Itin vertingi ūkininko patarimai apie sodininkystę, kompostą, kurmius, amarus

Penk­tą de­šim­tį įpu­sė­jęs Sau­lius Ja­sio­nis ne­įkri­to į že­mės ūkį stai­ga ar at­si­tik­ti­nai. Dar tuo­met, kai ko­kių pen­ke­rių, še­še­rių me­tų bu­vo, iš­si­pra­šy­da­vo iš Aly­tu­je, Ku­ror­to gat­vė­je, gy­ve­nan­čios mo­čiu­tės Re­gi­nos Ber­na­ta­vi­čie­nės že­mės dar­žui.

Gar­si gė­li­nin­kė vi­suo­met skir­da­vo lys­vės ga­lą, ku­rį smal­sus anū­kas daž­niau­siai ap­so­din­da­vo mor­ko­mis ir bu­ro­kais. Ir bi­te­les pri­žiū­rė­ti jis taip pat iš mo­čiu­tės iš­mo­ko. Šian­dien S.Ja­sio­nis – na­tū­ra­laus ūki­nin­ka­vi­mo ša­li­nin­kas, žem­dir­bys­tės mi­tų grio­vė­jas, gam­ti­nės žem­dir­bys­tės Lie­tu­vo­je pra­di­nin­kas ir pro­pa­guo­to­jas, dar­ži­nin­kys­tės ir so­di­nin­kys­tės se­mi­na­rų lek­to­rius, pro­jek­tuo­jan­tis ir ren­gian­tis so­dus bei gam­ti­nius ūkius, kon­sul­tuo­jan­tis se­no­vi­nių, ge­no­fon­di­nių veis­lių klau­si­mu ir už­si­i­man­tis jų sau­go­ji­mu. Vi­suo­met no­riai ben­drau­jan­tis ir su gim­to­jo mies­to ži­niask­lai­di­nin­kais, S.Ja­sio­nis at­vė­rė su­kaup­tų ži­nių ar­chy­vo du­ris il­ges­niam po­kal­biui.

Ant Al­šios upe­lės skar­džio

Sau­lius per­spė­jo, kad bus ne­leng­va ras­ti jo so­dy­bą. Pa­siū­lė per­va­žia­vus Jiez­no mies­te­lį Vy­tau­to gat­ve dėl to­les­nės nuo­ro­dos jam pa­skam­bin­ti. Pa­skam­bi­nę su­ži­no­jo­me, kaip nu­va­žiuo­ti iki Al­šios hid­rog­ra­fi­nio draus­ti­nio ri­bos, pas­kui bu­vo nu­ro­dy­ta ir kaip pa­siek­ti jo ato­kų vien­kie­mį, įsi­tvir­ti­nu­sį ant Al­šios upe­lės skar­džio. Apy­lin­kių rel­je­fas čia iš tie­sų ne­nu­obo­dus. Ir vė­jo vi­suo­met yra. „Nė­ra ge­rai tiek vė­jo tu­rė­ti“, – pra­ta­ria Sau­lius, vi­sai ne­pa­na­šus į mies­to žmo­gų, nors iš Kau­no į Bag­do­niš­kius at­si­kė­lė tik šį pa­va­sa­rį.

„Su Aud­ro­ne ir Kau­ne gy­ven­da­mi dar­žą tu­rė­jo­me, triu­šius, viš­tas lai­kė­me“, – sa­ko se­no­vi­nės so­dy­bos šei­mi­nin­kas ir kvie­čia į tro­bą, bet iš­si­pra­šo­me pri­sės­ti prie il­go sta­lo, įtvir­tin­to na­mo ga­le. La­bai re­tai pa­tek­si į to­kios gy­vas­ties ben­druo­me­nę: ap­link stri­ki­nė­ja pū­kuo­ti bal­ti, pil­ki ir juo­di triu­šiai, kaps­to­si įvai­rias­pal­vės viš­tos, sa­vo bal­są de­monst­ruo­ja gai­džiai, dė­me­sio pra­šo­si gal sep­ty­nių įvai­raus am­žiaus ka­čių šei­my­na... Gir­dė­ti ir ru­de­niš­kai pa­tvi­nu­sios Al­šios tėk­mė.

Šei­mi­nin­kas sa­ko, kad nak­ti­mis se­na­me ąžuo­le ima ūk­ti net sep­ty­ne­to na­rių pel­ėdų šei­my­na. Tuoj pa­kvim­pa pa­ties Sau­liaus su­rink­ta ir fer­men­tuo­ta siau­ra­la­pių gau­ro­me­čių la­pų ar­ba­ta, ku­ri, kaip ir tu­rė­jo, mums pri­me­na tik­rą ru­siš­ką juo­dą­ją ar­ba­tą „Ivan čai“. Pa­sak jo, to­kią ga­li­ma var­to­ti ry­tą va­ka­rą – fer­men­tuo­ta gau­ro­me­čių ar­ba­ta ne­tu­ri to­ni­zuo­ja­mo­jo po­vei­kio. Man ji dar pri­mi­nė vai­kys­tę, ka­da su­karš­čia­vus ma­ma džio­vin­tas vais­ta­žo­les už­pil­da­vo karš­tu van­de­niu ir duo­da­vo mums ger­ti. Vi­si per­ša­li­mai iš­laks­ty­da­vo.

Anuo­met žmo­nės vais­tin­gų­jų au­ga­lų fer­men­ta­ci­ja ne­už­si­im­da­vo. Sau­liaus pa­si­rink­tas bū­das su­dė­tin­ges­nis už ma­ną­jį. Aš šiek tiek ap­vy­tin­tus gau­ro­me­čių la­pus su­su­ku į li­ni­nį rank­šluostį ir stip­riai iš­grę­žu­si pa­lie­ku šil­tai ke­lioms die­noms, ta­da iš­džio­vi­nu. Ne­nu­pei­kė ir ma­no­jo me­to­do fer­men­ta­ci­jos ži­no­vas.

Sau­lius pa­ti­ki­na ver­ti­nan­tis ir gi­lių ka­vą. Ga­min­da­mas ne­mir­ko gi­lių pie­ne, li­kęs kar­tu­mas jam net pa­tin­ka.

Au­ga­lai – gud­rios bū­ty­bės

Sau­lius pa­si­džiau­gia, kad vien­kie­mio dva­sia pa­tin­ka ir jo ant­ra­jai žmo­nai Aud­ro­nei bei jųd­vie­jų sū­nui. Su duk­te­ri­mis iš pir­mo­sios san­tuo­kos tė­vo ry­šiai taip pat ne­nu­trū­kę. Lau­ki­nė­je gam­to­je pa­sken­dęs vien­kie­mis pa­tin­ka ir šei­mos bi­čiu­liams, ypač mies­tie­čiams. „Vie­tos ap­link yra, kas no­ri, tas at­va­žiuo­ja“, – šei­mi­nin­kas ne­ven­gia sve­čių.

Į ką šian­dien su­si­kon­cen­tra­vęs gam­ti­nės žem­dir­bys­tės pro­pa­guo­to­jas?

„Čia įsi­gy­to­je že­mė­je no­riu ūkio, ku­riam rei­kė­tų ne­daug dar­bo, tik mi­ni­mu­mo prie­žiū­ros. Plė­siu pū­ki­nių (an­go­ros) triu­šių kai­me­nę, paukš­čius au­gin­siu dėl kiau­ši­nių, bi­ty­nas tu­rė­tų taip pat pa­si­duo­ti į plo­tį. Re­tų veis­lių kriau­šė­mis ir obe­li­mis ža­du už­so­din­ti pen­kis hek­ta­rus. Vi­sos veis­lės šiau­ri­nės, Al­ta­jaus kraš­to, ne­bi­jan­čios šal­čių“, – var­di­ja pla­nus pa­šne­ko­vas, ku­riam pri­me­nu jo pa­ties tei­gi­nius: kuo dau­giau ne­tvar­kos – tuo svei­kes­nis so­das, kuo veis­lė ar­ti­mes­nė lau­ki­niam pro­tė­viui – tuo ji ver­tin­ges­nė.

Sau­lius pa­ti­ki­na, kad toks da­ly­kas yra. Pa­sak jo, au­ga­lai – gud­rios bū­ty­bės. Jie su­ge­ba gal­vo­ti ne blo­giau už mus. O ka­dan­gi gal­vų ne­tu­ri, tai gal­vo­ja šak­ni­mis, tiks­liau, jų ga­liu­kais. Ir kuo veis­lė se­nes­nė, tuo iš­min­tin­ges­nė. Ir dar pa­šne­ko­vas pa­brė­žė, kad tik­ro­ji so­di­nin­kys­tė – ne su­ge­bė­ji­mas au­gin­ti vais­me­džius ir uo­gak­rū­mius, kaip dau­ge­lis įsi­vaiz­duo­ja. So­di­nin­kys­tė yra gi­lus gam­tos vie­no­vės ir jos da­lių, or­ga­niz­mų, tar­pu­sa­vio ry­šių pa­ju­ti­mas ir su­ge­bė­ji­mas da­ly­vau­ti gam­tos kū­ry­bo­je. O tik­ras gy­vas so­das nė­ra tik vais­me­džiai su uo­gak­rū­miais, o vis­kas, kas ja­me tu­ri gy­ven­ti pa­gal gam­tos tvar­ką: nuo ma­žiau­sių mik­ro­or­ga­niz­mų ir smul­kiau­sių žo­le­lių iki aukš­čiau­sių me­džių, stam­bių­jų žo­lė­džių, plėš­rū­nų ir žmo­nių.

Vi­si vais­me­džiai iš pri­gim­ties yra miš­ko au­ga­lai ir ge­riau­siai jau­čia­si ta­da, kai au­ga ne at­ski­rai vie­nas nuo ki­to, o su­da­ro ben­dri­jas, taip pat kai po jais yra sto­ra au­ga­lų lie­ka­nų pa­klo­tė, su­da­ry­ta iš ne­gy­vos me­die­nos ir nu­kri­tu­sių la­pų. Bū­tent sto­ra, ak­ty­viai skai­do­ma bak­te­ri­jų ir gry­bų pa­klo­tė už­tik­ri­na in­ten­sy­viau­sią vais­me­džių ir uo­gak­rū­mių au­gi­mą, gau­siau­sią de­rė­ji­mą ir ge­riau­sią svei­ka­tą.

Ne kli­ma­to kai­tos, o dir­vo­že­mių de­gra­da­vi­mo pa­da­ri­nys

Žmo­gaus, ko­jas įnė­ru­sio į il­ga­au­lius gu­mi­nu­kus ir ne­bi­jan­čio, ko­kį jį ma­to fo­to­ob­jek­ty­vo aku­tė, ne­ga­li ne­si­klau­sy­ti. Už­bu­ria vaiz­din­ga ir gy­va jo kal­ba. Daž­nas iš mū­sų ma­to tik juo­dą dir­vą, o pa­šne­ko­vas apie dir­vo­že­mio gy­ven­to­jus ir ja­me esan­čias ko­mu­ni­ka­ci­jas ne­per­trau­kia­mai kal­bė­tų va­lan­dų va­lan­das.

„Dir­vo­že­mis – tai di­de­lės gy­vų or­ga­niz­mų ben­druo­me­nės gy­ve­na­mo­ji vie­ta. Dir­vo­je gy­ve­na vi­sų sis­te­ma­ti­nių gru­pių mik­ro­or­ga­niz­mai, taip pat daug kir­mė­lių, mo­lius­kų, na­riuo­ta­ko­jų ir net žin­duo­lių. Dir­va – tar­si žmo­nių mies­tai su dau­gy­be gy­ven­to­jų, kur kiek­vie­nas už­si­i­ma ko­kia nors vi­suo­me­nei nau­din­ga veik­la. Ly­giai kaip ir mies­tuo­se, čia iš­vys­ty­tos ko­mu­ni­ka­ci­jos, ku­rios na­tū­ra­lio­je, ne­pa­žeis­to­je dir­vo­je vei­kia be jo­kių su­tri­ki­mų. Yra ir to­bu­las van­den­tie­kis, ir pui­ki ven­ti­lia­ci­ja. Yra net­gi „vie­ša­sis trans­por­tas“, ku­riuo mik­ro­or­ga­niz­mai ke­liau­ja iš vie­nos vie­tos į ki­tą ten, kur jie rei­ka­lin­gi, – tai dau­gia­ląs­čiai gy­vū­nai (dir­vo­je pa­grin­di­nės „trans­por­to“ prie­mo­nės – kir­mė­lės, vabz­džiai ir jų ler­vos), ir trans­por­to sis­te­ma, ku­ria trans­por­tuo­ja­mas mais­tas, bio­lo­giš­kai ak­ty­vios me­džia­gos – dau­gia­ląs­čių gry­bų gry­bie­na. To­ji pa­ti gry­bie­na vei­kia ir kaip ry­šių sis­te­ma – per ją vie­ni au­ga­lai per­duo­da in­for­ma­ci­ją ki­tiems“, – vaiz­džiai ir tik­ro­viš­kai kal­ba S.Ja­sio­nis.

Pa­šne­ko­vas, sa­vo val­do­se ūki­nin­kau­jan­tis ne pa­gal ag­ro­no­mi­ją, o pa­gal gam­tos su­kur­tą pla­ną, spin­du­liuo­da­mas tik jam vie­nam su­pran­ta­ma mei­le gam­tai, mus ve­džio­jo po lau­ki­nę gam­tą tar­si la­bi­rin­tais. Jis tei­gia, kad pa­pras­tai mes įsi­vaiz­duo­ja­me, jog van­duo į dir­vą pa­ten­ka su lie­tu­mi. Iš tik­rų­jų yra kiek ki­taip. Di­du­ma van­dens į dir­vą pa­ten­ka tie­siai iš oro. Ja­me net karš­tą va­sa­ros die­ną daug van­dens. O kaip van­duo iš oro at­si­ran­da dir­vo­je? Šis reiš­ki­nys, pa­sak Sau­liaus, va­di­na­si kon­den­sa­ci­ja.

„Ne­ma­ny­ki­te, kad ra­sa yra men­kas van­dens kie­kis. Iš at­mo­sfe­ros drėg­mės su­si­da­ro po­že­mi­niai van­de­nys, ku­rie iš­trykš­ta šal­ti­niais. Šis van­duo su­da­ro di­des­nę da­lį ly­gu­mų upių van­dens. Pa­ste­bė­jo­te, kad pas­ta­ruo­ju me­tu ma­žė­ja šal­ti­nių, o ir di­džio­sios upės va­sa­ro­mis iš­sen­ka? Vi­sa tai – ne kli­ma­to kai­tos, o dir­vo­že­mių de­gra­da­vi­mo pa­da­ri­nys. Be­ato­dai­riš­kai ker­tant bran­džius miš­kus ir nai­ki­nant na­tū­ra­lias pie­vas nyks­ta dir­vos pa­klo­tė, ku­ri pa­lai­kė di­de­lį tem­pe­ra­tū­ros skir­tu­mą tarp oro ir že­mės, dir­vo­je kon­den­suo­ja­si vis ma­žiau van­dens, vis ma­žiau jo pa­ten­ka į gi­liuo­sius že­mės sluoks­nius, vis ma­žiau iš ten pa­ky­la į pa­vir­šių“, – to­kia Bag­do­niš­kių kai­mo nau­ja­ku­rio fi­lo­so­fi­ja.

Tik ama­rams iš­čius­ti­ji­mas ne­ken­kia

Pa­šne­ko­vo tie­siai švie­siai klau­sia­me, ko­dėl jis yra ir kur­mių ad­vo­ka­tas, – ne­te­ko su­tik­ti so­di­nin­ko, ku­ris džiaug­tų­si jo skly­pe ap­si­gy­ve­nu­siu šiuo že­mės rau­sė­ju.

„Kur­miai at­lie­ka auk­si­nį dar­bą. Be jų veik­los so­dai dus­tų. Mū­sų klai­da, kad įsi­vaiz­duo­ja­me tu­rin­tys tei­sę spręs­ti, kas tu­ri gy­ven­ti ir kas ne. Sun­kio­se dir­vo­se, prie­mo­ly­je, ku­rių mū­suo­se ne­ma­žai, bū­tent kur­miai ir gelbs­ti so­dus. Raus­da­mi ka­na­lus jie ge­rai su­pu­re­na dir­vą, jo­je ran­da­si dau­giau oro. Tie, ku­rie kur­mius iš­nai­ki­na, ne­tru­kus ima bė­do­ti, kad už­puo­lė kur­kliai, pri­si­vei­sė be­ga­lė gram­buo­lių ler­vų. Ge­riau kur­miui ke­lis agur­kų dai­gus pa­au­ko­ti, ne­gu pas­kui skųs­tis, kiek ža­los pri­da­rę kur­kliai ir ler­vos. O ap­skri­tai di­džiau­sias dir­vo­že­mio prie­šas – mū­sų go­du­mas“, – įsi­ti­ki­nęs ži­no­vas.

Jis ka­te­go­riš­kai pa­si­sa­ko ir prieš so­do ir dar­žo ken­kė­jų nai­ki­ni­mą. Kiek­vie­ną vabz­dį apie 40 rū­šių ki­tų vabz­džių me­džio­ja, vyks­ta na­tū­ra­li at­ran­ka. Jo pa­ste­bė­ji­mu, kai su­grė­bia­me ir su­de­gi­na­me la­pus, ku­riuo­se žie­mo­ja vabz­džiai, su­aria­me dir­vą, ku­rios vir­šu­ti­nis sluoks­nis taip pat yra jų bu­vei­nė, nu­ba­li­na­me žie­ves, kaip ne­puls to­kio­je ap­lin­ko­je au­gan­čio so­do ken­kė­jai. Juk pro­fi­lak­ti­nis so­dų purš­ki­mas vyks­ta tuo­met, kai bo­ru­žės de­da kiau­ši­nė­lius. Kai so­das tvar­kin­gas, nė­ra kur paukš­te­liams pri­sig­laus­ti, ki­tai gy­vy­bei pa­si­dė­ti. Mi­ty­bos gran­di­nė vi­sur tu­ri bū­ti pil­na. Tik ama­rams iš­čius­ti­ji­mas ne­ken­kia. Šiam pro­ce­sui tie­siog su­kur­tas ab­sur­diš­kas che­mi­nės pra­mo­nės me­cha­niz­mas.

Eko­lo­gi­nė žem­dir­bys­tė, pa­šne­ko­vo tei­gi­mu, to­kio­mis są­ly­go­mis lie­ka tik tuš­čiu žo­džiu. Ko­kia ga­li bū­ti eko­lo­gi­ja, kai da­rai in­ter­ven­ci­ją, au­gi­ni ne tą, ko gam­ta no­ri. Eko­lo­gi­ja ne­įma­no­ma.

Gam­to­je nė­ra krū­vų kom­pos­to

„No­rė­da­mi tu­rė­ti svei­ką so­dą, ru­de­nį ne­ju­din­ki­te jo pa­klo­tės, ga­li­te ją tik pa­pil­dy­ti. Ir ne­ka­si­nė­ki­te apie vais­me­džius dir­vos. Jei kur nors rei­kia su­grėb­ti la­pus, juos pa­nau­do­ki­te kaip mul­čią, jo­kiu bū­du ne­kom­pos­tuo­ki­te, ne­de­gin­ki­te, leis­ki­te ra­miai per­žie­mo­ti vabz­džiams, o jau ki­tais me­tais te­gul jie aiš­ki­na­si tar­pu­sa­vy­je. Žo­džiu, ne­si­kiš­ki­te ne į sa­vo rei­ka­lus. So­de vi­sa­da tu­ri bū­ti op­ti­ma­lus ken­kė­jų kie­kis. Džiau­ki­tės pa­va­sa­rį ant jau­nų ūg­lių pa­ma­tę minkš­tus ama­riu­kus. Tuoj at­si­ras žied­mu­sių ir bo­ru­žių, į ama­rų ko­lo­ni­jas pa­dės kiau­ši­nė­lių, o iš­si­ri­tu­sios ler­vos su­ės di­džiau­sią da­lį ama­rų ir sau­gos so­dą nuo di­des­nio jų ant­plū­džio. Jei pir­muo­sius ama­rus su­nai­kin­si­te kad ir pa­čiu ne­kal­čiau­siu bū­du, kas sau­gos jū­sų so­dą?“ – klau­sia jau an­trą de­šimt­me­tį gam­ti­nę žem­dir­bys­tę pro­pa­guo­jan­tis S.Ja­sio­nis.

Jis me­tė ak­me­nu­ką ir į kom­pos­to mė­gė­jų dar­žą. Sau­liaus įsi­ti­ki­ni­mu, au­ga­li­nių at­lie­kų kom­pos­ta­vi­mas krū­vo­se – be­rei­ka­lin­gas ne­įkai­no­ja­mas ener­gi­jos švais­ty­mas, nes iš­ei­na ne­gy­vas, be ener­gi­jos dar­žo mais­tas. Mais­to me­džia­gos kom­pos­to krū­vo­se virs­ta hu­mi­nė­mis rūgš­ti­mis, di­de­li kie­kiai an­glies dvi­de­gi­nio iš­skren­da į orą. Kom­pos­te su­si­da­ro daug ne­tir­pių jun­gi­nių, ku­riuos au­ga­lams sun­ku pa­si­sa­vin­ti. Gam­to­je nė­ra krū­vų kom­pos­to, vi­sos au­ga­li­nės at­lie­kos krin­ta tie­siai po au­ga­lais, va­di­na­si, taip ir tu­ri bū­ti. Kur kas ge­riau, anot Sau­liaus, „kom­pos­tuo­ti“ tie­siai ant lys­vės ar so­de, kad su­skai­dy­tas ne­gy­vų au­ga­lų lie­ka­nas gy­vie­ji pa­si­sa­vin­tų iš kar­to, ne­spė­jus iš jos pa­si­ga­min­ti „kon­ser­vams“.

Ge­riau­siai var­pu­čius iš dar­žų iš­va­ro gri­kiai

Dau­ge­lis aly­tiš­kių ko­lek­cio­nuo­ja au­ga­lus, ieš­ko re­tų eg­zo­ti­nių dar­žo­vių, vais­me­džių. Knie­tė­jo su­ži­no­ti pa­šne­ko­vo nuo­mo­nę.

„Iš šil­tes­nių kraš­tų at­vež­tos veis­lės mū­sų są­ly­go­mis per sil­pnos. Dir­va tai jau­čia ir tą au­ga­lė­lį smau­gia. Bet tai ne­reiš­kia, kad ne­įma­no­ma au­gin­ti. Di­dy­sis gam­tos per­tvar­ky­to­jas Iva­nas Mi­čiu­ri­nas kiek daug šio­je sri­ty­je nu­vei­kė. Ne­se­niai taip pat ru­sas iš­ve­dė agur­kų veis­lę, ku­rios ne­nu­šal­do ir de­šim­ties laips­nių šal­tis. Tik so­di­nin­kai da­ro vie­ną klai­dą – pa­so­di­na me­de­lį ir nu­spren­džia, kad jis pri­pras prie mū­sų są­ly­gų. Jo vai­kai gal pri­pras, tik ne jis“, – tei­gia žem­dir­bys­tės no­va­to­rius.

Ar per ge­rus de­šimt me­tų kei­tė­si jo nuo­sta­tos, po­žiū­ris? Sau­lius at­vi­rai sa­ko anks­čiau ka­te­go­riš­kai pa­si­sa­kęs prieš že­mės dir­bi­mą. Da­bar ma­no, kad pa­vir­ši­nis jos su­pu­re­ni­mas rei­ka­lin­gas: „Jei no­ri dau­giau už­si­au­gin­ti, ir mėš­las, prieš ku­rį tar­si ir bu­vau nu­si­sta­tęs, rei­ka­lin­gas, ne vien žo­lė. Žo­lei lem­ta du kar­tus ati­dirb­ti: kaip pa­ša­rui ir kaip mėš­lui. Grū­dais ne­le­si­nau ir viš­tų, jų pro­tė­viai šio mais­to ne­le­sė, bet kai to­li mais­to ieš­ko­ti iš­ėju­sias la­bai stip­riai pra­re­ti­no la­pės, be­riu ir grū­dų, rei­kia, kad kas jas prie na­mų pri­lai­ky­tų. Šian­dien ko­lių veis­lės šu­ne­liui Gor­da­nui su­ka­ko ke­tu­ri mė­ne­siai. Jis dar ne­koks kie­mo tvark­da­rys. Nors bū­tent šios veis­lės šu­nį įsi­gi­jo­me, jie iš­ti­ki­mi sa­vo kie­mui, at­pa­žįs­ta ir ne­skriau­džia jo gy­ven­to­jų, ypač už sa­ve ma­žes­nių, bet ne­pa­kan­tūs sve­ti­miems, yra nuo­vo­kūs.“

Pa­klaus­tas, nuo ko gi pra­dė­ti gam­ti­nę žem­dir­bys­tę, pa­šne­ko­vas ati­ta­rė: „Jei­gu bu­vo tra­di­ci­nis dar­žas, vis­ką so­din­ti įpras­tai, tik ne­pa­lik­ti pli­kos že­mės, mul­čiuo­ti vis­kuo. Dar­bo ne­pri­trūks, ypač ten, kur yra var­pu­čių. Ra­vė­ti rei­kės, tik, aiš­ku, ma­žiau nei įpras­tai. Nai­kin­ti pik­tžo­lių che­mi­ja ne­pa­tar­čiau, ji il­gai, kai ku­ri ke­lioms de­šim­tims me­tų, iš­lie­ka dir­vo­je. Tai tik­rai ne­ge­ras da­ly­kas. Ge­riau­siai var­pu­čius iš dar­žų gri­kiai iš­va­ro.“

Lau­kia­ma nau­jos kny­gos

Dar šei­mi­nin­ko pa­klau­sė­me, ko­kią nau­dą, be ge­rų emo­ci­jų ste­bint jų el­ge­sį, duo­da triu­šiai. „Pir­miau­sia iš pū­kų, ku­rie nu­pe­ša­mi ke­tu­ris kar­tus per me­tus, juos su­ver­pus ga­li­ma nu­si­megz­ti šil­tų dra­bu­žių. Ne gry­nas, bet su krai­ku jų mėš­las yra pui­kus mul­čias uo­gak­rū­miams ir vai­sius au­gi­nan­čioms dar­žo­vėms, pa­vyz­džiui, po­mi­do­rams. Triu­šių mėš­le ga­li­ma au­gin­ti slie­kus, juos le­sin­ti paukš­čiams. Triu­šių mėš­lą slie­kai ėda iš kar­to be jo­kio pa­pil­do­mo pa­ruo­ši­mo. Jį ga­li­ma rau­gin­ti ir ga­min­ti bio­lo­gi­nius sti­mu­lia­to­rius dar­žui ir so­dui“, – ne­pri­trūks­ta žo­džių pa­šne­ko­vas, ge­rai mo­kan­tis ru­siš­kai ir ver­čian­tis kny­gas.

Jis at­vi­rai sa­ko ne vi­suo­met su­tin­kan­tis su ru­sų ag­ro­no­mų Ni­ko­la­jaus Kur­diu­mo­vo, Bo­ri­so Bub­li­ko tei­gi­niais, bet kny­ga „I.V.Mi­čiu­ri­nas. Rink­ti­niai raš­tai“ yra jo sta­lo kny­ga.

„Šio no­va­to­riaus ir moks­lo ko­ri­fė­jaus iki šian­die­nos nė­ra pra­len­kęs nė vie­nas moks­li­nin­kas. O juk jo dar­bo lai­kas bu­vo ką tik po re­vo­liu­ci­jos. Ne­pra­lenk­tas ta­len­tas“, – di­džiu moks­li­nin­ku pa­si­džiau­gia gy­vy­bės pil­no vien­kie­mio sa­vi­nin­kas.

Klau­sia­me, kuo pats sa­ve lai­ko. Sau­lius pa­ty­lė­jęs at­sa­ko, kad gal yra dau­giau so­di­nin­kas, ki­ti va­di­na paukš­ti­nin­ku, triu­ši­nin­ku. Jo val­do­se, nors į jas at­si­kė­lė tik pa­va­sa­rį, jau ma­ty­ti dar­ži­nin­kys­tės ir so­di­nin­kys­tės pa­vel­do. Pa­ste­biu, kad do­mi­si bul­vė­mis, jų veis­lė­mis ir bu­ro­kais, ku­riuos taip mė­go au­gin­ti anks­ty­vo­je vai­kys­tė­je mo­čiu­tės duo­ta­me ga­la­lys­vy­je. Nors ti­ki­na, kad jam pas­ta­ruo­ju me­tu įdo­mes­nis šiau­rie­tiš­kų so­do kul­tū­rų pri­si­tai­ky­mas prie Lie­tu­vos są­ly­gų.

O ne­tru­kus pa­si­ro­dys dar vie­na S.Ja­sio­nio kny­ga „Gam­ti­nis dar­bas“, ra­gi­nan­ti tau­so­ti gam­tą. Kny­ga „Gam­ti­nė žem­dir­bys­tė“, ska­ti­nan­ti per­ei­ti prie po­pu­lia­rė­jan­čio na­tū­ra­laus ūki­nin­ka­vi­mo, iš­leis­ta šį pa­va­sa­rį.