Vytauto nuotykiai Vietname: ko reikia, kad pasijustum vietiniu

Užsirašiau į vietinį sporto klubą Vietname. Jau ir pats jaučiuosi pakankamai vietinis, o dar neišvengiamai artėja skraidymų oro balionu sezonas tiek Vietname (skraidyti čia ruošiamės pradėti po trijų savaičių), tiek Lietuvoje. Raumenys tikrai pravers, o nugara padėkos už apšilimą prieš sezono skrydžius.
© Shutterstock

Užsirašiau į vietinį sporto klubą, nes, visi žinome, kad sportas pakelia nuotaiką, nors mano nuotaikos kartelė pastaruoju metu ir taip labai jau aukšta. Tačiau sportas tam ir yra: savo galimybių ribų patikrinimui ir peržengimui. Tada jas vėl patikrini ir vėl peržengi naująsias. Žinoma, prieš tai laukia svarbiausias dalykas. Reikia išsirinkti ir nusipirkti gražią sportinę aprangą, nes priešingu atveju viskas nueis šuniui ant uodegos.

Sporto prekių Vietname kaip ir šuns uodegų – nors vagonais vežk. Esu tikras, kad taip ir daroma. Būtent čia didžiausi pasaulio sportinių prekių ženklai gimdo gigantiškus savo produkcijos kiekius. Jau vien todėl, kad aprangai siūti naudojamos sintetinės medžiagos, o dėl griežtų aplinkosaugos reikalavimų jų gamyba Vakarų pasaulyje daugeliu atvejų yra brangesnė nei Azijoje. Turgūs čia lūžta nuo Nike, Adidas, Under Armour ir panašios produkcijos.

Užsirašiau į vietinį sporto klubą, kur aplink mane vienu metu šokinėja du treneriai. Jų paslaugos įskaičiuotos į neribotą trisdešimties dolerių vertės abonentinį mokestį. Ir nei vienas jų nekalba jokia kita kalba, išskyrus vietnamiečių. Todėl kalbame universaliąja – ženklų kalba. Sporto klube tai itin paprasta: parodė, pataisė poziciją, pagaliau, jei ką ne taip darai, užlaužė ranką. Svarbu, kad visa tai palydima šypsenos ir draugiško žvilgsnio. Jei esi susipažinęs su vietnamiečių kalbos gramatika, greitai perpranti, kad „ten - two“ (dešimt - du, mūsiškai) reiškia dvylika.

Vytauto nuotykiai Vietname: ko reikia, kad pasijustum vietiniu
© Shutterstock

Vienas iš trenerių net mokė mane naudotis sauna. Taip, čia yra ir sauna – viskas kaip priklauso. Jaunuolis nuvedė prie atidarytų saunos durų, įjungė elektrinę krosnelę ir parodė, kaip pilti vandenį ant šaltų akmenų. Žavėjausi be žado, be žado žavėjausi! Temperatūra saunoje – 28 laipsniai šilumos, o santykinis oro drėgnumas – 70%. Kitaip sakant, šitoj saunoj šalčiau ir sausiau nei Saigono gatvėse šiuo metu. Užsidariau saunoje ir iš mandagumo, ir dėl situacijos komiškumo. Pažaidžiau ten smėlio laikrodžiu kokias tris minutes. Buvo nuostabu, nes šios veiklos nepraktikavau nuo penktos klasės!

Prieš išeidamas dar perskaičiau saunos instrukcijas: prašoma be reikalo nedarinėti ir nepalikti saunos durų atvirų, teigiant, jog tai kultūrinis imperatyvas. Rekomenduojama joje nesilankyti dažniau nei du kartus per savaitę ir nebūti ilgiau nei 15 minučių. Su pastaruoju teiginiu nesutikau. Lengvai apsirengus (vietiniams su plonu megztuku ir džinsais), manau, galima nesušalus iškęsti ir ilgiau.

Jaučiu, kad jau pritapau Vietname. Dviračiu ir motoroleriu važinėju kaip vietinis, kartais juo veždamas dar du keleivius, kartais nepritvirtintą didžiulį 30 kg svorio kelioninį lagaminą. Ir ką gi aš galvojau, imdamas jį kelionėn?! Tas daiktas man taip atsibodo, jog vienu metu jį net palikau įmonės ofise Saigone. Tačiau niekšelis vieną dieną mane atsivijo, pasipuošęs biznio klasės lipduku. Biznio klasės! Ė, net pats tokia klase neskraidau!

Pritapau: einu į vietinių restoranus, kur net angliško meniu nėra, nėra ir personalo, kuris kalbėtų šia kalba. Užsisakau iš neryškių meniu paveikslėlių ir nerišlių padavėjo užuominų. Taiklumas – 80%, be baudų, be pražangų.

Jau žinau ne tik kada man pasako per didelę kainą už daiktus ir paslaugas, bet ir kiek maždaug permoku. Nepermokėjimo lygio, deja, kol kas nepasiekiau. Tiesa, nesu tikras, ar baltaodis Vietname tokį lygį išvis gali pasiekti. Konsultavausi šiuo klausimu net su vietiniais, tai jie ir patys stipriai suabejojo. Mano taip nemėgstamos paplūdimio šlepetės ir šortai tapo natūralia ir priimtina kasdienio garderobo dalimi. Tarp mano daiktų man pačiam rekordinis šlepečių ir šortų skaičius: jų ne dešimtys, bet tai rimta pradžia.

Vytauto nuotykiai Vietname: ko reikia, kad pasijustum vietiniu
© Shutterstock

Pritapau, nes auksinės žvaigždės raudonos spalvos fone ir tokių pat spalvų kūjis su pjautuvu man nebekliūva. Nebekliūva plakatai su darbininkais ir žaviomis kolūkietėmis, su aukštos įtampos stulpais ir Kalašnikovo automatais ginkluotais jūreiviais. Kinų Naujieji metai natūraliai ėmė atrodyti rimtesnė šventė nei mūsiškiai. Ir rimtesni nei Šv. Kalėdos. Teatleidžia man Gvadalupės Šventoji mergelė! Tiesiog čia taip yra ir taškas. Mūsų Naujieji ir Kalėdos Vietname reiškia ne daugiau nei Estijos Nepriklausomybės diena Vilniuje: pakeliame vėliavas iš mandagumo ir tiek.

Motorolerio priekaboje vežami mandarinmedžiai manęs nebestebina. Vietiniai pastaruoju metu masiškai veža mandarinmedžius su visais vaisiais savo motorolerių priekabose. Taip, kaip mes vežiojame Kalėdų eglutes ant automobilių stogų prieš pat šventes. Tik čia protingiau ir praktiškiau: šventinė eglutė su žaisliukais ir šventiniai mandarinai yra viename.

Pritapau čia, nes kasdien iškylančios vis naujos aplinkybės ir reikalavimai išduoti skrydžių oro balionu leidimams nebestebina. Nebestebina ir sudėtinga partinė biurokratija, ir iš niekur atsirandanti kariškių ranka (plaukuota?) bet kurioje kiek svarbesnėje šalies ūkio srityje. Susigyvenau su vietnamietišku „taip“ ir tuo, kad vietnamietiškas „ne“ praktiškai neegzistuoja. Net ir mūsų griežtas lietuviškas „ne“, čia vadinasi „taip“. Painu? Tik jums, man daugiau nei aišku!

Šunys, vištos, kiaulės ir buivolai laukuose man tapo lygiaverčiais žmogaus draugais. Ta proga, dar labiau džiaugiuosi, prieš kurį laiką atsikratęs įpročio valgyti visų šių prietelių mėsą. Žiurkės dabar man tiesiog mieli padarėliai, sutemus mėgstantys pasisukioti ten, kur maitinasi žmonės. Jos neaplenkia nei vienos lauko kavinės ir prabangaus restorano!

Jau ieškome namo nuomai, nes, pasijutus arčiau vietinių, nebesinori gyventi viešbučiuose ar svečių namuose. Nors pastarieji ir turi savo privalumų: čia kasdien tvarkomi kambariai, tiekiami pusryčiai ir yra nemokami dviračiai vietinėms kelionėms. Supratau, kad pasiilgsiu Vietnamo išvykęs atgal. Iš pradžių parašiau „išvykęs namo“, bet kur tie mano namai? Greičiausiai, jie visada su mumis, kad ir kur bekeliautume.

Vytauto nuotykiai Vietname: ko reikia, kad pasijustum vietiniu
© Shutterstock
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Savaitės naujienų prenumerata

Naujienos

Makalius pataria: kaip susiorientuoti atnaujintame Kauno oro uoste? (6)

Prasidėjus Vilniaus oro uosto kilimo ir tūpimo tako rekonstrukcijai galime lengviau atsikvėpti – baimė, kad susidursime su nepatogumais, buvo nepagrįsta. Laikinai pagrindiniais šalies oro vartais tapęs Kauno oro uostas keleivius pasitiko ypač svetingai, o susiorientuoti jame – išties paprasta, rašoma pranešime spaudai.

Uždarius sostinės oro uostą susivienijo Vilniaus ir Kauno turizmo centrai (2)

Mobilizuoti resursai priimti Vilniaus turistus, du specialūs laikini turizmo informacijos centrai, šešiomis kalbomis parengtos kelionių instrukcijos: šių ir kitų priemonių ėmėsi Vilniaus miestas, iš anksto pasiruošęs sostinės oro uosto rekonstrukcijai, rašoma pranešime spaudai.

Keliaujantiems po Lietuvą padės nacionalinė turizmo informacijos sistema (19)

Daug metų buvęs primirštas, atsainiai ar tiesiog „kaip mokam taip” daugybės atskirų informacijos centrų vystomas vietinis turizmas keičiasi ir atgyja. Žinoma, prie to prisideda dar vienas Europos sąjungos investicijų į turizmo skatinimą ir viešinimą raundas, rašoma pranešime spaudai.

Norintiems pasakiškų atostogų lietuviai siūlo apsistoti viduramžių pilyse (8)

Didžiausia pasaulyje atostogų būsto nuomos paieškos platforma „HomeToGo“ vasaros atostogoms siūlo įspūdingas vietas: didingas Europos pilis, įspūdingus apartamentus Niujorke ar net vieną seniausių JAV keltų, rašoma pranešime spaudai.

Lietuvos viešbučių kasdienybė: vieni neprisimena vakar gėrę, kiti vagia be sąžinės graužaties (21)

Ar teko, įsikūrus jaukiame viešbučio kambaryje su mažais dailiais šampūno buteliukais ir įvairių dydžių muilo gabalėliais, pasijusti kaip kleptomanams? Gal visi tie mieli daikčiukai nepastebimai atsiduria jūsų lagamine?