E. Skerstonas: drabužiai lietuviams – tuštybė ir skudurai

 (9)
Galima matyti, kaip moterys perka knygas apie politiką ir tai gerai, tačiau jos atprato domėtis grožiu – atrofavosi grožio paieškos jausmas, LRT RADIJUI sako socialinių mokslų daktaras Eugenijus Skerstonas.
© Shutterstock nuotr.

Anot jo, Lietuvos visuomenė į drabužius visada žiūrėjo su panieka, neva tai tuštybė ir skudurai, tačiau daiktiškoji tapatybė ne mažiau svarbi nei vidinė.

Kam skirta jūsų knyga „Deivė be diademos. Pokalbiai su portretais“?

– Knyga skirta tiems, kas myli grožį, moka gėrėtis tapybos darbais. Kalbant metaforiškai, pokalbius su portretais kurti paskatino noras XIX a. kostiumo istoriją įvilkti į naują apvalkalą. Tai mano impresijos, labai asmeniški, net intymūs pokalbiai su tapybos darbais, kuriuose nutapytos labai gražios, visoje Europoje garsios moterys arba mažiau žinomi modeliai.

Kur radote tuos portretus?

– Buvo visko – paieškų privačiose kolekcijose, rinkiniuose, kuriuos sukaupė meną mylintys žmonės. Padėjo ponas Romualdas Budrys, Lietuvos dailės muziejaus direktorius. Buvo suteikta ir valstybės pagalba, bendradarbiaujame ne pirmą kartą. Džiaugiuosi, kad valstybė nenusisuka nuo tokių iniciatyvų.

Kai kurių portretų savininkai – neatskleisti.

– Ta paslaptis – tai pagarba savininkui. Ankstesniuose albumuose net neišdrįsau padėkoti tiems, kurie įsileido mane į namus. Juk namai – privati erdvė, kur smalsauti svetimiems nėra ko. Tačiau nėra kito būdo parodyti ateinančioms kartoms, kuo domimės, kaip gyvename.

Muziejuose beveik nesilankome, o jei lankomės – retai. Privatūs namai uždari. Taip nejučia vyksta deintelektualizacijos, nesąmoningo sielos skurdinimo procesas, kuris labai liūdina. Paprašius žmonių padėti siekti gerų, edukacinių, moralinių tikslų, kai kurie sako – tiek to, kitą kartą, nereikia... Darbas su kiekvienu albumu daug išmoko, atskleidžia, pamatau kitokią visuomenę.

Pavyzdžiui, moterys. Matau, kaip knygų mugėje jos perka knygas apie politiką ir pan., tai gerai. Tačiau jos atprato domėtis grožiu. Nesakau, kad reikia pirkti mano albumą, tačiau atrofavosi moterų grožio paieškos jausmas. Ne visos tam abejingos, bet norėtųsi daugiau dėmesio. Norėtųsi, kad jaunos merginos domėtųsi ne tik daiktiškąją tapatybe, bet ir vidinės tapatybės tobulinimu.

Kaip atrinkote moteris, apie kurias galima paskaityti knygoje?

– Tai labai gražios moterys. Jomis gėrėjosi to laikotarpio žmonės, tiek vyrai, tiek kitos moterys. Jos paliko tam tikrą pėdsaką ne tik dailės pasaulyje, bet ir visuomenės gyvenime. Moterys buvo sektinas pavyzdys, žymios savo darbais, ne tik išvaizda.

Viskas buvo paprasta, žinojau, kokias moteris norėčiau matyti savo albume. Žinojau, ką noriu joms pasakyti ir kokio atsakymo tikėčiausi. Tai patogi pozicija – aš pats klausiu ir pats galiu atsakyti, įsivaizduodamas tų moterų sielą ir mintis. Žinoma, išsamus faktų pateikimas neįmanomas dėl ribotos leidinio apimties. Tačiau kiek leido mano sugebėjimai ir galimybės, savo svajonę aš įgyvendinau.

Kiekviena moteris nori ir tikisi būti laiminga. Ką pastebėjote portretų akyse? Ar tos moterys – laimingos?

– Akyse mačiau įvairias nuotaikas. Tačiau kyla klausimas, ar tikrai perteikta tokia nuotaika, kokia buvo, kai moteris pozuodavo dailininkui. Pastarasis modelį matydavo savaip. Be to, portretus užsakinėdavo kilmingos moterys. Galėdavo būti suteikiama žavesio, paryškinant tam tikras nuotaikas. Juk ir drabužiai, papuošalai nebūtinai tikrai buvo – juos dailininkas galėjo įsivaizduoti. Dailininko valia yra vienaip ar kitaip sukurti tauresnį asmenybės, su kuria jį siejo ypatingi santykiai, portretą.

E. Skerstonas: drabužiai lietuviams – tuštybė ir skudurai
© Organizatorių nuotr.

Knygoje – grafienių, kunigaikštienių, bajoraičių ir eilinių merginų portretai. Įdomu, kokios jų kostiumų, papuošalų tendencijos ir mados. Tyrinėjote kostiumo istoriją?

– Taip, aš pirmiausia ir esu kostiumo istorijos disciplinos dėstytojas. Žinoma, tenka tyrinėti. Kartais į rankas patenka kitų šalių mokslininkų darbai apie tai. Sakyčiau, kad mados sąvoka yra gerokai siauresnė nei išvaizdos kultūros samprata. Turėtume kalbėti apie išvaizdos kultūrą.

Kas yra išvaizdos kultūra?

– Mada – siauresnė sąvoka, nes mados tendencijos gyvuoja tam tikrą, trumpą laikotarpį. Išvaizdos kultūra formuoja tautinę, išorinę tapatybę, jei kalbame apie vestimentarinę kultūrą, aprangą, puošmenas. Vestimentarinė aprangos kultūra (o tai ir išvaizdos kultūra) apima ir tautinį, liaudiškąjį kostiumą, ir madingas tendencijas. Tačiau tam tikros tendencijos, pavyzdžiui, XIX a., traktuojamos ne kaip tendencijos, o konstatuojama kaip mada. Painiojame tas sąvokas.

Paskutinis knygos skyrius vadinasi „Šampanu gaivinamos Europos mados ir dabartis“. Matomas jau visiškai kitoks – emancipuotos moters portretas.

– Taip, XX a. pr. asocijuojasi su art deco stiliumi, prieš jį vyravo art nouveau. Tai Europoje sukrėtė visus, besidominčius nauja gyvensenos kultūra. 1914 m. vyravo karo nuojauta, o pokariu žmonės suprato, kad gyventi – tai linksmintis.

Moterys, kurios buvo suvaržytos, XX a. pr. sėdosi už vairo, pradėjo važinėti dviračiais, jodinėji. Moteris tapo laisva, o tam buvo priežasčių, daug įtakos turėjo mokslo ir technikos pažanga. Keitėsi sąmonė ir elgesys.

Ar tuo metu atsirado aukštosios mados sąvoka?

– Kalbėti apie aukštąją madą reikia labai atsargiai. Aukštosios mados koncepcijos kūrėjas buvo anglas Charles Worthas, gyvenęs Paryžiuje. Aukštosios mados sąvoka vartojama neteisingai net ir žurnalistų, turėčiau jiems pastabų.

Aukštoji mada gimsta tik Paryžiuje, esant tam tikroms sąlygoms ir tik patvirtinus Prancūzijos pramonės ministerijai. Todėl šis „titulas“ tinka tik Paryžiuje, tam tikrų kūrėjų siuvamiems gaminiams.

Moterys visais laikais norėjo būti madingos, net karo, skurdo metais. Įdomu tai, kaip laikas keičia madą. Pavyzdžiui, karo metais trūksta audinių, todėl trumpėja sijonai, paltai. Viskas keičiasi, ar ne?

– Kalbame apie prisitaikymą, nes noras atrodyti gražiai – prigimtinis. Jis mūsų DNR struktūroje, esybėje. Nieko keisto, kad puošiamės. Mums neužtenka tenkintis technine apsauga nuo blogų oro sąlygų. Yra papildomų poreikių, tai jau psichikos sritis. Norisi, kad būtume matomi, globojami kitų visuomenės narių. Prisistatome kitiems individams taip, kaip norime prisistatyti.

Kalbant apie Lietuvą, šalies visuomenė į drabužį visada žiūrėjo su panieka, neva tai tuštybė, skudurai. Aš matau audinius, ne skudurus. Matai tai, ką nori matyti. Mūsų apranga – daiktiškoji tapatybė, kuri ne mažiau svarbi nei vidinė.

Apie epochas galima spręsti iš drabužių. Ar kostiumas parodo, kad mada yra menas?

– Iš kostiumo galima daug ką spręsti. Minėta aukštoji mada, be abejonių, yra menas – toks industrinis, pramoninis. Pakalbėkime apie vieną pavyzdį. Ar malonu bendrauti su žmogumi, kuris išoriškai apsileidęs, jo drabužiai netvarkingi, galva neplauta? Nors jis – nepaprastai apsiskaitęs.

Kartais toks paradoksas šokiruoja, sutinkame tokių žmonių. Suprantu, kad tam yra priežasčių. Matome, kaip išvaizdos kultūra susijusi su ekonomika. Gaila, kad diskredituojame aprangą, išvaizdą. Nuvažiavę į užsienį, į Italiją, Prancūziją, Daniją matome, kaip ten atrodo žmonės, jiems tai svarbu. Savo išvaizda individas prisistato kitiems. Pagalvokite, kaip prisistatote darbe, namuose ir pan.

Egzistuoja stiliaus sąvoka, kuri taip pat painiojama su mada. Kartais nesuprantama, kur yra ta riba. Galima būti madingu ir stilingu arba madingu ir visiškai nestilingu. Kalbu ne apie skonį, nes skonį juntame burnoje. Kalbu apie meninę nuovoką.

Dažnai vartojama įvaizdžio sąvoka. Įvaizdis – kažkas siektino, idealas. Pavyzdžiui, vyras vaikšto apsirengęs kaip kaubojus, nors nėra jodinėjęs mustangu. Įvaizdis yra įsivaizdavimas to, kuo norisi būti.

Dažnai galima išgirsti, kad madingi dalykai – vienadieniai, o kultūra ir menas – amžini. Ar tai tiesa?

– Mada yra tendencijos, o tendencijos nėra ilgalaikės. Viena mados verčių – jos naujumas, demonstratyvumas. Dabar kalbama apie tausią, ekologišką madą. Tampa madinga tausoti žaliavas, medžiagas ir pan.

Kai kalbame apie drabužį, papuošalą, tai susiję tiek su jo kasdieniu naudingumu, tiek su kūrėjo darbu. Tuomet kyla klausimas, kiek tai, kas sukurta, yra meniška? Meniškumo kriterijai įvairūs, dėl to esame suklaidinti. Galime patys tai kvestionuoti. Ar kičas, tas vulgarus visko pateikimas, yra meno rūšis, forma? Sakyčiau, kad taip. Dabar gyvename eklektiškame pasaulyje, visa ko mišinyje.

Galime bandyti knaisiotis, teisinti, bet yra dalykų, kurie neginčijamai jaudina ir yra universaliai priimtini. Jie jaudina kaip objektai, kuriais gėrimasi. Pavyzdžiui, sunku atsakyti, kodėl taip gėrimasi Johno Galliano kolekcijomis, kurias jis kūrė dirbdamas „Dior“, ir kodėl taip nėra su žmonių drabužiais, kuriuos jie siuvasi namuose. Bet tai kraštutinumai. Vienas atvejis – meno kūrinys, o kitas, deja, tik saviraiškos bandymai. Tai vertinga, nes žmogus įdėjo pastangų, bet apie meniškumą reikėtų kalbėti atsargiai.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Stilius

14 dalykų, kurių neturėtų būti suaugusios moters spintoje (2)

Nors mados tendencijos sukasi ratu ir vis sugrįžta, o medžiagas galima panaudoti kitiems tikslams, vis dėlto yra dalykų, kuriuos geriau palikti praeityje.

7 drabužių deriniai, kad kojos atrodytų ilgesnės (1)

Jei svajojate apie apvalesnį užpakaliuką, galite daryti milijonus pritūpimų. Jei norite didesnių krūtų, galite kreiptis į plastikos chirurgą. Tačiau užsigeidus ilgesnių kojų, vargu ar kas jums padės. Nebent sukurtumėte optinę iliuziją, įkvėpti mūsų surinktų septynių derinių, rašoma www.purewow.com.

Stilizuota V. Šaulytės fotosesija: nuobodus stilius tikrai ne man! (1)

Šiltėjantys orai ne tik primena, kad vasara jau visai čia pat, bet ir traukte traukia atnaujinti savo garderobą.

Drabužių dizainerė: tai ne darbas, o gyvenimo būdas

Nuo pedagogikos dizaino link, nuo aksesuarų sau iki ryškių paltų – dizainerė Viktorija Bugajenko sako ir pati kartais nežinanti, kas jos laukia.

Naujausią „Dior“ kolekciją įkvėpė vesternai

Mados namai „Dior“ savo naujam projektui Paryžių iškeitė į Kaliforniją ir pristatė vesternų dvasia alsuojančią kolekciją.