Man instinktyviai išsprūdo: “Na, tai priklauso nuo daug ko”.
Aš norėjau pasakyti, kad man tai labai patinka, kad tai be galo žavinga – man tai lyg kelionė į nežinomą žemę, kuri vėliau pasirodo esanti rojumi. Tačiau aš taip pat norėjau ir įtikti. Davidas ir aš, mes abu kilę iš miestų, kur dauguma gyventojų priklauso darbininkų klasei, kur šia tema paplitę gana grubūs ir nemalonūs posakiai.
Tačiau po paraginimų aš išsipasakojau. Taip pat ir Davidas. Šnabždėdamiesi taip, lyg būtume sudarinėję narkotikų verslo sandorį, mes pasidalinome savo aistra, kurią jaučiame panirdami į moters grožybes. Po keleto savaičių apie tai kalbėjosi jau maždaug pusė tuzino draugų – mes įvedėme naują terminą – “užkandžiavimas”. Šį terminą mes pasiskolinome iš Triscuits užkandžių dėžutės, ant kurios buvo užrašas “Pasikalbėkime užkandžiaudami!” Mano nuomone, mūsų naujasis terminas vertas pagyrimo: užkandžiautojai juk neryja kaip plėšrūs vilkai; jie švelniai skanauja kąsnelis po kąsnelio, gardžiuodamiesi virtuve. Be to, šio termino dėka mes galime slaptai kalbėtis net ir tose vietose, kur gausu žmonių.
Tomis dienomis tik nedaugelis mūsų apie tai kalbėjome garsiai. Dabar daugelis tapo drąsiais evangelistais. Ir aš norėčiau manyti, kad mes įtikinome keletą vyrų tai išmėginti. Tačiau mano didžiausiai nuostabai žmonės, kuriuos buvo sunkiausia įkalbėti bei įtikinti, buvo moterys – tiek mano draugės, tiek mano seksualinės partnerės. Kai kurios sako nenorinčios, nes mano, kad joms teks atsilyginti tuo pačiu. Kitos teigia, kad toks veiksmas per daug intymus, kad tai skatina seksualinės sueities lūkesčius. O labiausiai stulbina tai, kad daugelis moterų mano, jog tai šlykštu.
Aš netgi nežinau, kas labiau trikdo: ar tos, kurios atsisako, nes mano, kad aš iš tiesų tuo nesidomiu, ar tos, kurios sako dėl to, kad negali nugalėti pasenusių idėjų apie savo kūną. "
Žinoma, vyrų ir vyrų dominuojanti kultūra nusipelno kai kurių kaltinimų dėl abiejų šių neįtikinamų atsisakymų. Amerikos antikunilingiškas požiūris yra toks pat senas kaip ir pati šalis. Nuo Mayflower ministrų iki pat pasekėjų XIX a. raštininkas Krafft-Ebing tokį veiksmą įvardino kaip nenormalų ir iškrypėlišką, makštis aprašoma kaip pamazgų, išmatų duobė, o užkandžiavimo veiksmai skelbiami tabu.
Šiandienos kultūra nė kiek ne geresnė. “Persekiojant Amy”, “Seinfeld” ir “Sopranai” drauge su visais kitais kino industrijos produktais rodo galimus pavojus. Dauguma moterų gali paliudyti, kad pastoviai skelbiamos tokio pobūdžio žinutės iš tikrųjų sulaiko daug vyrų. Anot seksologų, moterys pastoviai skundžiasi dėl savo partnerių, turinčių makšties fobijas.
Tačiau maždaug tiek pat vyrų klausia, kodėl jų žmonos ar draugės nuolat atsisako malonių bučinių ten, apačioje. Seksologų manymu, daugelis moterų turi varganus seksualinius įvaizdžius, kurie kyla iš išsilavinimo stokos.
Stulbina tai, kiek daug moterų niekada nėra žiūrėjusios į savo lytinius organus. Tai dalinai paremta jų fiziologija – vyrai savo lytinius organus mato kas dieną – jie tiesiog negali į juos nežiūrėti. Tačiau moterys pamatyti gali nedaug. Štai čia ir yra visas paslaptingumas. Ir dėl šios priežasties kyla gausybės įvairiausių neigiamų istorijų.
