Vaiko akyse tėvų skyrybos visada prilygsta stichinei nelaimei – žemės drebėjimui ar cunamiui. Tada, kai išeinantis tėtis užtrenkė paskui save duris (o juk dažniausiai nutinka būtent taip), atrodo, kad pasaulis sugriuvo. Jis iš tikrųjų sugriūna – tas įprastas pasaulis, kai sekmadienio rytais galima įsliuogti pas tėvus į lovą kartu su mama ir tėčiu pažiūrėti animacinį filmuką, kartu su visa šeima nueiti į zoologijos sodą ar kartu su tėčiu paruošti siurprizą mamos gimtadieniui...
Vaikui tenka pratintis prie minties, kad nuo šiol į zoologijos sodą teks eiti arba su mama, arba su tėčiu, kad dabar tėvų lovoje miega tik mama, o tėtis visiškai neskuba ruošti siurprizo mamos gimtadieniui. Visi šie pokyčiai kelia nuoskaudas, nerimą, pyktį, pasimetimą, nusivylimą, prislėgtumą...
Nuo agresijos iki abejingumo
Dažniausiai sunkiausias laikotarpis trunka nuo dviejų mėnesių iki pusės metų. Kai kuriems vaikams jis užsitęsia ir kelerius metus. Amerikiečių psichologai mano, kad 20-25 procentams vaikų patirta emocinė trauma lieka visam gyvenimui.
Kaip bebūtų, vaikų psichika nukenčia, o tai kiekvienam vaikui pasireiškia skirtingai. Vaikai tampa agresyviais, pernelyg jautriais, pradeda nešti namo blogus pažymius, ima atsikalbinėti prieš suaugusiuosius arba, priešingai, užsisklendžia savyje, užsideda abejingumo ir apatijos kaukę.
Visa tai – agresija, atsiribojimas, blogi pažymiai – yra nelaimės ženklai, kuriais vaikas nori parodyti suaugusiems, kaip jam sunku. Jeigu pastarieji vaiko kančių nepastebi, o vietoj to, toliau entuziastingai pila vienas ant kito purvą (neretai atžalos akivaizdoje), vaikas gali susirgti. Tokiu atveju liga tampa savotiška apsauga nuo neigiamos informacijos, o kartu ir viltimi: „Mama su tėčiu pamatys, kaip aš kenčiu, todėl vėl ims gyventi kartu“.
Veltui daug kas galvoja, kad skyrybų atveju labiausiais kenčia maži vaikai, o paaugliams tai nesvarbu – esą, juos domina tik muzika, santykiai su draugais ir socialiniai tinklai. Iš tiesų viskas kone atvirkščiai.
Vaikas iki trejų metų nesuvokia skyrybų esmės, nors tėvo labai ilgisi ir jam išėjus tampa neramus. Penkiamečiai dėl visko ima kaltinti save: „Blogai elgiausi, tėvai dėl to pykosi, todėl tėtis ir paliko mane ir mamą“.
Ateityje toks žmogus bus linkęs save nuvertinti. Vis dėlto, daugiausia kompleksų atsiranda paaugliuose, nes tėvų skyrybos ir jų abipusis puolimas neretai formuoja priešingos lyties baimę. Jeigu mergina kasdien girdi motiną sakant, kad „visi vyrai – kiaulės“, ji ir pati pradeda taip galvoti.
Negana to, jos pačios santuoka ateityje gali patirti rimtų išbandymų. Tėvų skyrybas išgyvenusiems berniukams galioja ta pati taisyklė. Amerikiečių psichologai nustatė, kad nepilnose šeimose užaugę vaikai skiriasi nuo 30 iki 50 procentų dažniau nei tie, kurių tėvai gyvena kartu.
Būtina rasti autoritetą
Dažniausiai vaikai po skyrybų lieka su mama. Statistika byloja, kad gyventu su tėvu lieka tik maždaug kas dešimtas vaikas. Todėl moteris turi būti pasiruošusi tam tikroms po skyrybų iškylančioms problemoms, nes toks pasirengimas padės jas suvaldyti ir sumažinti.
Pavyzdžiui, mamą palaikyti norintis sūnus gali pradėti pūstis: „Puikiai apsieisime ir be tėvo“. Nors iš tikrųjų jam to tėvo labai trūksta, nes mama – kokia mylinti, rūpestinga ir gera ji bebūtų – nepajėgs išmokyti berniuko vyriškų dalykų – įkalti vinį, remontuoti kompiuterį ar skaldyti malkas.
Jeigu jos sūnaus aplinkoje nėra autoritetingo vyro, į kurį vaikas galėtų lygiuotis, jame gali pradėti formuotis moteriški charakterio bruožai – nuolankumas, drovumas ir panašiai. Todėl būtina tarp savo aplinkinių surasti tokį vyrą. Tai gali būti senelis, brolis, dėdė ar futbolo treneris.
Jokiu būti nesistenkite pririšti vaiko prie savo sijono, o kaip tik skatinkite jo norą dalyvauti berniukų žaidimuose, užsiimti aktyviomis sporto šakomis. Tai padės vystyti jo drąsą, ryžtingumą, užsispyrimą. Jis tam ir yra berniukas, kad būtų aktyvus, drąsus, nenustygstantis.
Vis dėlto ir mergaitei tėvas ne ką mažiau svarbus. Jis kaip niekas kitas sugeba įkvėpti jai pasitikėjimo savimi, pakelti jos savivertę. Juk tėtis jai įkūnijo visą vyriškąją žmonijos pusę. Jis buvo pirmasis jos moteriškumo ir talento vertintojas. Kai jis kartodavo dukteriai, kad ji pati gražiausia ir protingiausia, mergaitė besąlygiškai juo tikėdavo. Tad jeigu tėvas po skyrybų savo psichoterapinę misiją pamiršta, pačiai motinai reikia surasti savyje tinkamus palaikymo žodžius.
Taip pat nevalia nepamiršti ir komplimentų. Dar geriau, jeigu tuos komplimentus sakys vyriškos giminės draugai ir giminaičiai – jais mergaitė patikės greičiau.
