Po 3 metų draugystės viskas labai pasikeitė. Tie pokyčiai vyksta jau maždaug pusę metų.
Jis yra pavydus. Pavydumas dažniausiai pasireiškia noru kontroliuoti, kur važiuoju, su kuo bendrauju. Paskutinis įvykis sukrėtęs labiausiai ir privertęs mane Jums parašyti yra būsimų pirmakursių stovykla.
Bendravimas su žmonėmis man yra gyvybiškai svarbus, be jo jaučiuosi ne savimi, kažkokia tuščia, tačiau mano vaikinui atrodo, kad aš į visus kitus vaikinus žvelgiu su kažkokiu žvilgsniu, bendrauju su jais kažkaip ypatingai. Bijau kažką ir pasakyti savo ar jo draugams, kad tik jam nepasirodytų, jog išduodu, jog elgiuosi netinkamai.
Į stovyklą važiuoti noriu, nes noriu bendrauti, susipažinti, bet VISIŠKAI NESIRUOŠIU būti su kitais, man to nereikia ir aš nesu toks žmogus. Jaučiu didelę pagarbą sau ir savo vaikinui. Kaip bebūtų, jam atrodo kitaip. Jis jau ŽINO, kad ten išvažiavusi aš ką nors padarysiu. „Ką nors padarymas“ bus bet koks kontaktas (šokiai, žaidimai poromis ar bet kas, kam man reikės prisiliesti prie kito vaikino) ir bet koks mano veiksmas mus prives prie skyrybų, jis man NIEKADA neatleis (tai jo žodžiai).
Gerai, šokiai gal tikrai būtų per daug, bet aš negaliu būti asociali, negaliu ignoruoti visuomenės. Kartais galvoju, kad geriau jau NIEKO nedaryti, niekur nevažiuoti ir taip darau, bet jaučiu, kad pati senku, tampu neįdomi, netobulėju.
Puikiai suprantu, iš kur toks jo pavydas. Buvusi mergina, kuri jam tikrai buvo svarbi, buvo jam neištikima ir tai jis sužinojo visai netikėtai. Negana to, tėtis paauglystėje irgi turėjo kitą moterį ir jis tai žino. Sakau jam tai, noriu, kad suprastų, jog tai problema, kurią pripažinęs galėtų gyventi kitaip.
Žinau, kad jo nepakeisiu, tačiau kaskart pradėjus šnekėti jis ima pykti, susierzina, jaučiu, kad priima mane kaip nuosavybę, kad ir kaip (švelniai ar rimtai) šnekėčiau. Galiausiai kalta lieku aš, turiu atsiprašyti ir vėl jaučiuosi jam niekuo.
Žinoma, tiek kartų nusileidau, jam tikriausiai atrodo, kad taip bus ir dar kartą, tačiau negaliu taip elgtis, negaliu sėdėti namuose ir nebendrauti su žmonėmis, nes tampu nieko verta, nebeturiu nei nuomonės, nei jėgų, dažnai verkiu. Dėl to mūsų santykiuose beveik nėra romantikos, dėmesio, staigmenų. Vis dažniau kalbat pasigirsta žodžiai „Nenusišnekėk“, „Jei taip kalbėsi padėsiu ragelį“.
Pripažįstu, kad tėčio man padaryta įtaka taip pat akivaizdi. Mama namuose taip pat yra be žodžio, o tėtis elgiasi su ja kaip su namų tvarkytoja. Jokių diskusijų, jokių šnekų nėra ir negali būti. Visai neseniai tėvams pasakiau, kad verkiu dėl to, jog pagalvojusi apie savo ateitį matau tai, kaip gyvena jie, žmona liūdna, nelaiminga ir pasmerkta, ir visai neįdomi vyrui. Tėtis baisiausiai supyko.
Nenoriu tokios ateities, nenoriu tapti neįdomi ir nereikalinga, todėl prašau Jūsų patarimo ir pagalbos, ką turėčiau daryti, galvoti ir šnekėti.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP SUDERINTI ĮSITIKINIMUS?
Manau, kad jūsų vaikino pavyduliavimas iš tikrųjų reiškia, kad jis jus myli, tačiau myli savininkiškai. Todėl jam sunku įsivaizduoti, kad kažkieno rankos, tegul ir nekaltai, liečia jūsų kūną šokiuose ir žaidimuose. Jūs norite, kad jis nustotų?
Gal jis ir nenorėtų pavyduliauti, tačiau šis jausmas yra įkyrus ir sunkiai valdomas. Jis kyla iš įsitikinimo „jei mes mylime vienas kitą, ji turi būti mano ir tiktai mano“. Jo patirtis su ankstesne mergina, o taip pat ir jo tėvo istorija patvirtina jam šią idėją: merginos yra neištikimos iš principo.
Jumyse jis tikisi surasti išimtį. Tačiau savo įsitikinimų žmogus negali lengvai keisti, kaip, tarkime, nuomonių. Nes įsitikinimai panašūs į tikėjimą- į tai, kas mus gyvenime palaiko. Kai mes arba mūsų artimas žmogus savo elgesiu prieštarauja mūsų įsitikinimams, mes jaučiame didelį stresą, nerimą ir nesaugumą. Tuomet automatiškai kyla pyktis ir siekis nubausti, perauklėti ar bent įskaudinti žmogų. Arba save patį. Todėl jūsų vaikinui lengviau tikėti, kad jūs tokia pat, kaip ir kitos neištikimos moterys. Ir turėti silpną viltį, kad gal jūs - išimtis.
Jūsų įsitikinimai taip pat palaiko jus. Jūs tikite, kad jums būtina socializuotis, t.y. būti su žmonėmis, o kitaip jūs jaučiatės tuščia. Jūs ne šiaip turite tokią nuomonę, o būtent esate tuo įsitikinusi. Todėl kiekvieno jūsų draugo reikalavimas nebendrauti su kitais, o taip pat kiekvienas jūsų bandymas save suvaržyti sukelia jums viduje protestą. Kodėl?
Jūs žiūrite į savo tėvus ir bijote, kad ateityje jausitės tokia pat nelaiminga, kokia, jūsų supratimu, yra jūsų mama. Ir tai, žinoma, irgi jūsų įsitikinimas, kilęs iš vaikiškos patirties. Greičiausiai jūsų mama kartais jausdavosi laiminga. O kurį laiką - ir visai laiminga su jūsų tėvu.
Žinoma, vaikino požiūris jums atrodo kaip neteisinga, klaidinga nuomonė. Jums neatrodo, kad bendraudama su kitais žmonėmis, jūs nustojate būti ištikima savo išrinktajam. Jūs tikite, kad liekate jį gerbianti ir mylinti. O jam tai atrodo kaip akibrokštas, nesiskaitymas. Ir jūs nuoširdžiai bandote perkalbėti jį, įrodyti jam, kad jam neverta pergyventi. Kai jis nenusileidžia, ir ima mėtytis tokiais žodžiais kaip „NIEKADA“ bei „VISADA“, jūs jaučiate nuoskaudą ir manote, kad vaikinas jūsų negerbia. Taip, kaip mamos negerbė tėvas. O jam atrodo, kad jūs negerbiate jo įsitikinimų, o tiksliau - jo jausmų. Juk mes pirmiausiai suvokiame ne tai, kuo mes įsitikinę, o tai ką jaučiame.
Jūs klausiate, ką jums daryti.
Pažiūrėkite į vaikino įsitikinimus kaip į savo įsitikinimus. Jūs norite juos pakeisti?
Prisiminkite, ar lengva jums buvo atsisakyti savųjų įsitikimų - tarkime, ar lengva buvo varžyti save ir nesusitikinėti su niekuo, tik su juo. Juk nebuvo lengva? Dar daugiau - jums ne tik kad nebuvo lengva, jūs net jautėte, kad darote vaikinui didelę nuolaidą. Ir kad jeigu jau jūs nenuvažiuojate į stovyklą, tai jis lieka jums skolingas. Skolingas už tai, kad jūs dėl jo peržengėte savo įsitikinimus.
O dabar priskirkite tą patį vaikinui. Tarkime, jis prisiverstų ir nuo rytojaus kokią savaitę sukandęs dantis bandytų nereaguoti į jūsų bendravimą su kitais žmonėmis. Jį tai žeistų, bet jis juk būtų prisiekęs nepavyduliauti. Kas atsitiktų?
Tas pats, kas ir su jumis - jis jaustų, kad daro jums nuolaidą. Kad jūs jam skolinga už tai, kad jis nepaiso savo įsitikinimų. Ir vieną gražią dieną jis pasakytų jums su pykčiu: aš tiek laiko pro pirštus žiūrėjau į tavo nuotykius! Jam tai būtų tiesa.
Taigi, šiaip imti ir nusileisti savo įsitikinimams mes nesame linkę. Mes tai darome tik kaip duodami kažką skolon. O bandydami keisti kito žmogaus įsitikinimus, mes susiduriame su mūru. Ir bandydami jį pakeisti, siūlome žmogų sugriauti tą mūrinį fundamentą, ant kurio jis laikosi.
Žinoma, jūs paklausite, o kaip gi gyvena kitos poros. Juk ten irgi gali būti skirtingi požiūriai į šokius, žaidimus su kitais, ištikimybę ir laisvę. Ir ne visur kyla pavyduliavimas. Matyt, tose porose kalba eina ne apie principinius įsitikinimus, tarkime, svarbesniais gali būti „tik neturėk sekso“ arba „tik neįsimylėk“ arba netgi fundamentalus liberalizmas „tik nevaržykime vienas kito laisvės“.
Kiti dalykai – tarkime, mandagumas ar punktualumas ar vaikų klausimai, priešingai, netampa mūriniais, jie lankstūs ir juos galime priskirti nuomonėms. O nuomones galima keisti. Pas jus gi yra savos vertybės, sustabarėjusios, mūrinės. Ir jums tenka mokytis priimti, kad jūs šioje vietoje skiriatės ir kad nei jūs, nei kitas keistis linkęs nebus.
Dėl to verta išbandyti tokį dalyką: paradoksiškai ne tik nesiginčyti, bet netgi priimti, kad partnerio įsitikinimuose slypi didelė jėga. Ir tam reikia pagerbti jo jausmus. Jūs galite, pavyzdžiui, pasakyti vaikinui: „Tu taip stipriai mane myli, ir tave taip skaudžiai pamokė gyvenimas, kad man net baisu įsivaizduoti, kokį skausmą tau sukelia mano dėmesys kitiems žmonėms“.
Jūs galite taip pat pasakyti paprasčiau: „Tau žiauriai nepatinka tai, ką aš darau“. Jūs galite pasakyti dar trumpiau: „Tu kankiniesi“.
Na, o kaip su jūsų savijauta? Kam jūs galite pasiguosti?
Pasiguoskite savo tėvams. Ir kaip bebūtų keista, aš pirmiausiai galvoju apie jūsų tėvą. Juk jis vyras, ir jam irgi teko patirti, kas yra pavyduliavimas. Pasakykite jam, kad jums skaudu ir gal jis turi ką jums patarti? Pasikalbėkite ir su mama. O ką ji yra patyrusi šioje srityje?
O štai savo vyrui apie savo nepasitenkinimą kurį laiką nekalbėkite. Nebent jums nepatiktų kiti, neprincipiniai dalykai: nešvari kriauklė, netvarkingi batai ir pan. O apie principinius, susijusius su jūsų laisve ir jo pavyduliavimu - nereikia. Nesikėsinkite į šventoves. Pagerbkite jas.
Tik tuomet, mainais į jūsų pagarbą, jūs galite tikėtis jo pagarbos jūsų įsitikinimams. Šioje srityje veikia mainų principas. Beje, meilė yra įdomesnė už mainus - joje kiekvienas duoda kitam kiek daugiau, nei gauna.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
