Tai buvo ne greitai praeinantis susižavėjimas, ne susitikimas vienam vakarui, kurio prisiminimai išblėsta greičiau nei ištirpsta snaigė ant delno. „Buvau pakeliui į namus ir negalėjau išmesti Georgijaus iš galvos. Žaidžiau su dukra, bet galvojau apie jį. Ruošiau vakarienę ir tebejaučiau jo prisilietimus, - pasakoja Kristina. Tada grįžo namo mano vyras. Man kėlė džiaugsmą ir jis. Tačiau dažnai klausydavau jo ir... negirdėjau, tik atsakydama jam kvailai šypsojausi. Šis dvigubas gyvenimas draskė man širdį“.
Prieš dvejus metus 42 metų Kristina, dirbanti fotografe, plėšėsi tarp savo dukters tėvo ir menininko Georgijaus, su kuriuo susipažino viename vakarėlyje. Dar vienas gerbėjas, toks pats kaip tūkstančiai kitų? Kristina įsitikinusi, jog ji mylėjo du vyrus, kol skaudančia širdimi nenutraukė santykių su meilužiu.
Pasidalijimo priežastys
Kodėl kai kurie žmonės ryžtasi tokiam dvigubam gyvenimui ir dvigubai meilei? Iš baimės prisiimti atsakomybę. Iš moterims būdingo poreikio suderinti seksą su tuo, kas draudžiama. Iš vyrams būdingo siekio atskirti: čia „mamytė“, o ten „kekšė“ (Sigmundas Freudas tvirtino, kad stipriosios lyties atstovai neretai nepajėgia suderinti švelnumo ir geismo). Ir dar todėl, kad mes neretai norime to, ko mūsų antroji pusė mums negali suteikti.
Be to, kalbėdami apie santykius poroje, mes paprastai remiamės monogamijos idėja, - svarsto psichologė Tatjana Voskresenskaja. - Vis dėlto, ši koncepcija priklauso kultūrai, bet ne biologijai. Iki šiol nėra įrodyta, kad žmogus, kaip biologinė būtybė, yra monogamiškas. Dar daugiau – ir gamtoje monogamija būna įvairi: ji gali reikšti ir vieną partnerį visam gyvenimui, ir vieną partnerį vienam laikotarpiui. Klausimas veikiau ne tame, kodėl pradedami nauji santykiai, o tame, kodėl žmogus juos pradėdamas nenutraukia senų santykių.
Visuomenės nuomonė linkusi saugoti susiklosčiusius santykius. Tas, kuris juos išduoda, paprastai yra pasmerkiamas šeimoje ir už jos ribų. Iš tiesų, kai kuriais tikslais (pavyzdžiui, vaikų auginimui ir auklėjimui) yra parankesni ilgalaikiai santykiai, bent jau emocinio pastovumo ir finansinio stabilumo sumetimais.
Dėl šios priežastis du žmonės gali ir toliau gyventi kartu, pagal jėgas padėdami vienas kitam ir netgi išsaugodami intymius santykius, net jeigu nejaučia vienas kitam stipraus geismo. Vis dėlto, dvasinio artumo stygius pamažu partneriuose (arba viename jų) gimdo jausmą, jog gyvenime stinga kažko labai svarbaus.
Meilei reikalinga globa. Pamiršdami tai, mes pamažu vienas nuo kito atsiskiriame. Santykiuose susiformuoja tuštuma, kurią kai kuriais atvejais užpildo naujas jausmas.
Kartais tai būna trumpalaikis susižavėjimas, o kartais – gilus meilės ryšys.
Kitame žmoguje mus traukia bruožai, kurių mes nematome savyje. Pervertindami partnerį, mes pastatome jį ant pjedestalo ir randame jame visas tas savybes, kurių, kaip mes manome, mums stinga. Jis tampa narcizišku mūsų „Aš“ atspindžiu, tuo, kuo mes norėtume būti.
Tačiau tai tėra projekcija, iliuzija, kuri palaipsniui išsisklaido. Realus žmogus pasirodo esąs pernelyg tolimas nuo mūsų įsivaizduojamo vaizdo. Ir mes arba nusprendžiame jį pamilti tokį ir tada mūsų susižavėjimas perauga į gilų prisirišimą ir meilę, arba ši istorija baigiasi.
Kai atsiduri kryžkelėje
Pirmoje gyvenimo pusėje mums svarbu įgyti suaugusio žmogaus statusą ir pasiekti užtikrintą pozicija visuomenėje. Todėl visas mūsų dėmesys sutelktas į išorinį pasaulį ir savos vietos jame paiešką. Po keturiasdešimties tikslai pasikeičia. Dauguma mūsų pradeda daugiau dėmesio skirti sau patiems. Sėkmės siekį ir lipimą karjeros laiptais pakeičia dvasinių vertybių ir prasmės paieškos. Susitikimas su žmogumi, kuris įkūnija pasikeitusius mūsų siekius gali padėti mums pamatyti savo gyvenime ir savyje naujas galimybes.
Ar mes atsisakysime ankstesnių pasiekimų, ar pabandysime suderinti juos su naujaisiais siekiais – priklauso nuo mūsų charakterio ir aplinkybių. Tačiau dažniausiai, kai atsiduriame kryžkelėje, šalia savęs matome du žmones – tą, kuris lydėjo ligšioliniame kelyje ir tą, kuris rodo mums tolimesnį kelią.
Toli ir šalia
Nepastovus šiuolaikinis mūsų gyvenimas daugelį atitolina nuo namų: vyrai ir moterys išvažiuoja užsidirbti, palikdami namuose artimuosius, vaikus, sutuoktinius. Neretai atsidūrus naujoje vietoje atsiranda ir nauji santykiai.
Štai prieš aštuonerius metus Kostas sulaukė pasiūlymo dirbti folkloro ansamblyje ir persikėlė į sostinę, provincijoje palikdamas žmoną ir sūnų. Netrukus jis užmezgė romaną su kolektyvui vadovaujančia Alina. Po metų Kostas bandė nutraukti santykius: „Aš jau važiavau traukiniu namo, pas šeimą. Ir staiga mane perskrodė mintis, kad Alina – visas mano gyvenimas. Aš mylėjau žmoną ir sūnų, tačiau be Alinos visa kita tiesiog neteko prasmės. Išlipau artimiausioje stotyje ir persėdau į atgal važiuojantį traukinį“.
Kostas ir Alina iki šiol kartu, o žmonai vyras reguliariai siunčia pinigus. „Viena yra prisiminti artimuosius, rūpintis jais per atstumą. Visai kas kita – pačiam trokšti šilumos, - aiškina psichologai. - Tai du skirtingi jausmai: meilė-rūpestis ir meilė-trūkumas. Kai žmogus atlieka pareigą prieš artimuosius, patvirtina savo pasiturėjimą, jis prisimena ir tai, ko norisi jam pačiam... Tačiau būna ir kitaip, kai būtinybė užsidirbti nesugriauna santykių. Kai ir pinigų reikia, ir išsiskirti nesinori. Tada žmonės persikelia iš karto su visa šeima, kaip bebūtų sunku, arba padaro tai pasitaikius pirmai galimybei“.
Dvigubas gyvenimas
Su vyru, su kuriuo ji susitiko būdama devyniolikos, kartu nugyveno ketvirtį amžiaus. 49 metų chirurge dirbanti Marija jaučiasi taip, lyg antroji meilė jai būtų „nukritusi“ iš dangaus. Moteris prisipažįsta nieko negalinti padaryti su staiga aplankiusiu jausmu. Jai vargais negalais pavyksta gyventi dvigubą gyvenimą. Ir tai tik todėl, kad jausmai, kuriuos jaučia abiem savo partneriams, labai skiriasi.
Su sutuoktiniu ją sieja stiprus prisirišimas, pagrįstas jų kitoniškumu: „Mūsų charakteriai labai skiriasi, tačiau man patinka jo paprastas ir patikimas požiūris į gyvenimą“, - prisipažįsta ji. O su meilužiu ji vėl išgyvena bendrumo jausmą ir dvasinį artumą.
„Kai jis pasirodė mano skyriuje, aš supratau, jog tai yra meilė iš pirmo žvilgsnio, - neslepia Marija. - Mes negalėjome atplėšti vienas nuo kito akių. Mes sutariame visuose lygmenyse – meilės, sekso, intelekto. Jaučiu, kad iš naujo gyvenu. Nežinau, kuo visa tai baigsis, tačiau aš visiškai nenoriu atsisakyti tokios dvigubos padėties“.
Marija išgyvena du meilės etapus: su vienu – idealizavimo ir geismo malonumą, su kitu – raminančią ilgalaikių santykių pilnatvę. Skirtinguose santykiuose gali būti tenkinami skirtingi poreikiai. Juk kiekvienas iš mūsų esame daugialypiai, vienu metu galime jausti ir nuotykių trauką, troškimą atrasti kažką netikėto, ir siekį mėgautis saugumu ir ramybe, kuriuos garantuoja ilgalaikiai santykiai. Tai galima vertinti ir kaip pliusą, ir kaip minusą. Tokiais atvejais branginami abu mylimieji, tačiau dėl skirtingų priežasčių.
Potraukis vienam
Mes galime vienu metu jausti meilę dviem žmonėms. Vis dėlto, seksualinį potraukį jausime tik vienam iš partnerių.
Mes ieškome savęs visą gyvenimą ir kartais jau atrodo, kad paieškos sėkmingai baigtos. - Tačiau praeina kiek laiko ir viskas prasideda iš pradžių. Ir kai mes matome kitame žmoguje tas savybes, kurių mums trūksta patiems, atsiranda jausmas, kad radome mums trūkstamą dalį, tada kyla stiprus seksualinis potraukis.
Mes trokštame susilieti su ta dalimi, įgauti vientisumą. Tai beveik neįveikiamas potraukis, su juo labai sunku kovoti. Tuo metu ilgalaikiuose santykiuose seksualiniai potyriai nebetenka stiprumo, juose atsiranda prisirišimas, bet išnyksta aistra.
Vis dėlto jeigu antras romanas savaime neužgęsta, tai palaipsniui ir jame jausmai transformuojasi į prisirišimą. Taip žmogus nuolat būna partneriu iškart dviejose porose. Derinti dvejus santykius, tiksliau, dalintis tarp jų, nėra taip jau paprasta. Niekada neišnyksta grėsmė sulaukti priekaištų ir nuoskaudų ir vienuose, ir kituose santykiuose.
Peržiūrėti tai, kas įprasta
Santykių pradžioje kitas žmogus mus traukia todėl, kad jame įsikūnija mūsų pasąmonės lūkesčiai. Bėgant laikui mes galime pradėti taip pat nesąmoningai į jį projektuoti savo nuovargį, nepasitenkinimą savimi ar aplinkybėmis. Ir tada mes apkaltiname jį (garsiai arba mintyse) dėl savo nesėkmių ir nepateisintų lūkesčių.
Ilgalaikiuose santykiuose kriziniai laikotarpiai neišvengtini. Tačiau jie suteikia poroms galimybę peržiūrėti tą pamatą, ant kurio laikosi jų pora. Kriziniu laikotarpiu galima suprasti, kas santykiuose susiję su mumis pačiais ir mūsų vidiniu gyvenimu, o kas – su partneriu ir gyvenimu kartu su juo.
Mes save pažįstame per kitą žmogų. Rasime mes naujame meilės ryšyje energijos šaltinį, kuris maitins mus ir leis sugrįžti prie senojo partnerio atsinaujinusiems, ar jis nuves mus į visiškai kitokį gyvenimą, kurį teks statyti nuo pat pradžių? To numatyti neįmanoma. Ir kol neapsisprendėme, esame situacijoje, kai vienu metu mylime du žmones...
