Kelionė į Prancūzijos Alpes: Šamoni, Monblanas, strazdai ir švilpikas

 (6)
Šis skaitytojos pasakojimas atsiųstas konkursui „Mano įsimintinos atostogos“. Dėkojame skaitytojai Astai. Laukiame Jūsų istorijų ir įspūdžių!
Prancūzijos Alpės
© Asmeninio albumo nuotr.

Lėtai, rodos, kilome keltuvu kol pasiekėme Aiguille du Midi viršukalnę. Dairantis pro vagonėlio langą prabėgo visi metų laikai: papėdėje lijo, kalno viduryje – šlapdriba, viršūnėje – jau pūga šėliojo su minusine temperatūra.

Pirmame išlipime mus pasitiko alpinis švilpikas. Tai toks kalnuose gyvenantis kailinis žvėrelis. Jis smalsiai stebėjo besišvartuojančią keltuvo kabiną, tuo pat metu užkandžiavo surasta kažkokio augalo šaknimi. Švilpikui maistas pasirodė daug svarbesnis už mus, įkalintus keltuvo kabinoje. Todėl, pasistiebęs, dar minutėlę apžvelgė mūsų transporto priemonę (ji matyt jam čia ne naujiena) ir leidosi užkandžiauti toliau.

Persėdome į kitą keltuvą ir kilome aukštyn. Pro langus matėsi tik debesys ir aštrios kalno uolienos. Pagaliau išlipome Aiguille du Midi viršukalnėje. Čia oras mūsų nelepino: buvo prastas matomumas – debesys plaukė po kojomis, nesimatė kalnyno viršūnių, pustė, jautėme minusinę temperatūrą.

Deguonies stygius privertė vaikštinėti lyg sulėtintame kine. Dėl išretėjusio deguonies ir aukščio kaitos, aplankė keisti pojūčiai – nieko panašaus nebuvau ankščiau patyrusi. Visas kūnas, o ypač galva, tarsi ištįso, įgavo keistą formą, buvo juntamas spaudimas iš visų pusių, pradėjo pašėlusiai daužytis širdis. Laikas nuo laiko pagalvodavau – gal laikas leistis žemyn – nebuvau tikra dėl savo sveikatos būklės. Tačiau noras pasižvalgyti po Monblaną buvo didesnis už abejones savo sveikata.

Baltas sniego urvas sugrąžino į užmirštą žiemą. Ten, žemai, kalno papėdėje esančiame Šamoni miestelyje, viešpatavo vasara. Sunkoka suvokti – vos kelios minutė kelio ir tokie pasikeitimai. Kur bepasisuksi kabojo dideli ledo varvekliai, o takelis, perjuostas draudžiančia eiti toliau geltona juosta, įspėjančia apie gręsiančius pavojus, žadino smalsumą. Matėme tuo takeliu išeinančius kalnų alpinistus, kurie apsiginklavę visa reikiama įranga, nešėsi ir palapines. Buvo aišku – jie šiandien negrįš, nakvos kalnuose. Nežinau ar būčiau norėjusi keliauti su jais, kai tokie keisti pojūčiai buvo apėmę bevaikštant Aiguille du Midi viršukalnėje, kur aukštis 3842 metrų. O jie kopė aukštyn... Nežinau. Bet mums niekas nesiūlė ten eiti, net neketino siūlyti. Ir gerai. Pirmam kartui užteko ir tokių įspūdžių. Kalnų alpinistai nuėjo į pūgą, jų jau nesimatė...

O mes kilome į apžvalgos aikštelę. Tiesa, ne kažin ką ten teko pamatyti. Bet norėjosi išmėginti save dar viename ekstremaliame nuotykyje. Aiguille du Midi viršukalnėje yra įrengta stiklinė dėžė, pakibusi virš prarajos. Stiklinės sienos, stiklinės lubos ir grindys stiklinės... Visa tai suteikia vaikščiojimo ore pojūtį. O po tavo kojomis 1035 m skardis arba kitaip tariant – esi 3842 m virš jūros lygio. Prisipažinsiu, jeigu apie tai pagalvoji – nelabai ir norisi ten lipti. Bet... Jeigu jau esame čia – reikia tai išmėginti, kad vėliau nesigailėtum. Ne kasdien keliesi į Monblaną dar vadinamą „Europos stogu“.

Iki apžvalgos aikštelės kilome greituoju liftu. Pati aikštelė nėra labai didelė. Į ją leidžiama pakilti tik atitinkam žmonių skaičiui. Todėl prie lifto apačioje ir prie įėjimo į stiklo dėžę viršuje susidaro nuolatinė turistų eilė. Bet mums pasisekė, ilgai laukti nereikėjo, na gal kokia 10-15 min.

Jau pakilus, stovint eilėje prie stiklo dėžės teko matyti vieną nepamirštamą vaizdą. Už mūsų, eilėje rikiavosi turistų grupė iš Kinijos. Vienas turistas įsikibo kalne pastatyto namelio sienos ir ja palengva slinko gyvoje žmonių eilėje. Iki stiklinės dėžės jam dar buvo likę 50-80 m. Kalno krašto dar beveik nesimatė. Matyt tas žmogus labai bijojo aukščio. Svarsčiau – ar verta keltis į tokį aukštį ir dar mėginti stiklo dėžę, jeigu taip bijai. Nežinau ar lipo tas žmogus į dėžę, nes mes jų grupę palikome viršuje, o patys nusileidome iki keltuvų. Manau, kad tas žmogus norėjo išbandyti save, gal nugalėti baimes, kurios jam trukdo gyventi. Nežinau ar aš tam ryžčiausi. Galbūt.

Bet grįžkime prie to momento, kai lipome ant stiklių grindų virš prarajos. Pieš einant į stiklo dėžę prižiūrėtojai paprašė saugojimo langeliuose palikti visus savo daiktus: rankines, fotoaparatus, vandens buteliukus... Paskui gavome didžiulės šlepetes, kurias užsimovėme ant savo batų. Ir... pirmyn.

Nedrąsu. Tikrai nedrąsu buvo žengti pirmuosius žingsnius. Toks jausmas, kad stiklas tuoj truks ir tu nugarmėsi į prarają. Bet ta baimė truko akimirką. Ji sumišo su džiaugsmo jauduliu ir jau tada... „vaikščiojome ore virš debesų“, fotografavomės, džiaugėmės šia akimirka.

Gaila, bet tam turėjome nedaug laiko – eilėje laukė kiti turistai. Teko palikti stiklo dėžę jiems. Ar saugu toje dėžėje, ar ji nenukris? Ši stiklo konstrukcija yra pakabinta ir dar pritvirtinta šešiose vietose, penkios dėžės sienos pagamintos iš 3,6 cm storio stiklo, kuris gali atlaikyti temperatūros pokyčius nuo -40°C iki +20°C ir vėją iki 200 km/h bei išlaiko iki 1500 kg svorį. Tad visiškai nevertėjo baimintis, kad stiklas įskils, kai nusifotografuoti ant jo sugužėjome visos keturios kompanionės.

Į kalną ir nuo jo keltuvai juda tik darbo dienos grafiku. Todėl suskubome leistis žemyn. Tačiau, kaip neišlipsime pakeliui, juk į viršūnę kėlėmės dviem etapais. Keltuvu nusileidome iki pirmojo sustojimo. Ir nesigailėjome. Čia atsivėrė visai kiti vaizdai: aštrios uolos, didžiuliai kalnų rieduliai, gilios prarajos. Prasidėjo foto karštligė. Čia ir oro tankis didesnis nei viršūnėje, čia gali rasti smulkučių žydinčių gėlių, gali nusifotografuoti su iš nežinia iš kur atskridusiu strazdų būriu. O ir debesys, tarsi atsiprašydami už kalnų paslėpimą mums būnant pačioje viršukalnėje, ėmė ir „praplyšo“, parodydami toli apačioje esantį Šamoni miestelį. „Praplyšo“, prasiskyrė, bet labai trumpam. Tarsi, kokie viliokliai sakydami „Va, pažiūrėkit kaip gražu, atvažiuokite kitą kartą, parodysime daugiau...“. Vos spėjome padaryti kelias fotografijas ir debesys vėl apgaubė kalną. Užsibuvom, užsimiršome nuostabiame kalnų glėbyje, vos spėjome į prieš paskutinį keltuvą. Dar kiek ir būtume likę nakvoti kalnuose.

Nusileidus į Šamoni miestelį vėl mėgavomės vasara: vaikštinėjome jaukiomis gatvelėmis, valgėme ledus ir įvairius pietietiškus vaisius, klausėmės kalnų upės čiurlenimo. Čia pat plaukė debesys, mėgindami užkabinti vieną kitą namo stogą. Dar vis buvome kalnuose tvyrančio oro gaivoje, tik jau be sniego...

Neužmirštami įspūdžiai kalne. Gaila tik, kad po kojomis plaukė debesys, uždengdami kalnų masyvo viršūnes. Kažkada gimusi svajonė aplankyti Monblaną išsipildė. Kažkada sakiau, kad vieną kartą ten nuvyksiu ir pasigrožėsiu kalnų masyvu nuo šio kalno. Nuvykau. Aplankiau kalną. Dabar žinau – jei tik atsiras galimybė – vėl kelsiuos į ten. Gal pavyks pasigrožėti kitokiais vaizdais, gal matysiu kalnyno masyvo viršukalnes.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Savaitės naujienų prenumerata

Naujienos

Havanoje duris atvėrė pirmasis prabangus viešbutis

Kubos sostinėje Havanoje pirmadienį duris atvėrė itin prabangus penkių žvaigždučių viešbutis, kur naktis gali kainuoti iki beveik pustrečio tūkstančio JAV dolerių.

Kelionės į pajūrį traukiniu – jau nuo šio savaitgalio (76)

Jau šį penktadienį, gegužės 26 d., startuoja pirmasis „Pajūrio ekspresas“ – vasaros sezono naujovė, kuria „Lietuvos geležinkeliai“ siūlo keleiviams pajūrio kurortus pasiekti šiuolaikišku ir patogiu traukiniu, rašoma pranešime spaudai.

Savaitgalį poilsiautojus vilios į kaimus: 70 vietų – išskirtiniai pasiūlymai (1)

Pavasarinė akcija „Atviros dienos kaime“ miestiečiams yra ženklas, kad sezonas kaime prasidėjo. Kiekvienas svečių laukiantis šeimininkas akcijos dienoms paruošė įvairių pažintinių programų, ekskursijų, degustacijų, paskaitų ir kitokių pasiūlymų. Gegužės 27-28 d. duris lankytojams atvers daugiau nei 70 sodybų ir ūkių visoje Lietuvoje.

Pradedamas žiemos sezono kelionių pardavimas - naujos kryptys laukia!

„Ko norėsime Naujųjų metų rytą? Pasitikti jį pirmieji Japonijoje, pasimėgauti štrudeliu Vienoje, pasivaikščioti Romeo ir Džiuljetos keliais Veronoje ar panirti į Arabijos jūros bangas Idijoje?“, - tai klausimas kurį jau drąsiai galite užduoti sau ar savo antrajai pusei, nes gegužės 23-ąją kelionių organizatorius „Novaturas“ pradėjo pardavinėti išankstinius žiemos sezono kelionių kelialapius, rašoma pranešime spaudai.

Nuo Everesto atskilo didžiausias alpinistų iššūkis – „Hilario laiptai“

Nuo aukščiausios pasaulio viršukalnės atskilo „Hilario laiptu“ vadinama uolos dalis, kuri buvo paskutinis didesnis iššūkis alpinistams prieš užkopiant į viršūnę. Manoma, kad dabar Everestas alpinistams tapo dar pavojingesnis.