Tačiau, kaip ir gabūs vaikai, kūrybingieji taip pat skiriasi savo individualiomis charakterio, temperamento ir asmenybės savybėmis. Tad kiekvienas kūrybingas vaikas yra kitoks. Todėl svarbu kuo labiau išmanyti įvairias asmenybės savybes, kad žinotume, kaip elgtis su tokiais vaikais.
Bendros nuomonės, kokiomis savybėmis pasižymi kūrybingi vaikai, nėra. Psichologai išvardija įvairias, kartais net prieštaraujančias viena kitai, savybes. Pavyzdžiui, manoma, kad kūrybingiems žmonėms būdingas atkaklumas ir dominavimas, uždarumas ir ramybė, gebėjimas išreikšti jausmus ir patirtį, polinkis ieškoti nuotykių, didesnis jautrumas, mažesnis nerimastingumas, didesnis psichologinis atsparumas... Taigi, kūrybingi vaikai išsiskiria savo individualiais skirtumais, kurie irgi turi įtakos kūrybingumui.
Šįkart plačiau bus aptariamos savybės, kurios turi įtakos kūrybingumo raiškai (sklaidai). Psichologai atkreipia dėmesį, kad kūrybingi vaikai gali būti ekstravertais ir intravertais.
Ką reikia žinoti apie ekstravertus
Šiems vaikams būdinga didesnė energija, entuziazmas, noras bendrauti, dalyvauti įvairioje veikloje, jiems smagu būti lyderiais. Jei toks vaikas dar ir kūrybingas, jis iš tiesų bus minėtas kodėlčiukas žibančiomis akimis – visuomet siūlys idėjų, noriai įsitrauks į veiklą, mokės uždegti kitus... Jis bus puikus pagalbininkas grupėje, lengvai atskleis kitiems, ką jaučia, mielai bendraus ir dalysis idėjomis. Tokius vaikus dažniausiai visi priima, myli, nes su jais labai lengva ir smagu bendrauti. Juos lengviau atpažinti, nes jie tiesiai šviesiai išsako tai, ką jaučia ir galvoja.
Ekstravertai vaikai mažiau „slepia“ savo kūrybingumą, jis labiau atsiskleidžia, todėl kyla mažiau keblumų norint pastebėti šiuos kūrybingus vaikus. Kartais šie vaikai, būdami iniciatyvūs, imlūs ir judrūs, gali būti nepakantūs lėtesniems ar turintiems mažiau idėjų vaikams. Tad grupėje, kurioje yra visokių vaikų, auklėtojoms tenka nelengvas išbandymas pastebėti, įvertinti ir paskatinti įvairių asmenybės savybių turinčių vaikų kūrybingumą. Dar svarbiau – gebėti padėti ekstravertams ir intravertams vaikams suprasti vieniems kitus ir išmokyti juos tinkamai bendrauti.
Apibendrinant galima pasakyti, kad ekstravertams būdingas gyvybingumas, energija, iniciatyvumas, bendravimo poreikis, lengvas grįžtamojo ryšio suteikimas, dalijimasis jausmais, išraiškinga kūno kalba. Šios savybės yra palankios kūrybingumui skleistis, tačiau jiems gali kilti tikrų bendravimo problemų, ypač ikimokykliniame amžiuje, kuomet vaikams būdingas vadinamasis egocentriškumas (ne egoizmas!), kai vaikas į aplinką žvelgia tik iš „savo“ matymo taško (pozicijos) ir nesugeba pažiūrėti kitų akimis. Tad kartais ekstravertai gali būti palaikyti nejautriais ir stokojančiais empatijos jausmo.
Jei kūrybingas vaikas yra intravertas
Straipsnyje bus daugiau kalbama apie kūrybingus, bet intravertiškus vaikus, kurių kūrybingumas galbūt ne taip ryškiai pastebimas, o kartais netgi užslopintas dėl intravertams būdingų asmenybės ypatumų. Jie gali būti mažiau mėgstami grupėje, menkiau įvertinti kitų, turėti mažiau draugų. Intravertai elgiasi priešingai negu ekstravertai. Jie išsiskiria tuo, kad labiau mėgsta dirbti pavieniui negu grupėje. Jiems gali būti sunku dalytis asmenine patirtimi su mažai pažįstamais žmonėmis; mokydamiesi jie labiau mėgsta mąstyti, analizuoti negu veikti. Intravertą vaiką iš karto atskirsime ir pagal tai, kad jis, pernelyg ilgai bendraudamas, tampa irzlus, nepatenkintas. Intravertams tiesiog būtina turėti asmeninę erdvę, kurioje jie bent retkarčiais galėtų pabūti niekieno nekliudomi.
Tokiems vaikams sunku viešai papasakoti, ką jie nuveikė. Tad, jei grupėje vyksta projektinė veikla, geriau tokius vaikus paskirti su „daugiau kalbančiais“, lengviau bendraujančiais ir neversti jų kaskart kalbėti viešai (paskatinti galima ir reikia, bet tik neįkyriai, švelniai, teigiant, kad norisi arba svarbu išgirsti ir jų nuomonę). Jei toks vaikas kalba, dera žinoti, kad jo negalima pertraukti, skubinti, užduoti daug klausimų iš karto... Šie vaikai nemėgsta nutraukti kitų, o patys, jei juos nutraukia, varžosi ir pasijunta nejaukiai. Reikia atsiminti, kad jie kartais vengia kalbėti ir dėl to, kad bijo pasirodyti neišmanėliai.
Pratimas. Norėdami praktiškai įsitikinti ir pajusti, kaip gali jaustis intravertai, pabandykite atlikti tokį pratimą: jei esate dešiniarankiai, kaire ranka pamėginkite parašyti sau laišką (ir atvirkščiai, jei esate kairiarankiai, rašykite dešine ranka). Rašydami pajusite, kaip sunku rašyti taip, kaip nesate įpratę. Lygiai taip pat nesmagiai jaučiamės ir mes, kai mūsų prašo elgtis taip, kaip mums sunku ar reikia įdėti kur kas daugiau pastangų, negu esame įpratę.
Panašiai jaučiasi ir intravertai, kai jiems tenka dalytis savo jausmais nepažįstamųjų būryje, kai jie „verčiami“ tapti lyderiais ir turi ką nors organizuoti ar vadovauti, kai nuolat klausinėjama, kas atsitiko, kodėl jie liūdni, nepatenkinti, ar jiems nieko neatsitiko... O jiems paprasčiausiai dažniau labiau norisi žaisti vieniems, o ne būryje...
Praktinė patirtis
Labai svarbu, kad intravertai vaikai bent kartais galėtų pabūti vieni, kad turėtų asmeninę erdvę, kurioje jaustųsi laisvai. Viešint JAV ikimokyklinio amžiaus grupėje (4–6 metų vaikai), teko stebėti mokymosi užsiėmimus grupėje. Kiekvieną rytą vaikai, atėję į grupę, turėdavo atlikti vis naują užduotį (pavyzdžiui, tą rytą dideliame popieriaus lape buvo užrašyta užduotis: „Iš kiek dalių šiandien sudaryta tavo apranga?“ ir nupieštoje lentelėje su kiekvieno vaiko vardu, jie turėjo parašyti reikiamą skaičių). Vieni vaikai ateidavo anksčiau, kiti vėliau, tad auklėtoja, kiekvieną maloniai sutikusi, kantriai kalbindavo jį, padėdama, jei vaikui reikėjo, suskaičiuoti aprangos dalis. Įdomu buvo stebėti, kad nedrąsūs, intravertiški vaikai yra nespaudžiami atsakyti, o tiesiog pasako tiek, kiek nori ir gali. Visi vaikai pagiriami, pašnekinami. Vyrauja labai rami atmosfera, kai kiekvienas gali atskleisti savo galimybes ir patenkinti poreikius.
Vėliau toje grupėje vaikams buvo leidžiama pasirinkti jiems įdomią tą dieną veiklą – mušti būgnus (!), žaisti šachmatais, minkyti molį, piešti, eiti prie kompiuterio ir žiūrėti skaidres (tąkart apie Lietuvą) ar dėlioti dėliones... (visa tai buvo paruošta didelėje patalpoje prie atskirų stalelių). Atkreipiau dėmesį, kad tie vaikai, kurie nenorėjo tą dieną dirbti grupelėse, galėjo rinktis patinkančią sau veiklą. Viena mergaitė, priėjusi prie manęs, paprašė supinti jai kasas, o berniukas, kuris, atrodo, buvo intravertas ir nemėgo dirbti grupėje, priėjo prie manęs ir paprašė kartu su juo paskaityti jo atsineštą knygelę apie „Titaniko“ laivo istoriją. Vėliau kiekvienos grupelės vaikai trumpai pasidalijo, ką tą dieną nuveikė. Tie, kurie kažką veikė individualiai (ir minėtasis berniukas), irgi buvo pašnekinti ir papasakojo, kas jiems buvo įdomu.
Tokia galimybė bent kartą per dieną leisti vaikams laisvai pasirinkti patinkančią jiems veiklą, yra puiki proga padėti atsiskleisti vaikų poreikiams, taip parodant, kad kiekvienas vaikas gali būti priimamas ir suprastas toks, koks yra. Šitaip parodoma, kad suaugusieji supranta, jog vaikų nuotaikos gali svyruoti ir galbūt ne kiekvieną dieną jie norės rinktis daug energijos ir pastangų reikalaujančią veiklą ar intensyviai bendrauti.
Patarimai, kaip elgtis su intravertais grupėje ir namuose
Suteikite jiems daugiau laiko, asmeninės erdvės:
Nelaukite greito atsakymo, leiskite jiems apmąstyti, „sudėlioti viską į lentynėles“.
Užduotis skirkite tokias, kad būtų suteikta galimybė ištirti dalykus nuodugniau.
Skirkite laiko ir sudarykite sąlygas be įtampos padėti išmokti reikšti mintis viešai.
Neskatinkite jų lenktyniauti, varžytis su kitais, jei jie patys to nenori.
Padėkite suprasti ir apsispręsti, mokykite, kaip ir kada kartais reikia „sustoti mąstyti“, o kada – jau laikas pradėti veikti.
Intravertams vaikams svarbu suteikti kuo tikslesnį grįžtamąjį ryšį:
Reikėtų dažniau kalbėtis su vaiku asmeniškai negu prie visų, duoti laiko vaikui pamąstyti ir atsakyti.
Kalbėti konkrečiai, detaliai, paaiškinant.
Užduočių skyrimas:
Bent kai kada reikėtų suteikti alternatyvas žodiniams pristatymams.
Skirti užduotis, kurias atliekant reikia ilgiau pamąstyti, išanalizuoti, įsigilinti.
Aiškinant, ką reikia atlikti, reikia būti nuosekliems, nešokinėti nuo vieno dalyko prie kito, neskubėti ir neskubinti vaiko.
Mokymo / auklėjimo stilius:
Gerbkite vaiko norą turėti asmeninę erdvę ir privatumą.
Duokite laiko pagalvoti, leiskite pasakyti tiek, kiek jis nori ir gali.
Paklauskite vaiko, ko jis pats norėtų labiausiai.
Diskutuokite, tarkitės, įsiklausykite.
