Važiuojam penkiolikta diena ir pastovi kova su keliu - įlėksi kur nors, neįlėksi. Loterija. Kol kas sekasi... Vis laimime. Praėjo dvi savaitės kelionės. Jei pažvelgs į kelionę bendrai ir suskirsčius ją į tris dalis - kelionę iki Baikalo, kelionę aplink Baikalą ir kelią namo, tai pirmą dalį įveikėm (Vilnius-Irkutskas) ir štai jos trumpas jos reziumė.
Į Rusiją įvažiavome iš Latvijos. Eilė prie sienos maždaug 100 mašinų. Pasak kompetentingų latvių su senutėmis Audi 100, besiverčiančių naftos produktų ,t.y per pus pigesnio benzino transportavimo iš Rusijos į Latviją verslu, lauksime maždaug 10 valandų.
Perspektyva tiek laiko kepti saulėje pakankamai niūri. Pakepę gerą pusvalandį su kolega traukiame pėsčiomis pas latvių muitininkus zonduoti situacijos. Latvė muitininkė teisinasi, kad jie mielai dirbtų ir praleidinėtų mašinas, bet... šeštadienis ir Rusijos pusė tų latviškų mašinyčių priimti visai nenori.
Įjungiam visą savo žavesį ir bei pamirksėjimą akytėmis ir bendromis pastangomis surandame išeitį - jei staiga motociklininkai pavirstų pėsčiaisiais... pėstieji gali eiti be eilės. Be jokių kalbų virstam pėsčiaisiais - vienintelė problema, kad nuo Latvijos pasienio iki Rusijos sienos motociklą turi stumti. Na, bet kokiu atveju, tuos kelis šimtus metrų nuvilkti 300 kg ant ratų yra geriau nei 10 valandų stovėti.
Sekasi ir Rusijos muitinėje. Vėlgi, pasak smulkiųjų benzinvežių, pakliūname pas labai gerą Rusijos muitininkę (jos tokios čia yra dvi iš kokių 8). Moteriškė tikrai labai puiki - padeda užpildyti deklaracijas, nieko netikrina - tiesiog praleidžia ir tiek.
Jėga... mes jau Rusijoje. Visos procedūros, pradedant Latvijos pasieniu ir baigiant Rusijos pasieniečiais, užėmė kokias geras tris valandas.
Puoselėta viltis, kad Rusijoje viskas daug pigiau, subliūkšta jau pirmoje Statoil degalinėje. Taip - benzinas, cigaretės pigiau per pusę, bet visa kita - kainos tokios pačios kaip ir Lietuvoje.
Negaliu pasakyti, kaip yra Rusijos didmiesčiuose, nes stengiamės jų vengti, bet pakelės kavinėse, degalinėse kainos kandžiojasi. Žmogui pavalgyti kainuoja 20-25 litus ir už juos gauni tikrai ne patį puikiausią maistą.
Benzinas vidutiniškai kainuoja 29 RUB, na, mūsų pinigais apie 2,8 Lt. Kainos moteliuose daugmaž visur vienodos - 500-600 RUB (47-55 Lt). Čia kaina už žmogų. Buvo vietų, kad nors kambarys ir dvivietis - labai sėkmingai mus sugrūda visus tris - vienas gali pamiegoti ir ant kilimėlio, bei atima po 500 RUB nuo galvos.
Žmonės! Jie čia negeria kavos... na geria, bet pavadinti tai kava, patikėkit, labai sunku. Kažkoks birzgalas... tirpi kava. Visur. O kai paprašai balintos kavos - gauni vandeniu užpiltą 3in1.
Kai neištvėręs pradėjau ieškoti normalios maltos kavos parduotuvėse - jos čia irgi nėra. Milijonas rūšių tirpios kavos, maltos - nė kvapo. Kažkokioj parduotuvėje radau apdulkėjusį vieną pakelį. Dabar mėgaujuosi normalia rytine kava.
Kaip ir minėjau, pavalgyti žmogui kainuoja maždaug 20-25 litus. Kažkaip dar niekur su antru patiekalu negavome daržovių. Pavadinimai meniu traukia akį ir organizmą priverčia dvigubu spartumu gaminti skrandžio sultis - steikas, eskalopas ir t.t. Tik kažkaip padavėjos labai įtartinai pradeda žiūrėti, kai pradedi klausinėti, kaip apkeptas tas steikas. Atsakymas paprastas - normaliai... o kas tas normaliai, tai ne visai aišku. Kai atneša tą 4 cm pločio ir 6 cm ilgio mėsos gabaliuką, apdrėbtą bulvių piure... hmm.. .daugiau tokių daiktų neužsisakinėjam.
O štai sriubos čia nuostabios - barščiai, „salianka“ ... mmm... skanumėlis. Gyvenime tiek sriubų nevalgiau, kiek čia.
Atskirą skyrių galima parašyti apie pardavėjas, padavėjas ir apskritai aptarnaujantį personalą. Visi jie čia turi kažkokią profesinę ligą... Pamenate gerą rusišką filmą apie benzino kolonėles karalienę? Gražus kinas apie jauną linksmą mergaičiukę, guviai besisukančią benzino kolonėlėje, bendraujančią su vairuotojais...
Ne... Netikėkit - visa tai tikrai ne taip, kažkoks rusų propagandinis filmas. Atvažiavus į kolonėlę, pirmas klausimas būna „Čevo?“, paskui, kai išaiškini, kad Čevo tai yra 95 benzinas, kurio, beje, jo čia yra ne visur, tada būni aprėktas, kad dar prieš jai paklausiant Čevo, pistoletas turėjo būti įkištas į baką, kulniuoji atgal - įkiši, grižti - susimoki (benzino nesusimokėjus čia niekur nepila, o kad užsipiltum pilną baką, reikia duoti pinigų daugiau nei tau atrodo, kad į tą baką tilps), kulniuoji prie motociklo bandai piltis, nebėga. Po poros minučių per visą kolonėlę ruporo pagalba nuskamba žvėriškas riksmas – „Čto, ne možes knopačku nažat, čitat neumeeš?“ Užsipili, kulniuoji atgal grąžos pasiimti. Vienu žodžiu - procesas.
Paskutinis juokas kolonėlėje buvo su taip vadinama kava. Atlikom benzino užpylimo procesą, klausiam, kavos turite? Turim. Duokit. Gaunam pakelį tirpios kavos. Nee... aiškinam, kad norim kavos jau užpiltos. Nepatenkintas balsas paaiškina, kad karštas vanduo mums už nugaros boileryje... Pardavėjai visai nuotaiką sugadinam paprašę bent jau kokio puoduko, nepilsim mes gi to vandens iš boilerio tiesiai į burną, gal dar netyčia ir karštas bus. Kaip patys rusai sako: „DD“-duraki i dorogi...
Kas tikrai stebina maloniai - tai baikeriai. Nebuvo nei vieno didesnio miesto iki Irkutsko, kur mūsų kas nors neglobotų. Pirmas pasitaikęs motociklininkas stoja, klausia, iš kur, į kur ir prasideda... Blogiausiu atveju palydi per visą miestą, geriausiu-eksursija po miestą, nakvynės organizavimas, maitinimas ir t.t.
Niekaip negalime įsiūlyti pinigų - jokiu būdu, čia mūsų garbės reikalas. Nuo Ufos apskritai baikeriai susiskambina, ir mūsų kitame mieste jau laukia. Nežinau, kas jiems imponuoja - ar nuvažiuoti 8000 km, ar tai, kad mes iš Lietuvos, ar tiesiog jie tokie su visais.
Netoli Irkutsko sutinkam du šveicarus su senučiais BMW. Labai mieli vyrukai - pabendraujam kokia gerą valandą, na, ir truputį juos palinksminam. Kadangi jaučiamės jau gerokai pakeliavę, tai į klausimą, iš kur esam ir kiek jau keliaujam, nutaisom išdidžias veido minas ir labai rimtai paporinam, kad jau 14-ta diena kelyje ir nuvažiuota net beveik 8000km. Minos, matyt, labai rimtos, nes šveicarų veidais prabėga šypsena ir netrukus sužinom, kad keliauja jie jau 2,5 mėnesio ir už nugaros likę pravažiuoti 16000 km. Tada, aišku, šypsomės mes...
Šiandien Irkutske svečiuojamės pas tėvą Marką. Taip taip... pas tikrą rusų batiušką Marką cerkvėje, kertam grikių košę ir kalbamės apie keliones. Markas irgi baikeris. Čia ir nakvosime. Ryt išjudam aplink Baikalą. Antras etapas...
Bus tęsinys
