sužinodami apie vienuolyno reikšmę Armėnijos istorijoje. Vietiniai apie šią vietą pasakoja taip šiltai, tarsi pas mamą važiuotų.
– Didžiausias ir gražiausias Kaukazo ežeras – Sevano ežeras. Papasakokite apie šį gamtos stebuklą.
– Tarp įspūdingų Armėnijos kraštovaizdžių plyti kvapą gniaužiantis Sevano ežeras – Kaukazo regiono brangakmenis ir vienas didžiausių aukštumų gėlo vandens ežerų pasaulyje. Armėnai sako, kad viršuje yra dangus, o žemėje – Sevano ežeras. Yra legenda, kuri pasakoja, jog jo vandenį gėrė tik žvaigždės ir dievai. Tai energetiškai itin stipri vieta – tą pajunta daugelis keliautojų. Be to, įspūdinga stebėti, kaip ežeras labai greitai keičia savo vandens spalvą ir spindi skirtingomis spalvomis – mėlyna, žalia, žydra.
Ežere gyvena daug skirtingų žuvų rūšių, kurių mėsa minkšta ir skani. Visgi pagrindinis Sevano gyventojas yra Sevano upėtakis, kurį armėnai vadina „išhanu“ – tai reiškia kunigą. Deja, ši žuvis jau įrašyta į Raudonąją knygą, nes Sevano ežeras šiek tiek nuseko, sumažėjo šios rūšies žuvies, atsirado kitų rūšių.
Gidė armėnė pasakojo, kad ežeras gavo savo pavadinimą iš senovinės Sev Vank šventyklos, pastatytos šiaurės vakarų pusiasalyje IX amžiuje, pavadinimo. Šis pavadinimas armėnų kalba reiškia „Juodasis vienuolynas“, o šventykla iš tikrųjų yra pastatyta iš juodo tufo. Ši šventykla, dabar vienuolynas, įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą.
– Armėnijoje yra unikalus urvų miestas Khndzoresk. Kodėl verta jį aplankyti?
– Vienas įspūdingiausių ir paslaptingiausių objektų Armėnijoje – urvų miestas Khndzoresk. Jau nuo senų laikų Goriso apylinkės garsėjo daugybe apgyvendintų urvų kompleksų. Būdami arti priešų (persų ir turkų) šių vietovių gyventojai mieliau gyvendavo urvuose, o ne lygumoje. Dar iki 1950 metų šios apylinkės žmonės gyveno urvuose.
Pats Khndzoresk kompleksas yra labai giliame vaizdingame tarpeklyje. Stebina tai, kad galime savo akimis pamatyti daugiau nei 2 tūkst. urvų, kuriuose žmonės gyvendavo jau prieš 35 amžius. Be to, uolų miestą supa didingos milžiniškos uolos, kai kurios iš jų siekia net 15–20 namų aukštį!
Dabar galima pasivaikščioti po apleistą miestą ir pajusti tų laikų dvasią, kai nebuvo nei interneto, nei telefonų, nei ryšių. Žmonės tuo metu gyveno natūraliuose urvuose, vėliau išsikasė sau naujus, mokėjo mokesčius šalia esančiam Tatevo vienuolynui. Čia gyveno apie 8,5 tūkst. žmonių, veikė 25 parduotuvės, buvo 7 mokyklos.
Kai kuriems tikru iššūkiu tampa ėjimas pakabinamu tiltu, kurio aukštis 65 metrai, o ilgis – 165 metrai. Jis sujungia ne tik dvi tarpeklio puses, bet ir seną Khndzoresk su naujuoju – praeitį su dabartimi. Nuo jo atsiveriantys vaizdai atima žadą.
– Jerevanas – Armėnijos sostinė. Ką čia gali rasti ne istorijos, bet nuotykių ir naktinio gyvenimo mėgėjai?
– Jerevanas – tai pirmiausia labai šiuolaikiškas miestas, kuriame gyvena daugiau nei milijonas gyventojų. Kaip sako vietiniai gyventojai, Jerevanas – tai ne tik Armėnijos sostinė, bet ir sostinė visų armėnų pasaulyje. Čia kiekvienas gali rasti sau patinkantį užsiėmimą – mieste verda kultūrinis gyvenimas – šimtai kavinių ir restoranų, įvairūs stilizuoti barai, 52 muziejai bei daugiau nei 17 teatrų.
Jerevanas garsėja savo džiazu, lediniu šaltinio vandeniu ir tūkstančiais nemokamų fontanėlių visame mieste. Taip pat įdomiais suvenyrais bei maisto turgumi. Apsipirkinėjimo mėgėjai tikrai ras, kuo užsiimti.
Be to, Jerevanas – tai jaukus ir šiltas pietinis miestas, kuris moka atsipalaiduoti bei kviečia ilsėtis ir tai iškart jaučiasi. Dar reikėtų paminėti ir apie operos ir baleto teatrą, kurio pasirodymuose galima pamatyti, išgirsti, pajausti bei susipažinti su Armėnijos kultūra, istorija, legendomis. Armėnijoje yra daug vietų, kurios turi savo legendas. Verta aplankyti didžiulį Istorijos muziejų ir Matenadarano (rankraščių) muziejų.
