Vis dažniau rasdavom bendrų temų, bendro požiūrio į gyvenimą taškų. Neturėjau jokių kėslų ir jokių vilčių, nes jis jau planavo sutuoktuves kelių mėnesių laikotarpyje. Vedė.
Vienos kelionės metu suartėjom dar labiau. Galvojau, kad tai vienas vienintelis kartas, nors buvo labai gera. Deja, viskas tęsėsi toliau. Ištekėjau ir aš už kito vyro, su kuriuo draugavau dar nuo mokyklos laikų.
Dabar nežinau, kodėl taip pasielgiau. Tuomet jį mylėjau, bet po kiek laiko supratau, kad myliu ir tą naująjį draugą. Greičiausiai juos abu tuo metu mylėjau. Viskas tęsėsi keletą metų.
Susidraugavom šeimom, su tėvais, broliais, sesėm. Jis su žmona buvo ir mūsų vestuvėse. Gimė jiems dukra, po kiek laiko vaikus planuoti pradėjom ir mes su vyru. Deja, nelabai sekėsi. Buvo ir nesivystantis nėštumas. Jau buvau praradus viltį, kad kada turėsiu vaikų ir įvyko stebuklas – pastojau. Giliai širdy jaučiau, kad tas vaikas ne mano sutuoktinio...
Apie nėštumo nutraukimą nebuvo nė kalbos, nė minties. Apie savo nuojautas iškart pasakiau draugui. Nesitarėm, nekalbėjom, ką daryt, galvojau, auginsiu vaiką su sutuoktiniu, nieko jam nesakysiu. Gimė dukrytė. Ir kažkas apsivertė. Nebenorėjau būti su sutuoktiniu, nenorėjau jo, erzindavo jo elgesys. Norėjau būti tik su dukros tėčiu. Taip tęsėsi du metus, kol vieną vakarą pasiūliau sutuoktiniui pagyventi atskirai.
Galbūt jis to tik ir laukė, greitai išsikraustė. Netrukus jis sužinojo apie mano santykius. Dar po kiek laiko pasidarė ir DNR tyrimą, nes dukra akivaizdžiai panaši į biologinį tėtį. Skyrybos su sutuoktiniu įstrigo, nes jis nori, kad biologinis tėvas atsisakytų tėvystės, sutuoktinis nori likti vieninteliu dukros tėčiu. Man ši mintis nėra priimtina, nes bijau, kad vėliau sutuoktinis susiras kitą moterį, galbūt ji nenorės, kad jis lankytų dukrą, galbūt atitols, nebebendraus, ji praras tėtį, o galų gale sužinos, kad ir biologinis tėtis jos atsisakęs...
Šito labiausiai bijau, noriu, kad liktų „atsarginis“ variantas, jei dings tėtis, kad nors liktų biologinis tėtis.
Esu pasimetus, nevilty ir liūdesy. Noriu būti su mylimu vyru, esam apie tai kalbėję, bet, jaučiu, kad nelabai kas išeis. Jis vis žada žmonai pasakyti teisybę, tai po švenčių, tai po kelionės, tai po ligos, tai dar kažkada. Dabar išvis sako, kad pasakys tada, kai ateis tinkama diena. Neva jis bijo jai pasakyt, nes ji nusižudys, atims vaiką iš jo, išprotės, neva jis vienintelis jai artimas žmogus (nors turi ji mamą ir seses), negali jis jos nuvilti, negali palikti namų, nes vis reikia kažką juose tvarkyti ir pan.
Dar sakė, kad aš labiau sugebu savimi pasirūpinti ir dukra, nei ji. Aš esu stipresnė. Bet jeigu taip ir toliau viskas vyks, tai aš tapsiu neįgali visiškai... Žinau, kad jis myli ir mane, ir mūsų dukrą.
Džiaugiasi, kokia ji protinga, tvarkinga, graži, meili ir pan. Pabūna kartais su mumis, nakvoja pas mus. Važiuojam į keliones, dėmesio netrūksta, pasirūpina mumis, visad parveža lauktuvių, nesam mes užmirštos. Bet taip norisi, kad jis užsuktų ne porai valandų, o liktų visai nakčiai. Noriu ruošti jam pusryčius. Noriu naktį prie jo prisiglausti, o ne darbo metu arba jam tinkamu laiku.
Noriu, kad galėčiau jam bet kada paskambinti, jei kas nutinka. Noriu susikibus už rankų vaikščioti gatve, o ne bijoti, kad kas pamatys (aš nebijau, jis bijo). Noriu jį mylėti ir savo meilę dovanoti jam. Bet Jūs greičiausiai daugmaž įsivaizduojate, kokie yra santykiai su vedusiu vyru. Nors ir sako, kad tarp jo ir žmonos nieko nėra, jie net nelabai kalbasi, bet savaitgalius, vakarus leidžia kartu.
Argumentuoja, kad viskas tik dėl dukros, bet tai ir jis vienas gali tą laiką leisti su dukra, nebūtina visur vežtis jos... Nežinau, vieną dieną jaučiuosi kaip ant sparnų, kitą dieną – liūdesy... Taip ir banguoju, tik nežinau, kiek tai truks. Dirbam kartu, noriu išeiti į kita darbą, bet sakė net nesvajoti, neišleis jis mūsų į nežinią.
Esu parašius jo žmonai laišką, bet kol kas neišsiuntus. Prašo leisti jam pačiam susitvarkyti ir kol kas jai nieko nesakyt. Prašo būti su juo ir laukti, nes nežinia, kaip gyvenimas gali bet kurią dieną pasisukti. Bet kaip jis gali pasisukti, jei niekas nieko nedaro, o tik laukia...
Tinkamos dienos. Man skaudu, kad dėl manęs ir dukros jis nepriima ryžtingų sprendimų.
Taip ir nežinau, ar verta laukti, ar reikia susiimti ir keisti savo gyvenimą pačiai...
Atsako psichologė Vaida Platkevičiūtė
Jei teisingai supratau, didžiausią skausmą ir liūdesį išgyvenate dėl to, kad negalite būti kartu su mylimu žmogumi. Vyru, kurį mylite, kuris yra jūsų vaiko tėvas. Asmenį, kuris turi šeimą ir nesiruošia jos palikti dėl jūsų. Gerbiu ir priimu jūsų jausmus. Begalinį vienišumą ir troškimą būti su tuo, kuris nėra su jumis. Tačiau jūsų laiškas grąžina prie R. Mėjaus naudotų sąvokų – meilė ir valia.
Savo pasidalinime jūs aprašote emocijas, iš jų kylančias svajones, fantazijas. Visu tuo yra grįstas begalinis noras siekti savo dukros tėvo. Tuo grįstas ir tikėjimas, jog tik šis santykis padarys jus laiminga. Jausmų išgyvenimas palaiko jūsų pasirinkimą laukti, tikėtis, įkalbinėti, girdėti pažadus ir jais viltis. Ir išties, įsimylėti mes galime daug žmonių. Vienus stipriau, kitus silpniau, visgi tame nėra nei meilės, nei valios.
Meilė pirmiausia prasideda nuo pasirinkimo būti su kitu. Ir būti su kitu ne tik savo, bet ir jo laimei. Ne savo poreikiams, kad ir patiems gražiausiems tenkinti, bet klausiant, ar kitam tai yra gėris. Žinoma, kad vyras, apie kurį jus rašote, yra jums be galo svarbus. Jis jums mielas, su juo yra gera.
Natūralu, kad to gėrio norisi patirti kuo daugiau ir turėti jį kaip savo. Tikiu, kad ir jam bendrystė su jumis yra labai svarbi, tačiau ar tai yra gera jums abiems?
Taigi meilė nėra vien tik įsimylėjimo jausmas ir mintis „man reikia tavęs“. Čia galima prabilti apie antrąjį žodį – valia. Valia mums duota, vadinasi, gyvenime turėsime susidurti su situacijomis, kuriose ją bus svarbu panaudoti. Ji mums duota, kad pasirinkimas nebūtų pagrįstas vien tik jausmu. Valia duota tam, kad galėtumėte pažvelgti į situaciją ne tik iš savo „noriu“ perspektyvos, bet ir iš kitų žmonių pusės.
Kad ir, o jei atsirastų moteris, kuri lauktų jūsų ir jūsų sutuoktinio (ne dabartinio, o tariamo) skyrybų, kviestų jį išeiti iš namų ir palikti šeimą. Meilė vargiai tam ryžtųsi, tuo tarpu įsimylėjimo jausmas yra pasiruošęs pasisavinti visa, kas jį sukelia.
Gali atrodyti, jog šiek tiek imuosi moralizavimo. Visgi labai svarbu pajusti, kad jūsų gyvenime be įsimylėjimo jausmo egzistuoja ir kiti dalykai. Tokie kaip gebėjimas mylėti, bet nebūtinai savintis. Gebėjimas priimti tą santykį kaip dovaną ir leidimas tam žmogui gyventi jo pasirinktą gyvenimą.
Galimybė pajusti, kad jūs taip pat galite rinktis kitą gyvenimą, kuriame turite šansą būti mylima kaip sutuoktinė, pasirinkta meile. Meile dėl jūsų.
Jūs negalite panaikinti jausmo, tačiau galite valingai pasirinkti sekti juo ar ne.
Vaida
Yves Dalpe. Neištikimybė nėra banali. 2009 m.
