Štai kokį nevilties kupiną laišką viena „The Guardian“ skaitytoja parašė gyvenimo būdo rubriką kuruojančiai žurnalistei, teikiančiai konsultacijas santykių klausimais.
Mano ir partnerio santykiai darosi nebepakenčiami, bet aš jaučiuosi taip, it būčiau pasmerkta tokiam likimui.
Susipažinome prieš porą metų per pažinčių programėlę. Nuo pat bendravimo pradžios jis ypač skeptiškai vertindavo visus mano bandymus susipažinti su jo šeima ir draugais. Sykį, kai tolumoje pamatė kažkurį iš jų, liepė man pasislėpti, kad jis nepamatytų mudviejų kartu. Taip pat ne kartą teko nešdintis iš jo namų, kai tik kuris iš giminaičių pranešdavo, kad yra netoliese ir ruošiasi užsukti į svečius. Sunku net apsakyti, kaip jis kankina mane dėl mano išvaizdos. Nepaisant to, niekaip nesiseka rasti savy jėgų ir išsiskirti.
Nesugebėčiau atsakyti, kurių galų man tokie santykiai, tačiau jaučiu, kad senstu ir siaubingai bijau to, kas gali atsitikti.
Visiškai neseniai sužinojau, kad mano brangusis susitikinėja su kita moterimi ir guodžiasi jai dėl begalinio vargo, kurį jam sukeliu. Kai paprašiau, kad kaip nors pasiaiškintų, jis tuojau puolė viską neigti.
Iš pažiūros nesu kaip nors susaistyta su šituo vyru: neturime vaikų, o ateities mes neaptarinėjame, nes jis griežčiausiai atsisako leisis į kalbas. Tai, kad jau dvejus metus esu įstrigusi ydinguose santykiuose, galbūt susiję su sunkia vaikyste ir išgyventomis savivertės problemomis. Prašau, padėkite man išdrąsėti ir pasiryžti visa tai užbaigti. Man reikalingas postūmis, kad sugebėčiau stoti į teisingą kelią.
Toliau – santykių specialistės komentaras.
Žvelgiant iš šalies, jūsų padėtis tikrai nepavydėtina. Deja, mes kartais sugebame prisitaikyti prie realybės, kad ir kokia siaubinga ji bebūtų. Kaip tik todėl sprendimas išsipasakoti gali padėti ir patiems daug racionaliau suvokti situaciją.
Labai įdomu, ką turite omenyje sakydama, kad baiminatės to, kas gali atsitikti. Neaišku, ar neramu dėl to, kad išsiskyrimas galėtų užtraukti grėsmę jūsų asmeniniam saugumui, ar tiesiog bijote likti viena. Atminkite: negailestinga kritika dėl išvaizdos prilygsta smurtui. Ta kritika neišvengiamai griauna jūsų savivertę, taigi, ją transliuojantis asmuo žlugdo jus, kaip asmenybę.
Kiti veikiausiai tuojau pat išrėžtų, kad turite nutraukti santykius, bet jei to vis dar nepadarėte, vadinasi, nėra taip lengva žengti lemtingą žingsnį. Vis dėlto jūsų teiginys, kad nesate su tuo vyru susisaisčiusi, nuskamba taip, tarsi sakytumėte, jog su juo negyvenate.
Veikiausiai jūsų aplinkoje galybė teigiamų aspektų? Kas teikia jums palaikymą? Šeima? Draugai? Kada jūs jaučiatės gerai? Turite apie tai pagalvoti ir būtent taip ieškoti atramos. Kuo daugiau laiko leiskite su tais, kurie jus vertina, veikdama tai, ką mėgstate. Negi geriausiai jaučiatės su partneriu, kuris jus skaudina? Kaip pati sureaguotumėte sužinojusi, kad kuris nors iš jūsų artimųjų jaučiasi lygiai taip, kad dabar jūs? Koks tokiu atvejų galėtų būti jūsų patarimas?
Tai, kad kreipiatės pagalbos, rodo jus suvokiant, kad esate verta geresnių santykių. Visgi kažkoks vidinis balsas verčia užgniaužti tokį įsitikinimą ir atima gebėjimą ką nors daryti. Iš kur tas balsas? Užsiminėte apie sunkumus vaikystėje, taip pat apie sugniuždytą savivertę. Tikėtina, kad turite aptarti šias problemas su patikima drauge, o gal net su psichoterapeutu.
Dabar norėčiau kiek nukrypti ir pasidalyti asmenine patirtimi. Kai buvau daug jaunesnė, dar paauglė, bičiuliavausi su vienu vaikinu, kuris su manimi elgėsi, švelniai tariant, nepagarbiai. Kiekvieną dieną šventai sau prisiekdavau, kad su juo išsiskirsiu, tačiau kiekvieną kitą dieną to nepadarydavau. Sykį jis išsirengė papoilsiauti. Be manęs.
Visgi, tarsi tai būtų normalu, paprašė, kad paskolinčiau ausinuką. Tą ausinuką baisiai branginau. Buvau įsigijusi jį už uoliau taupytus pinigus ir niekada su juo nesiskirdavau. Vis dėlto sutikau paskolinti. Deja, sugrįžęs iš kelionės ausinuko mano vaikinas neturėjo. Jis išlemeno kažkokį sunkiai įtikinamą paaiškinimą, tačiau aš supratau, kad ausinuką arba pametė, arba pardavė, kad už gautus pinigus galėtų nusipirkti kvaišalų. Galbūt ir nuskambės keistai, tačiau sukilęs pyktis dėl to, kaip jis pasielgė su ausinuku, suteikė man drąsos nutraukti santykius.
Nors ir nebuvo visai lengva žengti tokį žingsnį, puikiai žinojau, kad jeigu liksime kartu, bus tiktai dar sunkiau. Taigi, patarčiau remtis tik į tuos, kurie palaiko, o ir pačiai žiūrėti į save kaip į brangiausią žmogų – tokį, kuriuo reikia didžiuotis, o ne slapstyti nuo visų.
