Neseniai Paryžiuje dalyvavau kviestiniuose pietuose, sėdėjau tarp kelių prancūzių, atrodžiusių taip, tarsi ką tik pasinėrė į draudžiamą ir nuostabų pokalbį apie savo partnerius. Net vyno taurės dzingsėjo, kai jos atlošdamos galvas juokėsi ir kalbėjosi apie vyrus. Moterys nereiškė viena kitai užuojautos dėl jų – nė iš tolo nedvelkė jokiu nepasitenkinimu, ore netvyrojo jokio susierzinimo. Tai nebuvo įprastas skundų aptarimo posėdis. Moterys mikliai gestikuliavo rankomis, todėl atrodė, kad jos viena su kita dalijasi meile ir nepaliaujamu dėkingumu priešingai lyčiai.
Atkreipkite dėmesį, mielas Skaitytojau, kad prancūzų kalboje nėra paplitusi sąvoka „priešinga lytis“, turinti tokį svorį kaip anglų kalboje. Anglakalbių opposite „priešingas“ virsta šaltu epitetu, skambančiu kažkaip karingai, ir mums jį pernelyg uoliai vartojant prancūzės gali pagalvoti, kad šnekame apie koatą ar kokį kitą pavojingą primatą. Vyrai joms nėra priešingi nei kaip rūšis, nei kaip tipas, bet tai nereiškia, kad jie yra visiškai tokie patys kaip mes. Au contraire. Atrodė, kad tos prancūzės suprato šį skirtumą. Jos apie vyrus žinojo kažkokią – kūnišką ir racionalią – paslaptį. Jos buvo Meilės namų šnipės.
Dabar prancūziškos erotikos gerbėjams galima būtų priminti Anaïs Nin to paties pavadinimo apysaką. Kadangi nelabai supratau, kas buvo kalbama prie stalo (asmeniškai mane domino skundų aptarimo posėdis), į galvą atėjo Marguerite Duras, didžioji XX a. laiškų rašytoja, ir jos kadaise parašyti žodžiai: „Vyrus reikia labai mylėti. Labai labai. Vyrus reikia labai mylėti, antraip jų nebus galima pakęsti.“
Skaitytojai, suleiskite dantis į kamamberą ir išgirskite: Prancūzijoje vyrai ir moterys iš tikrųjų patinka vieni kitiems. Labai. Čia nevyksta joks amerikietiško stiliaus lyčių karas. Prancūzų vyrai ir moterys iš tikrųjų nori būti kartu. Jiems abipusiškai smagu būti drauge. Jie ginčijasi. Jie diskutuoja. Jie flirtuoja. Jie ieško vieni kitų draugijos socialinių situacijų įvairovėje. Kiekvieną, kas vakarieniauja su prancūzais, stulbina šeimininko ar šeimininkės pastangos svečius susodinti pramaišiui: vaikinas-mergina-vaikinas-mergina. Ir tai yra šiek tiek daugiau už paprastą, griežtą protokolą, kurį prancūzai, žinoma, puikiai išmano.
Štai kas man nutiko per patį pirmą prancūzišką kviestinį vakarėlį. Mane sodino šeimininkė Klodina, rūsti filmų montuotoja iš Bretanės, stovėdama prie savo stalo firmine rūgščia mina, kuria prancūzės garsėja visame pasaulyje (tarp kitko, tai ilgas medinis stalas, tikrai nudrengtas, nes naudotas ilgus dešimtmečius), kritiška akimi nužvelgdama kiekvieną svečią ir įvertindama, kur šiam derėtų atsisėsti: „Jūs sėsite... čia, Žanai Klodai, ir jūs... mais non!, palauk, Polete, tau reikia eiti ten... ir tau, Dominika, reiktų ateiti čia, o...“
Išvada: moterys negalėjo susėsti kūmučių pulkeliais. Vyrai nesusimetė į draugelių gaujas. Sutuoktiniai negavo leidimo patogiai greta įsitaisyti ir buvo pasiųsti į priešingas galustales. Šiais manevrais šeimininkė siekė prie savo stalo kuo pikantiškesnio, puikiai subalansuoto lyčių įvairumo, nes pagal paprastus dėsnius, kai lytys susimaišo, tarp prancūzų užsimezga suokalbiškas burkavimas – pokalbis (jau neminint gyvenimo apskritai) darosi įdomesnis ir smagesnis, kai skatinamas intelektualinis guvumas, nekaltas flirtas, tête-à-têtes ir kitos spontaniško įšilimo formos.
Anuo metu Klodinos svečių sodinimo machinacijos man atrodė šiek tiek dirbtinės ir senamadiškos (tais laikais galėdavau pulti į paniką vien nuo minties, kad pjaudama griežinėlį nuo pėdos dydžio ožkų sūrio galvos galiu brūkštelėti peiliu per lėkštę) ir, kol ji su rūstoku valdingumu visus siuntinėjo į savo vietas, aš galvojau: „O kas toliau? Kortelės su vardais? Negi visur būtini tokie ritualai? Ar pavyks nesupainioti peilių ir šakučių? Ir ar man būtina sėdėti greta vyro, rūkančio duonos lazdelių dydžio savadarbes cigaretes ir primenančio Sartre’ą su vešlesniais plaukais?“
Kai pirma gėrimų porcija buvo išgerta ir taurės vėl ceremoningai pripiltos, vakarienės svečiai, karštai aptarinėję Clintono ir Lewinsky skandalą (toks buvo metas...), mano pusėn pažėrė keletą klausimų. Girdėjau klausiant, kodėl mano tėvynainiai amerikiečiai taip žavisi šiais politiniais seksualiniais santykiais, kuriems būdinga felacija. Kaip tautai galėtų rūpėti toks lėkštas ir elementarus aktas? Kas gi tiems amerikiečiams darosi? Kadangi iškamuota puritonizmo tema jau buvo paguldyta ant neštuvų, į tai tegalėjau atsakyti: „Je ne sais pas“. Vis dėlto tą vakarą sužinojau, kad pirmąją literatūrinę felaciją Vakarų pasauliui padovanojo Rabelais, kad tie daikčiukai, kurie primena chirurginius pincetus nosies plaukams pešti, iš tikrųjų yra skirti sraigėms, ir kad sraigės būna kur kas apetitiškesnės, kai jas vadiname escargot.
Sartre’as pasirodė besąs žavus klarnetininkas, padėjęs man atsipjauti griežinėlį iš pėdos dydžio ožkų sūrio galvos, cituodamas prancūzų gastronomui Jean-Anthelme’ui Brillat-Savarinui priskiriamą eilutę, tokią keistą, kad išsyk tuo vyru susižavėjau. Jis sakė: „Vakarienė, kuri neužbaigiama sūriu, primena gražią moterį be vienos akies.“
Tuo tarpu žmona, kurios vyras buvo įkurdintas tarp dviejų moterų tolimoje galustalėje, leido vakarą mėgaudamasi nuolatiniu kito svečio dėmesiu. Jos vyras, kartkartėmis vogčia mesdavęs akį į ją viršum stulbinamos tuščių „Pomerol“ butelių rikiuotės, atrodė nuoširdžiai patenkintas, kad jo žmona tapo diskretišku kito vyro geismo objektu.
Prancūzai neįsižeidžia, kai kiti vyrai susižavi jų žmonomis (priešingai, mintis, kad jų žmonos vis dar tokios viliojančios, dažnai jiems sužadina tokį kontinentinį – kad ir kaip apmaudžiai tai skambėtų – pasitenkinimo jausmą), o prancūzės, užuot atsisakiusios šio gundančio flirto, juo irgi gardžiuojasi.
Tiesą sakant, jos jo laukia, jame dalyvauja. Drįsčiau pasakyti, kad jos netgi galvoja, jog gyvenimas be flirto būtų nykus. Todėl Prancūzijoje, merci beaucoup, flirtas gyvuoja ir klesti. Tai pilietinė pareiga. Mėgstamiausias prancūzų narkotikas. Tai gyvybiniai syvai, pulsuojantys prancūzų visuomenės šerdyje. Flirtuoja jaunos moterys. Flirtuoja vyresnės moterys. Flirtuoja netgi feministės.
„Ar tikrai nėriausi iš kailio, kad jus pakerėčiau? – tokį klausimą prancūzų feministė Françoise Giroud užduoda Bernardui-Henri’ui Lévy’ui gudrioje, net painokoje knygelėje „Moterys ir vyrai: filosofinis pokalbis“. „Esu tikra, kad tai padariau spontaniškai, nes buvote žavus jaunuolis ir man buvo smagu patraukti jūsų dėmesį. Kokiu tikslu? Jokiu. Dėl malonumo akimirkos, malonumo prabėgomis sužavėti kitą asmenį. Turiu prisipažinti, šiuo malonumu mėgaujuosi visą gyvenimą.“
***
