Pribloškia Jeruzalės didybė
Kai kuriuos žmones apsilankymas Jeruzalėje taip apsvaigina, kad į šventąjį miestą nuvykę su tikslu sekti pranašų pėdomis, jie staiga patys įtiki esantys... pranašai. Šiam reiškiniui, kai jokių psichikos sutrikimų neturėjusius žmones per apsilankymą Jeruzalėje netikėtai apsėda ramybės neduodančios religinės idėjos, kliedesiai ar psichozė, suteiktas Jeruzalės sindromo pavadinimas.
Jeruzalės sindromas – ne prasimanymas. Šventojo miesto dvasios paveikti turistai ne sykį surasti klajojantys Judėjų dykumoje, įsisupę į viešbučių paklodes ar Kristaus gimimo bazilikoje, Betliejuje, kantriai laukiantys kūdikėlio Jėzaus gimimo. Teigiama, kad kasmet lankydamiesi karščiausiame pasaulio taške, 50–200 žmonių – žydų, krikščionių ir musulmonų – įtiki turintys stebuklingų galių, esantys Biblijos veikėjai, ar stovėdami vienoje iš Jeruzalės gatvių praeiviams skelbia apie Apokalipsės artėjimą.
Pirmą kartą mediciniškai Jeruzalės sindromą 1930 metais aprašė psichiatras Heinzas Hermanas. Tačiau istoriniuose literatūros šaltiniuose sindromo atvejai užfiksuoti dar viduramžiais. Ypač gausus šių atvejų skaičius minimas 19 amžiuje Jeruzalėje besilankiusių keliautojų prisiminimuose. Vieningai nesutariama, ar psichikos sutrikimus iššaukia apsilankymas būtent Jeruzalėje, mat panašus žmonių elgesys užfiksuotas ir kitose didelę istorinę ir religinę reikšmę turinčiuose miestuose – Romoje ir Mekoje.
Padegė Al Aksos mečetę
Tarp vienų iš garsiausių literatūroje aprašytų ir iš lūpų į lūpas perduodamų Jeruzalės sindromu susirgusių individų atvejų yra Australijos krikščionis fanatikas, 1969 metais padegęs Al Aksos mečetę, trečią pagal šventumą vietą musulmonams, ir taip pridaręs didžiulių nuostolių. Šitaip pasielgti vyrą paskatino per apsilankymą šventajame mieste atsiradęs įtikėjimas, kad prieš Kristaus sugrįžimą į Žemę jis privaląs išvalyti Šventyklos kalną nuo nekrikščioniškų pastatų.
Pasakojama ir apie Kanados žydą, kuris, manydamas esąs Samsonas – žydų mitologijoje paskutinis Izraelio teisėjas, pasižymėjęs ypatinga galia ir sykį pats vienas nugriovęs visą pastatą – nutarė tuo įtikinti ir aplinkinius. Norėdamas pabėgti iš savo kambario, vyras įsibėgėjęs iš visų jėgų trenkėsi į sieną, tikėdamasis ją sugriauti ir taip išsilaisvinti. Aprašytas ir anglų krikščionės atvejis, kuri nuvykusi į Jeruzalę taip karštai įtikėjo artėjančiu Kristaus pasirodymu Žemėje, kad norėdama jį pasveikinti sugrįžus, moteris kiekvieną rytą su puodeliu arbatos vykdavo į vietą, kur tikėdavo netrukus išvysianti Išganytoją.
Kalbama ir apie iš Amerikos į šventąjį miestą atvykusią vyresnio amžiaus tikinčiąją, kuriai apsilankymas Jeruzalėje sukėlė kliedesius, neva ji esanti Mergelė Marija. Tuo įtikėjusi amerikietė važiavo į Betliejų ieškoti savo kūdikėlio Jėzaus. Buvo ir atvejis, kai priėjusi prie gido moteris jam pasakė: „Nemanykite, kad susirgau Jeruzalės sindromu, bet aš galiu paversti vandenį vynu“.
Suserga psichiškai stabilūs žmonės
Tikima, kad Jeruzalės sindromą iššaukia kelios aplinkybės. Pirmiausiai pripažįstama, kad sindromas nustatomas ir žmonėms, psichikos sutrikimų turėjusiems dar prieš apsilankymą Jeruzalėje. Esą dalis asmenų, kuriems buvo nustatytas minėtas sindromas, dar prieš nuvykdami į Jeruzalę sirgo psichikos liga ir į šventąjį miestą važiavo jau kamuojami tam tikrų religinių įsitikinimų, neretai turėdami išsikėlę sau tikslą šiame mieste įgyvendinti tam tikrą misiją. Tarp šių atvejų – nemažai tikinčiųjų, neabejojusių, kad jie yra svarbios istorinės-religinės asmenybės.
Taip pat teigiama, kad Jeruzalės sindromą kartais iššaukia ir išskirtinės idėjos. Šiuo atveju, esą, sindromas nebūtinai sukelia psichikos sutrikimą ir gali pasireikšti paprasčiausiai kaip įkyrios mintys, susijusios su Jeruzalės svarba.
Visgi dažniausiai pabrėžiama, kad Jeruzalės sindromas – tai atskiras laikinas psichikos sutrikimas, nesusijęs su ankstesniais žmogaus negalavimais. Tai yra, teigiama, kad Jeruzalės sindromu suserga psichiškai stabilūs asmenys, kuriuos, atvykus į šventąjį miestą, staiga apima psichozė. Literatūroje išskiriami keli Jeruzalės sindromu susirgusių žmonių elgesio bruožai. Tai noras atsiskirti nuo turistų grupės ar šeimos ir švenčiausias Jeruzalės vietas aplankyti vienam; perdėtas noras būti švariam ir tyram, pasireiškiantis nuolatiniu prausimusi; keistų pamokslų skaitymas šventose vietose ir pan.
Atidarytas specialus ligoninės skyrius
Nors Jeruzalės sindromu susirgusių žmonių religiniai kliedesiai praeina per maždaug savaitę po to, kai žmogus išvežamas iš Jeruzalės, vienoje iš šventojo miesto ligoninių yra specialus skyrius, į kurį vežami šiuo sindromu susirgę asmenys. Tiesa, pasak Izraelio gydytojų, dažniausiai minėtu sindromu susirgusius žmones apžiūrėję gydytojai išsiunčia namo. Jų teigimu, į „sveiką protą“ sugrįžę individai labai gėdijasi savo poelgių ir prašo jiems nepriminti to, ką jie darė lankydamiesi Jeruzalėje.
Beje, medikai taip pat pažymi, kad Jeruzalės sindromu sergantį asmenį įtikinti, kad jis nėra tuo, kas mano esąs arba, kad jo pranašaujami įvykiai tėra kliedesiai – beviltiška. Pasakojama, kad sykį į vieną palatą suvedus du žydus, neabejojusius, kad jie buvo Mesijai, tarp jų kilo konfliktas. Vyrai kaltino vienas kitą esant apsišaukėliu.
Jeruzalės sindromas – vienas iš įrodymų, kad Jeruzalė – iš tiesų nepaprastas, didingas miestas, kurį lankant kyla ypatingai stiprios emocijos.
