Tokie vaikų žygdarbiai tėvams dažniau sukelia isteriją, o ne džiaugsmą, todėl tėvai mielai kuo anksčiau išmokytų vaiką egzotiškos kalbos ar gerai skaičiuoti, juk iš kūrybos, kaip sakoma, gerai negyvensi. Bet ar tikrai? Ar iš tiesų būsimajam ekonomistui ar teisininkui vaikystėje nereikia kurti?
Mokslininkų seniai įrodyta, jog kūryba turi lemiamos reikšmės visapusiškam vaiko lavinimui. Piešimas, tapymas ar lipdymas yra svarbus ne tik motorikos lavinimui, vaizduotei ir kūrybingumui, bet taip pat ir intelektui. Todėl vaiko raidoje vaizduojamoji kūryba vaidina ypatingą vaidmenį.
Jau dvejų metų vaikas nori išbandyti visus būdus kurti – mielai ima į rankas teptuką, spalvotus pieštukus ar kreideles. Suprantama, jaunojo kūrėjo tėveliai šiame etape patiria daug išbandymų – ne vieną apteplioti langai ir išpieštos sienos varo į neviltį. Tačiau net jei esate užkietėję pedantai, draudimas piešti vaikui gali būti labai žalingas.
Geriausia išeitis šiame periode suteikti vaikui sąlygas kurti. Paskirti vietą, laiką ir įsigyti lengvai nuplaunamų nekenksmingų priemonių. Reikia nepamiršti, jog poreikis kurti yra įgimtas, todėl jo sustabdyti mes negalime.
Jeigu nesuteiksite vaikui sąlygų reikšti savo kūrybingumo popieriaus lape, vaikas, pavyzdžiui, dažniau ims piktybiškai mėtyti maistą ant stalo ir sienų. Vos tik radęs bet kokį tepantį daiktą, vaikas užsiims atradėjo darbais, o jums beliks stebėtis, kaip įmanoma per minutę išsitepti nuo galvos iki kojų.
Įdomu tai, jog vaikas nesupranta, kad linijomis, formomis ir spalvomis galima perteikti išgyvenimus ir emocijas. Apskritai, atvaizduoti matomus daiktus ar gyvūnus nėra pagrindinis vaikų piešimo tikslas. Jiems svarbus pats piešimo procesas, kuriame, kaip ir žaidime, susilieja kalba, veiksmas ir vaizdavimas.
Pats piešinys įtraukiamas į žaidimą tam, kad padėtų atskleisti tai, ko žodžiais ir judesiais vaikas perteikti negali. Nors piešimo procese dalyvauja ir kalba, ir judesiai.
Tėvai neretai išsigandę stebisi, kodėl taip gražiai ir tikroviškai nupiešęs žmones, namus ar gamtą vaikais ima ir staiga viską užpeckioja. Tėvams atrodo, kad vaikas ką tik sugadino visą piešinį, tačiau tai netiesa. Vaikai taip elgiasi todėl, jog jiems pasakojimas piešinyje dar nesibaigė. Piešinys vaikui yra tik dalis išgyvento įvykio, išgirstos pasakos ar pamatyto vaizdo, o ne būdas kažką pasakyti vaizdu.
Ankstyvojoje vaikystėje, kol vaiko vaizduotės neveikia intelektas, ji būna labai įdomi. Vaikai gali piešti raudonus katinus, mėlynas saules ir kitus, atrodytų, su logika prasilenkiančius dalykus. Tačiau tai labai trumpas periodas, kuriuo reikia žavėtis ir džiaugtis. Nepriminkite vaikams, kad jo katinas juodas ar žolė danguje neauga, verčiau mokykitės iš jų vaizduotės laisvės ir išsaugokite šiuos šedevrus atminimui.
Vaikui augant pamažu šis santykis keičiasi, vaizdavimo kokybė ir tikslingumas darosi vis svarbesni. Kol galiausiai ištinka paauglystės krizė ir jis supranta, jog atvaizduoti daiktai neatrodo taip, kaip realybėje, ir mano, kad nemoka piešti. Nuo paauglystės kūrybingumo raida mažėja arba, geriausiu atveju, tampa tolygi. Todėl toks svarbus kelias iki šio taško.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
