Skyrybų metu tėvai susiduria su aibe asmeninių sunkumų – pykčiu, gėda, liūdesiu, nusivylimu, prarastomis viltimis bei ateities svajonėmis, prisitaikymu prie pakitusios socialinės ir finansinės situacijos, akistata su artimųjų ir visuomenės spaudimu, nerimu dėl ateities.
Tačiau neabejotinai reikšmingiausiu ir sudėtingiausiu, bet, deja, dažniausiai nustumiamu į šoną, uždaviniu tampa vaikų prisitaikymas prie naujos situacijos. Kaip padėti vaikams išgyventi tėvų skyrybas, pasakoja grupes 7-10 m vaikams, kurių tėvai išsiskyrę ar skiriasi, Išsiskyrusiųjų sielovados centre (ISC) „Bendrakeleiviai“ vedanti psichologė Veronika Klimenkienė.
Į ką vertėtų atkreipti dėmesį
Pirmiausia svarbu suvokti, kad susitaikymas su skyrybomis yra procesas, užtrunkantis tam tikrą laiko tarpą, todėl nerealu tikėtis, kad viskas įvyks akimirksniu. Turi praeiti didesnis ar mažesnis laiko tarpas, kol vaikas priima naują situaciją ir su ja susitaiko, jau nekalbant apie tai, kad patiems tėvams reikia laiko iš naujo išmokti bendrauti su buvusiu sutuoktiniu.
Gera žinia, kad remiantis įvairių tyrimų duomenimis, apie 80 proc. vaikų sugeba įveikti šią krizę ir vėliau tampa produktyviais, gerai prisitaikiusiais suaugusiais, kurie geba megzti ir palaikyti tvirtus artimus santykius, o vaikystėje išgyventas sunkus laikotarpis lieka tik prisiminimu. Tačiau, deja, penktadalis vaikų patiria užsitęsusius psichologinius ir socialinius sunkumus, kurie dažnai išlieka ir suaugus.
Vaikui, išgyvenančiam tėvų skyrybas, gali atsirasti miego ar valgymo sutrikimų, pasireikšti pykčio protrūkiai, atsirasti baimių, gali pradėti regresuoti elgesys – vaikas gali pradėti elgtis taip, kaip elgdavosi būdamas jaunesnis, pvz. pradėti vėl čiulpti pirštą.
Pirmieji metai po skyrybų yra sudėtingiausi, kadangi būtent šiuo laikotarpiu vyksta daugiausia pokyčių, kurie yra susiję su visais šeimos nariais. Šiuo laikotarpiu stabilus vaiko pasaulis tarsi susvyruoja, jis nebesijaučia saugus.
Vaiko pasaulis yra visiškai priklausomas nuo tėvų: jis ypatingais ryšiais susijęs su abiem tėvais ir tai jam teikia saugumo jausmą. Per skyrybas pirmiausia susvyruoja vaiko pasitikėjimas tėvais ir visu supančiu pasauliu, kaip saugia vieta gyventi, nes artimiausi žmonės pasielgia nesuvokiamu ir jam netikėtu būdu.
Kuo vaikas jaunesnis, tuo jam sudėtingiau suvokti tėvų skyrybas, todėl neretai jis pradeda fantazuoti apie tai, kad kažkokiu būdu tėvai susitaikys ir vėl gyvens kartu. Taip pat dėl jaunesnio amžiaus vaikui būdingo egocentriško mąstymo jam gali atrodyti, kad tai jis kaltas dėl tėvų skyrybų.
Dažnai vaikai išgyveną stiprų nerimą dėl ateities: Kas bus toliau? Kas manimi rūpinsis? Jeigu tėvai gali atsisakyti vienas kito, ar nebus taip, kad jie atsisakys ir manęs? Jeigu nuoširdžiai bendrausiu su vienu tėvu, ar neįsižeis kitas? Galiausiai šiuo laikotarpiu vaikai dažnai jaučiasi labai vieniši, kaip pastebi E. Marquardt, šešis kartus vienišesni nei vaikai, augantys pilnose šeimose.
Antrieji metai paprastai būna kiek geresni. Dažnai tai yra susiję su tuo, kad tėvai patys tvirčiau atsistoja ant kojų, o tai prisideda prie vaiko saugumo jausmo atkūrimo. Todėl, kalbant apie pagalbą, vis dėlto pirmiausia ja turi pasirūpinti patys išsiskyrę tėvai: kadangi jie sugebėjo sėkmingai susidoroti su šia krize, tai padės vaikui lengviau ją įveikti.
Pagalba vaikams
Vaikai paprastai prisitaiko prie skyrybų situacijos per porą metų, vis dėlto šis procesas gali užtrukti ir ilgiau. Abiejų tėvų jautrumas vaiko poreikiams šiuo sudėtingu metu labai palengvina minėtą prisitaikymo procesą.
Vienas svarbiausių vaiko poreikių yra saugumo jausmas. Vaiko saugumo jausmą sustiprina rutina: griežtas dienos ir miego režimas, iš anksto suplanuoti ir reguliarūs susitikimai su kartu negyvenančiu tėvu, besitęsiančios šeimos tradicijos. Vaikai turi vėl įsitikinti, kad pasaulis vis dėlto yra nuspėjamas – tai padės atstatyti prarastą saugumo jausmą.
Išgyvenančiam tėvų skyrybas vaikui kyla įvairūs klausimai, todėl yra svarbu nevengti atsakyti į tai, kas jam kelia nerimą, žinoma, atsižvelgiant į vaiko amžių ir gebėjimą suvokti išsakytą informaciją.
Sveikintina, jeigu tokiuose pokalbiuose dalyvauja abu tėvai – svarbu vaikui paaiškinti, kad nors tėvai skiriasi ir jie nebegyvens kartu, bet jie nesiskiria su savo vaiku. Taip pat svarbu padėti vaikui įveikti galimai kilusį kaltės jausmą, užtikrinant, kad tėvai skiriasi ne dėl jo kaltės. Reikia vaikui padėti suvokti, kad nuo šiol gyvenimas bus kitoks, todėl būtina su juo apie tai kalbėti.
Dar vienas svarbus vaiko poreikis yra emociškai artimas ryšys su abiem tėvais. Šiuo atveju dažniausia problema yra patys tėvai, jų abipusės nuoskaudos, ambicijos. Vis dėlto tėvai turėtų suvokti, kad vaikui yra labai svarbu išlaikyti ryšį su kiekvienu iš jų, todėl jokiu būdu negalima drausti bendrauti.
Grįžęs iš susitikimo su tėvu ar mama vaikas neturi jaustis kaltas, kad su juo bendrauja. Taip pat tėvai turėtų susilaikyti nuo kritikos ar buvusio sutuoktinio žeminimo vaiko akivaizdoje, kaip ir nederėtų prie vaiko bartis ir aiškintis santykių.
Galiausiai vaikui yra svarbu turėti tikrą vaikystę. Neretai skyrybas išgyvenantys tėvai savo skausmu dalinasi su vaiku, taip jam užkraudami pagal amžių nepakeliamą emocinę naštą. Vaikai dar negeba susidoroti su suaugusių problemomis ir neturi smulkmeniškai analizuoti buvusių sutuoktinių gyvenimo ir skyrybų peripetijų.
Taip pat svarbu vaikui neužkrauti neadekvačios jo amžiui atsakomybės, su kuria jis nesusidoros, pvz., jeigu viena likusi motina reikalautų iš mažamečio sūnaus atlikti visus ūkio darbus, kuriuos paprastai atlikdavo buvęs sutuoktinis. Tačiau nereikėtų slopinti ir vaiko iniciatyvos.
Ar tėvų pagalbos pakanka?
Pirmas ir svarbiausias pagalbos vaikui šaltinis yra jo tėvai. Tačiau neretai jiems patiems sunku adekvačiai reaguoti į susidariusią situaciją, todėl vaiko poreikiai nueina į antrą planą.
Tinkamai išgyventi skyrybų procesą vaikui gali padėti ir dalyvavimas terapinėse grupėse, kuriose susirenka panašaus amžiaus ir tokią pat patirtį išgyvenantys vaikai. Jiems tinkamų užduočių ir žaidimų metu, vaikai turi galimybe išreikšti nuslopintus prieštaringus jausmus, baimes, kilusį nerimą.
Taip pat dalyvaudami grupėje vaikai suvokia, kad ne jie vieni susiduria su šia problema. Specialistų prižiūrimi bendraudami vaikai vysto socialinius įgūdžius, užsiėmimai padeda pagerinti savikontrolę ir problemų sprendimo įgūdžius, sustiprina savivertės jausmą. Svarbu, kad tėvai skyrybų sūkuryje neužmirštų, kad labiausiai nuo šios situacijos nukenčia jų vaikai ir, esant poreikiui, nedvejotų kreiptis pagalbos.
Skyrybas išgyvenusios mamos Linos pasakojimas
Su vyru skyrėmės prieš 3 metus. Skyrybos buvo sudėtingos, nepavyko jų išspręsti taikiai. Tuo metu dukroms buvo 2,5 ir 6 metukai. Skyrybų faktą vaikams paaiškinau kaip tuomet mokėjau ir galėjau. Pirmaisiais metais po skyrybų labai jutau abiejų dukrų nerimą - vyresnioji beveik nuolat sirgo, o jaunėlė neatsitraukdavo nuo manęs nė per žingsnį.
Gana greitai supratau, kad vyresnėlė savo aplinkoje jaučiasi ne tokia kaip visi. Ji vis pakartodavo „mano tėvai išsiskyrę“. Prisimenu, kaip džiaugėsi, kai darželyje aptiko dar vieną mergaitę, kurios tėvai irgi išsiskyrę.
Vyresnėlė labai užsisklendė savyje, į susitikimus su tėvu eidavo be didesnių emocijų, ją buvo sunku sudominti kokia nors veikla. Man rodos, labai smuko jos savivertė - ji vis skundėsi, kad jai kas nors nesiseka, kad ji bloga.
Jaunėlė tam tikru periodu labai blogai miegodavo naktimis, nesutikdavo miegoti viena. O ir šiaip abi mergytės manęs nepaleisdavo nė per metrą. Nors stengdavausi neparodyti, kad mudviejų su vaikų tėvu santykiai konfliktiški, mergaitės tai puikiai suprasdavo. Šiuo metu situacija kiek geresnė, vaikai pradeda pamažu įsisukti į savo mylimas veiklas, draugų ratelius.
Iš vyresnėlės girdžiu vis daugiau laimės šūksnių dėl smulkių ar didesnių pasiekimų. Kiek matau ir suprantu, sveikimas po skyrybų yra labai ilgas procesas. Nemanau, kad mano vaikai jau yra iš šios krizės išėję.
Skyrybas išgyvenusios mamos Astos pasakojimas
Vaikas buvo piktas, užsidaręs, nepasakojo apie savo jausmus. Dėl jo pykčio protrūkių namuose buvo sunku suprasti kaip elgtis. Tiesiog nebežinojau, ką daryti.
Dabar supratau, kad vaikui buvo sunku išgyventi pasikeitimus. Pradėjau pasakoti apie kitus vaikus, kurių tėvai irgi išsiskyrę, vaikui tai buvo įdomu. Norėčiau, kad mano vaikas galėtų pabendrauti su kitais vaikais.
