Pavyzdžiui, kartais senas, didelis fikusas, numetęs apatinius lapus, atrodo negražiai. Nors imk ir patrumpink perpus, bet taip, kad netaptų visai mažytis.
Viršūnių įšaknijimas durpėse arba samanose
Benjamino fikusas, auginamas drėgnoje oranžerijoje, leidžia stambias orines šaknis. Taip niekada nenutiks kambaryje, kur oras sausas. Numatytoje vietoje augalo stiebą apriškite polietileniniu maišeliu taip, kad aplink jį susidarytų „piltuvėlis“. Šį „piltuvėlį“ prikimškite drėgnų durpių arba kiminų. Maišelį užriškite. Svarbu, kad durpės arba kiminai iš visų pusių apgultų stiebą ir jį nuolatos drėkintų.
Augalą prižiūrėkite kaip paprastai: laistykite, tręškite, purkškite. Bent kartą per mėnesį maišelį atriškite ir pažiūrėti, ar durpės (samanos) neišdžiūvusios. Jos greitai pradžiūsta šviečiant saulei arba kai pradeda augti šaknelės. Išdžiūvusias sudrėkinkite keliais šaukštais vandens.
Fikusas įsišaknija per 2–6 mėnesius (tai priklauso nuo rūšies, šakelės storio ir metų laiko). Nesunkiai pastebėsite pasirodžiusias šakneles. Kai jos užaugs maždaug 3 cm ilgio ir ilgesnės, šakelę jau galite atskirti nuo motininio augalo ir sodinti į kitą vazoną. Ją kirpkite tiesiai po šaknų gumulu. Nuo jaunų šaknelių gali savaime nubyrėti tik truputis durpių, o samanas šiek tiek papešiokite.
Jei šaknys labai susiraizgę, jas atsargiai praskleiskite. Augalą sodinkite į proporcingo dydžio vazoną su kambariniams augalams įprasta žeme. Motininis augalas augs toliau (jei jau turi šakų) arba išleis naujas šakas.
Sunkiau įsišaknijančių augalų (šeflerų, krotonų) stiebuose padaromas liežuvėlio formos pjūvis. Tik po to jie aprišami. Įpjautą vietą galima apibarstyti šaknijimąsi skatinančiais milteliais.
Aprašytu būdu dauginami visi fikusai, dracenos, kordilinos, fatsijos, fatshederos, nėrūnės, krotonai, ožekšniai, mirtos, puansetijos, kinrožės, sirinis hibiskas, daugelis vijoklinių augalų (monsteros, skindapai, filodendrai). Pastarųjų stiebų įpjauti nereikia, durpėmis jie aprišami tose vietose, kur yra šaknų užuomazgų.
