Kuo gi toks ypatingas Nesebaras? Turistus iš viso pasaulio šis miestas traukia dėl dviejų dalykų – prašmatnių paplūdimių ir istorinio senamiesčio.
Pradėkime nuo antrojo. Įtrauktas į pasaulinį UNESCO paveldo sąrašą ir vadinamas miestu-muziejumi, nedideliame pusiasalyje įsikūręs Senasis Nesebaras yra vienas seniausių Europos miestų, galbūt pats seniausias Pietryčių Europos miestas. Miestas (praeityje jis buvo vadinamas Mesembrija, arba Menebrija), šiame pusiasalyje buvo įkurtas jau antrajame tūkstantmetyje pr. m. e..
Ilgainiui miestas tapo graikų kolonija, kurioje įsikurdavo iš Megaros atvykę dorėnai. Paminėtina, kad Nesebaras ypač klestėjo helenistinės Romos ir Bizantijos laikais. Taigi, kelis tūkstantmečius šis miestas garsėjo kaip turtingas prekybos ir amatų centras. Tik nuo XV a., po turkų okupacijos, jo klestėjimas buvo pristabdytas. Tačiau pusiasalyje esantis kultūrinis palikimas nebuvo sunaikintas. Kai 1878 m. Bulgarija išsivadavo iš Otomanų imperijos, Nesebaras tapo nepriklausomu miestu, o1886 m. jis buvo prijungtas prie Bulgarijos.
Šiuo metu šis žavingas saulėtos Bulgarijos kampelis yra kruopščiai atrestauruotas ir atviras turistams, kurių sezono metu čia niekad netrūksta. Juk Nesebaro senamiestis ir netoliese esantys paplūdimiai yra tikrasis turistų rojus. Deja, kiekviena lazda turi du galus, todėl ši populiari vieta yra tiesiog apgulta ir perkrauta turistais, o kainos čia taip pat gerokai aukštesnės negu kitose Bulgarijos kampeliuose. Nepaisant šių nepatogumų, Nesebarą tikrai verta aplankyti.
Tapybiškame pusiasalyje esantį Nesebaro senamiestį juosia galinga gynybinė siena, kuri mena antikinius laikus ir ankstyvosios Bizantijos laikotarpį. Amžių bėgyje siena buvo daugybę kartų rekonstruota ir sustiprinama. Pastaruoju metu nemaža gynybinės sienos dalis slepiasi po vandeniu.
Vieni miestą juosiančios sienos fragmentai yra kruopščiai atrestauruoti, o kiti gerokai apgriuvę, sunykę, savo pavidalu tarytum primenantys nenumaldomą laiko tėkmę. Vartus puošia du stačiakampiai bokštai, o kiek toliau stovi apvalios formos bokštai. Miesto siena ir bokštai seniai neteko savo gynybinės funkcijos, tačiau jie ir dabar yra svarbus miesto akcentas, suteikiantis jam savitą pavidalą.
Įžengdami pro miesto vartus, atsiduriame margaspalviame ir triukšmingame mieste, kuriame yra gausybė senų pastatų, antikinių ir bizantiškų griuvėsių, cerkvių. Senamiesčio gatvelėse ir kiemuose įsikūrę nedideli jaukūs restoranai, kuriuose galima pasimėgauti puikia bulgarų virtuve. Čia, ypač pagrindinėse gatvėse, yra daugybė margaspalvių suvenyrų krautuvėlių, kur galima įsigyti turistinių atvirukų, pakabukų, kepuraičių nuo saulės bei įvairių kitų smulkmenų ir netgi vertingų rankdarbių, kuriuos kuria šio regiono amatininkai.
Į šias akį traukiančias parduotuvėles mielai užsukdavome. Nors ir neieškojome jokių suvenyrų. Mat keliavome autostopu, ir per šešias savaites planavome aplankyti daugybę vietovių, esančių skirtinguose Europos kampeliuose. O kai kliaujama tokiu būdu, tuomet tenka apsiriboti minimaliu bagažu, į kurį įeina tik būtiniausi daiktai. Malonumą kolekcionuoti suvenyrus tenka palikti kitiems turistams.
Tačiau į suvenyrų parduotuvėles užsukdavome tiesiog smalsaudamos, kas šiam regionui yra būdinga. Taip pat tokiu būdu bandėme nors trumpam pasislėpti nuo kaitinančios saulės. Pernelyg karšti orai buvo kone vienintelis trūkumas, kuris kiek apsunkino kelionę per Bulgariją. Išvargintos karščių sustodavome prie kiekvieno krano su geriamu vandeniu.
Čia vertėtų pridurti, kad Bulgarijos gatvėse tokių vandens šaltinių yra nemažai, o karštą vasaros dieną prie jų visuomet susiburia žmonės, kurie ne tik godžiai geria šaltą vandenį bei taip pat su malonumu juo apsilaisto. Taigi – trumpa atgaiva prie vandens ir toliau bėgam lankyti žavingą Nesebarą.
O dėmesio vertų objektų šiame nedideliame pusiasalyje yra tiesiog gausybė. Čia rasime helenistinių griuvėsių – Akropolį, Apolono šventyklą. Mieste išliko helenistinio laikotarpio nekropolis, kuriame buvo rasta nemažai keramikos, aukso papuošalų, taip pat įspūdingų antkapinių marmuro plytų su reljefais. Šiame miestelyje yra daugybė bizantiškų, kartais stipriai apgriuvusių, cerkvių (šv.Jono Krikštytojo, šv. Stepono, šv. Mykolo ir Gabrieliaus, šv. Teodoro).
Daugiausiai turistų susiburia prie garsiosios V-VI a. šv. Sofijos cerkvės, kuri praeityje buvo miesto metropolito rezidencijos dalimi, todėl kartais dar vadinama Senąja Metropolija. Dabartinį pavidalą ši trijų navų atvira bazilika įgavo IX a. Šio pastato griuvėsiai turistus traukia savo netipišku architektūriniu sprendimu. Iš pirmo žvilgsnio netgi sunku pasakyti, kokio stiliaus yra šis pastatas ir kokia buvo jo paskirtis.
Jono Krikštytojo cerkvė pastatyta X a., o statyboms buvo naudojami akmenys, traukiami iš upės dugno. Šį pastatą palaiko keturi masyvūs pilioriai, kurie jį ne tik sutvirtina, bet taip pat suteikia jam savitą pavidalą. Laikas Jono Krikštytojo cerkvei buvo labai gailestingas, o vidinės sienų dalys liko visiškai neapgriautos. Ši cerkvė išsiskiria ir tuo, kad joje išliko vertingos freskos.
Įspūdingai atrodo Kristaus Pantokratoriaus(visavaldžio) kupolinė cerkvė, kuri buvo pastatyta apie XIII a. vidurį. Graikiško kryžiaus formos pastatą papildo keturios kolonos. Pastato fasadus atskiria prabangiai puoštos nišos.
Šv. arkangelų Mykolo ir Gabrieliaus cerkvė pastatyta XIII a. ir išsiskiria labai paprasta konstrukcija – šis pastatas turi tik vieną navą, o fasadą puošia asketiškos akmeninės nišos. Pastatas turi du įėjimus – vieną į šiaurės, o kitą į pietų pusę.
Šv. arkangelų Mykolo ir Gabrieliaus cerkvė pastatyta prie pat jūros, todėl per langų nišas atsiveria žavus vaizdas į jūrą. Kontrastas tarp akmeninių sienos nišų ir trapių, judrių paukščių sparnų skatino pamąstymams apie pastovumą ir tėkmę, apie amžinumą ir akimirkos blyksnį. Pabandžiau nufotografuoti skraidančius paukščius. Esant tokiame rojaus kampelyje kaip Nesebaras, nejučia kyla melancholija dėl to, kad laikas taip greitai bėga; liūdesys, kad negalime jo sustabdyti ir labai greitai teks atsisveikinti su šiuo širdžiai mielu kraštu.
Nesebare yra ir daugiau senovinių cerkvių arba tiesiog jų griuvėsių, pastatytų iš raudonų akmenų bei plytų. Po pusdienio vaikščiojimų visos jos pradėjo atrodyti vienodos, o sykiu – kažkuo išskirtinės, kitokios negu kitose kraštuose ir netgi kituose Bulgarijos miestuose matytos bažnyčios ir cerkvės. Jų architektūrinis sprendimas yra unikalus, būdingas būtent šiam regionui.
Prie išėjimo iš istorinio senamiesčio būriuojasi prekiautojai, kurie turistams siūlo žemėlapius, gaivinančius gėrimus, įvairius suvenyrus. Čia pat per garsiakalbį gidai kviečia turistus į laivus, kurie kas keliolika minučių vyksta į įvairias netoliese esančias turistų lankomas vietoves, visų pirma – į garsiuosius paplūdimius.
Mes įsitaisėme šešėlyje, kurį radome prie miesto gynybinės sienos. Gėrėme gaivinantį airaną ir kaupėme jėgas žygiui link paplūdimio. O paplūdimiai aplink Nesebarą yra tikrai nuostabūs. Būtent čia yra pats garsiausias ir didžiausias Bulgarų paplūdimys prie Juodosios jūros – Saulėta pakrantė (Slǎnchev bryag), kuris yra 40 metrų pločio ir 9 kilometrų ilgio. Paplūdimio populiarumą didina ir tai, kad smėlis čia yra auksinės spalvos ir labai smulkus, o jūros vanduo šioje įlankoje yra ypač švarus.
Saulėtoje pakrantėje yra apie 500 viešbučių ir apie 120 restoranų, daug diskotekų, klubų, pramogų vietų. Todėl Saulėta pakrantė kartais netgi vadinama Rytų Europos Las Vegasu. Šį garsų kurortą ypač mėgsta turistai iš Vokietijos, Skandinavijos, Britanijos ir Slovakijos, kurie neretai kasmet grįžta į tuos pačius, prie pat paplūdimio esančius viešbučius.
Nesebare yra ir kitų puikių paplūdimių, vietų poilsiui bei pramogoms. Čia kiekvienas gali rasti nakvynę, atitinkančią jo poreikius ir galimybes. Viešbučių čia yra pačių įvairiausių – nuo prabangių penkių žvaigždučių iki labai nebrangių, tačiau tvarkingų nakvynių namų, arba kempingo namelių.
Beje, pietryčių Europoje palapinę galima statyti visur – jeigu netoliese nesimato kempingo, tai jaunimas įsikuria tiesiog miesto parkelyje arba atokesniame paplūdimyje. Bulgarai yra labai draugiški ir, skirtingai negu, tarkime, vokiečiai ar šiaurės Europos gyventojai, nebando pedantiškai laikytis viešosios tvarkos taisyklų.
Todėl toks laukinis kempingas Bulgarijoje ir Balkanų kraštuose yra patogus ir saugus. Jeigu tik turistai elgiasi pagarbiai, neprikiaulina ir susirenka visas savo šiukšles, tuomet vietiniai gyventoja tikrai nepriekaištaus dėl palapinės, pastatytos tam neskirtoje vietoje, arba nakvojimo tiesiog miegmaišyje, tiesiai ant paplūdimio smėlio. Tačiau, bendraujant su bulgarais, reikia nepamiršti, kad, sakydami „taip“, jie purto galvas. Jeigu tik ši bulgarų keistenybė jūsų nesuklaidins, tuomet bendrą kalbą su jais turėtumėte rasti lengvai.
