Kaip tėvams elgtis šeimoje, kad vaikas neužaugtų bejėgis ir traumuotas?

 (31)
Prieš rinkimus vis sukuriamos šmėklos, išsirikiuoja kovotojai ir ieško, kur čia tie kaltieji, kurie visą valstybę veda į pražūtį. Netyla diskusijos apie lyčių lygybės ugdymą. Atvirai sakau, kad ir man baugu pagalvoti, kad kitais metais į darželį teks vesti savo sūnų.
Kaip tėvams elgtis šeimoje, kad vaikas neužaugtų bejėgis ir traumuotas?
Foto: Shutterstock nuotr.

Juk siaubas – sūnus turi rausvų rūbelių, nekrikštytas (net neplanuojama krikštyti iki pat pilnametystės, kol jis pats neapsispręs, ar jam to reikia).

Kodėl mes į vaikus žvelgiame lyg į bejėgius, kurie neturi nei nuomonės, nei žodžio, nei veiksmo laisvės?

Psichologė Hogie Wyckoff teigė, kad šeima yra tarsi Gelbėjimo žaidimo, kurį taip pat galima vadinti bejėgiškumu, formavimo aikštelė. Suprantu, kad visi tėvai choru suoš, kad jie nori vaikams tik geriausio, o šie dar nepajėgūs suprasti, kas yra geriausia.

Prisiimti Aukos vaidmenį ir tapti bejėgiais vaikus mokama kišantis į tas gyvenimo sritis, kuriose vaikai turi potencialios galios: galią mylėti (gebėjimą sėkmingai bendrauti su kitais žmonėmis), galią mąstyti (gebėjimą suprasti pasaulį), galią džiaugtis (gebėjimą patirti ir maksimaliai išnaudoti savo kūnus ir emocijas).

Vaikas sugeba mylėti bei suprasti pasaulį ir save, taip pat ir džiaugtis, tačiau jam neleidžiama to daryti, taip paverčiant vaiką Auka. Tada tėvai prisiima Persekiotojo vaidmenį ir slopina vaiko gebėjimus arba tampa Gelbėtojais ir patys atlieka tuos dalykus, kuriuos uždraudė vaikui.

Bejėgiškumo sukūrimui reikalingos šios sąlygos:

1) bejėgiškumo tarpusavio santykiuose mokymas, neleidžiant vaikui pačiam plėsti savo pažinimą, socialinių kontaktų ratą, priimti savarankiškų sprendimų, kuo domėtis, su kuo ir kada bendrauti. Tėvai tiesiog „filtruoja“ aplinką ir nurodo, kas tinkamas bendrauti su jų vaikų, o kas ne. Pasak tėvų, priežastis – vaiko saugumas, gerovė, jo tinkamas auklėjimas. Tai automatiškai palaiko kapitalistinės visuomenės modelį – individualizmą, konkurenciją, visuomenės susiskaldymą į klases. Vaiko pasaulis aptveriamas aukštomis tėvų tradicijų, baimių, įsitikinimų, vertybių ir kitokiomis tvoromis, pvz. „Jis – musulmonas / sūnus narkomano / sūnus homoseksualų / nekrikštytas ir t.t. Negalima su juo bendrauti“;

2) bejėgiškumo susipažįstant su pasauliu mokymas, neleidžiant vaikui susidurti su pasaulio supratimo reikalaujančiomis situacijomis, kurių metu galėtų pats mąstyti ir spręsti. Tėvai dažnai kritiškai nemąsto ir reaguoja į klausimus „kodėl“ – atsakydami „todėl“ arba „Taip dievulis nusprendė“, „Tu dar per mažas tai suprasti“ arba dar kitaip.

Tėvai nesistengia patys kartu su vaiku paieškoti tikrojo atsakymo. Šiais interneto viešpatavimo laikais tai ilgai neužtrunka. Kodėl taip elgiamasi? Tai galios žaidimas. Siekiama neapsikvailinti prieš vaiką – bent viena pakopa būti aukščiau už vaiką savo žiniomis. Sunku pasakyti: „Nežinau. Reikia pasidomėti. Ar nori kartu paieškoti atsakymo?“. Kartais ar dažnai net pasijuokiama iš vaiko „kvailų“ klausimų ir vėliau nustemba tėvai, kodėl vaikas tapo toks nekalbus ir t.t.;

3) bejėgiškumo pažinti save mokymas, neleidžiant vaikui sužinoti, kas jam teikia malonumą, kaip jis jaučiasi ir kaip turi reaguoti. Mergaitės negali pykti, berniukai neverkia ir kiti mitai. Siekiame vaiką tiesiog įgrūsti į kažkokius rėmus – „Būk berniukas“ ar „Būk mergaitė“.

Slopiname ir neigiame vaikų jausmus. Gal mergaitei visai nepatinka tos ilgos kasos, kurios susivelia ir taip skauda, kai jas bando mama iššukuoti kiekvieną vakarą ir rytą? Ar tėvams patinka sadistiškai plėšyti nuo galvos dukrų plaukus? Matyt, jau nuo mažų dienų užprogramuojama, kad reikia būti kaip visi ir pakentėti. Tik štai ar ta kančia būtina? Suprantu, kad kai kuriuos dalykus reikia riboti, pvz., malonumą valgyti saldumynus ir kt. Tačiau ar mergaitė trumpais plaukais yra žalinga savo ar kitų sveikatai?

Daugelis vaikų jaučia nedidelį bejėgiškumo mokymų poveikį, tačiau kai kurie pavirsta tikromis Aukomis, kurios visą laiką skiria Gelbėtojo paieškoms. Gelbėtojo, kuris padėtų joms išsaugoti savo bejėgiškumą. Todėl nieko keista, kad Lietuvoje vis dar tarpusavio santykiuose gausu patyčių ir smurto.

Bejėgiškumas yra vienas iš slopinančios visuomenės reikalavimų. Jis moko ne galios ir savarankiškumo, o disciplinos, paklusnumo ir autoritarinių taisyklių. Bejėgiškumas skatina susitaikyti su mintimi, kad nieko nepakeisi. Kol suaugame – puikiai patiriame, ką reiškia būti vienu laipteliu žemiau už kitus, nes nuolatos prisiimame Aukos vaidmenį – „Turiu mokytis“, „Turiu studijuoti“, „Turiu dirbti“, „Negaliu išsiskirti, nes tėvai nesupras“, „Negaliu nepadėti draugei, nes ji mano draugė“, „Gal tikrai jo nuomonė teisingesnė. Kitą kartą geriau patylėsiu“, „Kam čia streikuoti – vis tiek tai neduos naudos“ ir t.t. Niekieno nedžiugina pozicija būti laipteliu žemiau, todėl mes dažnai neigiame, kad esame sisteminės Aukos.

Gelbėjimo žaidimas nemoko lygybės tarp žmonių. Žmogus tegali būti aukščiau ar žemiau už kitus. Didelę laiko dalį praleidę bejėgių pozicijoje, įgiję tariamos galios prieš kitus – tampame jų Gelbėtojais ar Persekiotojais. Stebėję, kaip tėvai gelbėjo ir persekiojo mus, stengiamės daryti tą patį. Mus ypač skatina tradicijos – liaudies mitai apie Gelbėtoją (gerąjį samarietį) ir Persekiotoją (rykštė vaiką taiso).

Kaip elgtis šeimoje, kad nesužalotumei vaiko?

Visų pirma – tai reikia suprasti, kad ir pats esi išugdyta Auka. Turi suprasti tai ir ieškoti savyje galių pasipriešinti visuomenės ir kapitalizmo spaudimui – „Būti puikia (-iu) piliete (-čiu), darbuotoja (-u), žmona / vyru / partneriu (-e), dukra / sūnumi, mama / tėčiu ir t.t.“. „Puikia“ – tokia (-iu), kuri (-is) sukurta (-as) visuomenės poreikių tenkinimui, vartojimo skatinimui, valdžios paklusnumui ir t.t.

Carlas R. Rogersas – Amerikos psichologas, humanistinės psichologijos pradininkas – teigė, kad šeimoje reikia taikyti į klientą orientuotos psichoterapijos principus. Pagrindiniai principai yra šie:

1) mokytis labiau atskleisti savo jausmus. Kai sukaupiame jausmus ir jų neišsakome, po kurio laiko jie prasiveržia pykčio audra, beviltiška depresija, gailesčio sau banga ir kt., kas itin žalingai veikia visus aplinkinius;

2) mokytis santykius išgyventi tokius, kokie jie yra. Tada supranti, kad santykiai gali būti grindžiami realiais jausmais, o ne gynybiniu apsimetimu. Supratimas, kad galima rodyti gėdą, pyktį, susierzinimą ir tai nesugriaus santykių, suteikia pasitikėjimą. Leisti vaikams jausti visus jausmus, o neskubėti stabdyti. Leisti ir paties sau jausti santykiuose visus jausmus;

3) mokytis abipusio bendravimo. Išklausyti vienas kitą ir priimti besąlygiškai viską. Tai tikrai nelengva, nes mes automatiškai viską pradedame vertinti. Tas gerai, o tas blogai. Viską norime sudėlioti pagal save ir taip nutoliname vaikus nuo savęs, nes jie nejaučia abipusio ryšio – bendravimo, o pastebi – „Koks Tėtis ir Mama protingas ir viską žino, o aš toks kvailelis – kitą kartą geriau patylėsiu“;

4) mokytis asmens individualumo pripažinimo. Suprantu, kad pirmaisiais metais būna ta simbiozė „Mes“. Vėliau mes norime, kad vaikas atitiktų mūsų vertybes, tikslus. Mes slopiname jo saviraišką, jeigu ji mums nepriimtina. Pamirštame, kad tai unikalus asmuo. Kai liaujamės jaustis atsakingi už vaikų tikslus ir imam elgtis su jais kaip su asmenybėmis – pastebime, kad tada vaikas gerbia save kaip unikalų asmenį ir net jeigu kas nutinka ne taip – vaikas išlieka savo jausmų „šeimininku“. Vaiko elgesys tampa harmoningas. Vaikas išmoksta atsižvelgti į savo paties ir kitų žinomus bei atvirus jausmus.

Vaikai – asmenybės?

Suprantama, kad mes pasimetame. Mums patiems baisu – „Kas bus iš to vaiko?“. Tikrai nelengva išmesti galios žaidimą santykyje – Aš ir Mano vaikas. Siūlau pabandyti. Nors vieną akimirką...

Visgi kaip baugu išvesti vaiką į darželį ar mokyklą, kai nežinai, ar ten bus vertinamas jo unikalumas. Ar nebus baudžiamas vaikas už tai, kad tiesiog yra kitoks nei visi? Norėčiau Lietuvos piliečiams palinkėti ugdyti tarpusavio pagarbą, toleranciją skirtumams ir neieškoti baubų, kur jų nėra. Labai svarbu domėtis ir pažinti tai, ko nežinai, o nepulti šūkauti, kad tai pavojinga, žalinga, netinkama ir t.t.

www.DELFI.lt
Registruoti (0) Anonimiški (31)
Parašykite savo komentarą
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Namai

Patyčios prasideda jau pradinėse klasėse: kaip padėti vaikui? (25)

Patyčios – viena opiausių problemų, atsirandančių dar mokykloje. Su šia problema susiduria ne tik vyresniųjų klasių moksleiviai, bet ir pradinukai. Dažnai vyresnieji užsipuola pradinių klasių mokinius, užgaulioja juos, atiminėja daiktus ar šaiposi, nes mažieji dar nemoka apsiginti ar paaiškinti suaugusiesiems, kad juos skriaudžia. Tėvams kartais taip pat sunku suprasti, kad jų vaikų elgesys pasikeitė būtent dėl patyčių, užgauliojimų ar net reketo mokykloje.

Japonų mėgstamas užsiėmimas populiarumo sulaukė ir Lietuvoje: kovoja prieš patyčias (10)

Dar 1990-aisiais pasaulyje sparčiai išgarsėjęs Japonijos pop kultūros perlas Cosplay neaplenkė ir Lietuvos. Cosplay - tai kostiuminis pasirodymas (angl. - costume ir play), kurio metu įkūnijamas mėgstamas animacijos, komiksų, fantastinės literatūros ar kompiuterinio žaidimo personažas. Tai ne tik smagus užsiėmimas, bet ir puiki priemonė lygybės skatinimui.

N. Marčėnaitė: per Velykas leiskite laiką kaip norite, bet būtinai – su vaikais (18)

„Per Velykas leiskite laiką kaip norite, bet būtinai – su vaikais, šeima. Tokia ir yra Velykų esmė, o ne tai, kaip prabangiai ar išradingai marginsime margučius ir dekoruosime namus. Vaikams svarbiausia, kad su jais užsiimama, drauge leidžiamas laikas, kad tai daro artimiausi žmonės. Tai – kaip pasakos skaitymas prieš miegą: žinoma geriau, jei turite gražią, įdomią knygelę, bet vaikui, net jei mama skaitytų kalendorių, esu tikra, svarbiausia, jog ji tai daro su meile, sėdėdama šalia ant lovos krašto“, – sako dailininkė, keramikė, knygų vaikams autorė N. Marčėnaitė.

Unikali galimybė: vaikų kuriamos pasakos virsta knygomis

Lig šiol tebuvau viena ausimi girdėjusi, kad Lietuvos vaikai turi unikalią galimybę kurti pasakas, dalyvauti konkurse, didžiuliame pasakų festivalyje, o gražiausios pasakos virsta knygomis. Šiemet pati pirmą kartą buvau pakviesta į tokio leidinio „virtuvę“.

Vyras klausia: kaip pasiruošti artimo žmogaus mirčiai? (39)

Noriu paprašyti patarimo – kaip pasiruošti (jeigu tai apskritai įmanoma) artimo žmogaus mirčiai? Kol kas esu laimingas, nes visi artimiausi žmonės – tėvai, seneliai – yra gyvi ir pagal savo amžių geros sveikatos. Bet suprantu, kad ateis diena, kai jų neteksiu.