„Jie turėtų toje savo istorijoje atrasti aspektų, kurie būtų labiau pozityvūs, negu negatyvūs. Bet ne apie pozityvumą ir negatyvumą turime šnekėti, o apie racionalų mąstymą. Kas įrodo, kad man šiandien bus bloga diena? Na, niekas neįrodo, ar ne? Kuo remiuosi, sakydamas, kad visi mano aplinkoje esantys žmonės yra blogi? Neturiu jokių įrodymų, neturiu faktų ir labai mėgstu kartais viską apibendrinti pagal atsitiktinius įvykius, kurie man įsimena“, – sako T. Misiukonis.
Jam antrina psichologijos ir mokymų centro „Azimovas“ psichologė Gintė Gudzevičiūtė. Ji priduria, kad neseniai paviešinti tyrimų rezultatai parodė – du trečdaliai visų per dieną mums kylančių minčių yra neigiamo pobūdžio, bet su realybe jos nelabai turi ką bendro.
„Jos nelabai racionalios ir dažnai neatitinkančios realybės. Galbūt jos atitiko realybę prieš 10–20 metų, kai galbūt patyrėme nesėkmę, bet čia ir dabar jos dažnai neatitinka realybės. Nepaisant to, mes jomis dažnai vadovaujamės. Todėl labai yra naudinga gaudyti, kokia yra mano vidinė kalba ir bandyti pažiūrėti per kitą perspektyvą“, – mano psichologė.
Tai, specialistų teigimu, turėtų padėti atlikti pareigas ir darbus, kuriems pritrūkstame motyvacijos. O jei motyvaciją kažko imtis žlugdo baimė, galima ją įveikti, atliekant kasdienius eksperimentus, siūlo T. Misiukonis.
– Kas motyvuoja Jus pačius?
G. Gudzevičiūtė: Kaip ir daugelį, tikriausiai 75 proc. žmonių, motyvuoja tai, kas kelia malonumą. Tikriausiai irgi esu tas žmogus, kuriam kažkas anksčiau ar veliau suteiks malonumo, prasmės ir kažkokios suvokiamos naudos. Tai – kažkoks tikslas, kažkas, dėl ko aš galiu išlikti, išgyventi, kažkas dėl ko aš galiu augti, tobulėti. Tokie dalykai mane motyvuoja.
T. Misiukonis: Prisiminiau vieną atvejį, kai bičiulis, buvęs kolega iš ankstesnės mano darbovietės, prieš kelis metus manęs paklausė – tai kas tave motyvuoja šiame darbe, kur dirbi su žmonėmis, mokai juos, ugdai? Tai aš jam atsakiau – žinai, kad aš nesijaučiu labai dirbantis. Jis sako – kaip tu randi laiko knygoms, tekstams į du tinklaraščius parašyti? Sakau – nesijaučiu kažkur švaistantis laiką. Tai – iš tikrųjų pojūtis prasmės to, ką darai, ir aplinkos palaikymas, t. y. grįžtamasis ryšys, kurį gauni, tai, kad supranti, jog tai, ką darai, yra kažkam reikalinga ir prasminga. Man asmeniškai šie du aspektai yra didžiausi varikliai.
– Ginte, Jūs užsiminėte apie tokį gana hedonistinį motyvacijos pagrindą – tai, kas teikia malonumą, taip pat tai, kas teikia naudos. Ar nesunku tai suderinti?
G. Gudzevičiūtė: Nauda ir yra tas malonumas, kurį įsivaizduoji. Mes nė vienas nesiektumėme specialiai nemalonumo. O motyvuoja tai, kas sukelia džiaugsmo akimirkas, polėkį, troškimą daryti. Vien tas troškimas jau yra malonumas. Jau ta motyvacija yra malonumas. Tai dėl to ir manau, kad žmonės siekia to, nes nujaučia, kad galiausiai bus pasiektas tikslas suteiks gerų emocijų, gerų jausmų, kurie džiugina.
– Vis dėlto gyvenimuose turime pareigų, kurios nebūtinai yra malonios, kurios nebūtinai atneš mums tiesioginės naudos, nebūtinai jaučiame, kad jos yra labai prasmingos ar mus palaiko aplinka, jas atliekant, kaip minėjote. Kaip atrasti motyvacijos atlikti pareigas, kurios nėra malonios? Turbūt su jomis susiduriame labai dažnai.
T. Misiukonis: Labai priklauso nuo to, kokią istoriją apie visus šiuos dalykus sau pasakojame.
Jei sau pasakosiu, kad šiandien yra juoda diena, mano darbas yra blogas, uždirbu nepakankamai, nes štai mano kaimynas ar bičiulis – daugiau, jis gali nuvažiuoti į prabangesnę kelionę, tai bus vienokia gaida. Jei pasakosiu sau istoriją, kad tiek, kiek aš uždirbu, man pakanka, jei mano namai yra pakankamai jaukūs ir gražūs, jei turiu gerų žmonių savo aplinkoje, tai jau bus kitokios natos.
Tai, ko gero, žmonės, kurie jaučiasi nemotyvuoti, turėtų pergalvoti, kokią istoriją jie sau įkalbėję, kokią istoriją jie pasakoja kasdien, ir, ko gero, jie turėtų ją perpasakoti. Jie turėtų toje savo istorijoje atrasti aspektų, kurie būtų labiau pozityvūs, negu negatyvūs.
Žinoma, yra labai paprasta pasakyti – galvok pozityviai, negalvok negatyviai. Tai nėra įmanoma. Bet ne apie pozityvumą ir negatyvumą turime šnekėti, o apie racionalų mąstymą. Kas įrodo, kad man šiandien bus bloga diena? Na, niekas neįrodo, ar ne? Kuo remiuosi, sakydamas, kad visi mano aplinkoje esantys žmonės yra blogi? Neturiu jokių įrodymų, neturiu faktų ir labai mėgstu kartais viską apibendrinti pagal atsitiktinius įvykius, kurie man įsimena.
- Tai apibendrinant, reikėtų pergalvoti, ką aš sau pasakoju ir perpasakoti istorijas.
G. Gudzevičiūtė: Aš visiškai sutinku. Neseniai buvo išleisti tyrimai, kurie parodė, kad du trečdaliai visų automatiškai per dieną kylančių minčių, yra neigiamo pobūdžio. Jos nelabai racionalios ir dažnai neatitinkančios realybės. Galbūt jos atitiko realybę prieš 10–20 metų, kai galbūt patyrėme nesėkmę, bet čia ir dabar jos dažnai neatitinka realybės. Nepaisant to, mes jomis dažnai vadovaujamės. Todėl labai yra naudinga gaudyti, kokia yra mano vidinė kalba ir bandyti pažiūrėti per kitą perspektyvą.
T. Misiukonis: Aš netgi turiu pavyzdį. Vienuose mokymuose, kuriuos vedžiau apie klientų aptarnavimą […], buvusi auditorija minėjo, koks sunkus yra jų darbas, o ypač tada, kai būna pilnatis, tuo metu ateina labai daug žmonių, kurie yra pernelyg jautrūs.
Gali būti, kad tai – dėl pilnaties, bet, kita vertus, pagalvojau, kad gali būti ir taip, jog pilnaties metu žinome, kad yra pilnatis, ir tiesiog ieškome tokių žmonių, kurie aplinkui yra blogi. Tai, žinoma, natūraliai tai ir pastebime. Jei savo aplinkoje ieškome blogybių, negatyvo, o ne motyvacijos, tai mes tikrai tą rasime. Ir tą galima rasti labai greitai.
– Kiek yra svarbi motyvacija? Ar ji nėra pervertinama? Dabar viešojoje erdvėje galima rasti daug informacijos apie motyvaciją. Siunčiama žinutė, kad, jei turėsi motyvacijos, gali pasiekti bet ką. Kaip Jums atrodo, ar motyvacija nėra pervertinama, ar nėra žvelgiama į ją per daug paviršutiniškai?
G. Gudzevičiūtė: Manau, nėra visiškai teisinga visą atsakomybę atiduoti motyvacijai, nes už tos motyvacijos slypi begalė jausmų. Yra ir tokių, kurie neleidžia mums kažko daryti. Jei sakysime – jei turėtum motyvacijos, pasiektum bet ką, tai jau skamba kaltinančiai, nes gali žmogus turėti tos motyvacijos, bet vis tiek neina judėti kažkur link, neišeina kažko daryti. […] Reikėtų pažiūrėti, kas, be motyvacijos, dar yra, ir labiau į tai atkreipti dėmesį. Tai, kas yra už motyvacijos, tai jau daro įtaką tai motyvacijai, tam, kad ji, tarkime, svyruoja arba silpsta.
– O kas už tos motyvacijos gali būti dar daugiau?
G. Gudzevičiūtė: Na, kad ir baimė, nenoras patirti gėdos, kad ir nepasitikėjimas, žema savivertė, netgi tingėjimas, kuris kyla iš to paties nerimo.
T. Misiukonis: Prisiminiau Johno Lennono posakį: „Jei visą dieną praleidau tingėdamas ir dėl to jaučiausi laimingas, tai nereiškia, kad tuščiai iššvaisčiau laiką.“ Kartais net tas tingėjimas gali būti visai geras malonumas ir leidimas sau atsipūsti nuo įvairiausių pasaulio prievolių.
Yra tam tikras motyvacijos pervertinimas. Dabar labai populiarus žodis yra „pokyčiai“ ar „keiskimės“. Atsidarę savo socialinį tinklą, jei juo naudojatės, pamatysite daugybę dalykų, daugybę mokymų, daugybę atvirukų su posakiais, kurie skatina žmones keistis ir daryti kažką kitaip, nei jie daro. Tarsi savaime yra toks stereotipas susiformavęs, kad keistis yra labai gerai.
Bet kartais reikia pailsėti nuo viso šito. Aš pats asmeniškai esu šiek tiek skeptikas visų šių pokyčių, nors dirbu pokyčių srityje. Visi šie dalykai turėtų būti subalansuoti. Žmonės turėtų rasti savo vietą visame tame. Pažįstu labai daug žmonių, kurie gyvena pokyčiuose, apie tai labai daug deklaruoja ir kalba, bet iš tiesų net ir jiems reikia sustoti ir kartais permąstyti, ką jie daro.
– Užsiminėte apie socialinius tinklus ir motyvacijos virusą ten. Kiek save motyvuoti, keisti gali kitų žmonių istorijos, kitų žmonių sukurtos motyvuojančios citatos, kurios dabar tikrai populiarios? Tokios, kaip, gėlių fone įkvepiantys šūkiai: „Siek ir pasieksi savo tikslų!“ Tokiomis ir panašiomis citatomis bei paveikslėliais mielai pasidalijame savo socialiniuose tinkluose, bet ar tokie kažkieno iškelti motyvaciniai šūkiai turi jėgos mus pačius motyvuoti ir imtis veiksmų?
T. Misiukonis: Esu parašęs keletą tekstų apie motyvacines citatas. Bandau rasti atsakymą, kodėl jos tokios žavios, dėl ko mes jomis taip dalinamės ir ar jos veikia.
Iš vienos pusės, tame nėra nieko blogo, jei tik žmonės daro kažką pozityvaus. Jie dalinasi pozityviomis mintimis. Galbūt tą dieną jie nepadarys kokios nors kvailystės. Arba tikimybė, kad jie jausis tą dieną liūdni, mažėja.
Bet, žiūrint iš kitos pusės, racionalaus požiūrio, visos šios citatos, visos šios patirtys yra būtent kitų žmonių patirtys. Jos yra unikalios tiems žmonėms, kuriems tai nutiko. Mes galime pasižiūrėti į kitų žmonių patirtis ir pasimokyti iš jų, bet turime visa tai įvertinti labai kritiškai: kiek man galioja visa ši patirtis, kokius turiu resursus, kad šią patirtį irgi įgyčiau.
Galima pateikti gana radikalų pavyzdį. Žmonės susirenka į seminarus, kuriuose mokoma, kaip tapti milijonieriais, ten yra pateikiami pavyzdžiai – tokie, kaip Markas Zuckerbergas. Jis metė Harwardą ir štai – dabar jis milijardierius, „Facebook“ savininkas. Visi kiti (irgi turtuoliai) taip pat nesimokė ar nebaigė vidurinių mokyklų, ir štai, pažiūrėkite, kuo jie tapo. Tai yra unikalios tų žmonių patirtys. Gali būti, kad jie genijai kažkokioje srityje ir jiems to išsilavinimo nereikėjo.
Bet daugumai mūsų išsilavinimo reikia. Dauguma mūsų turime tai padaryti savo jėgomis. Mes negalime pasikliauti išoriniais faktoriais, kad kažkas ateis ir pasakys man receptą, kaip tapti milijonieriumi. Net toks anekdotas yra: vienas draugas paskolina kitam knygą „Kaip tapti milijonieriumi“, tas perskaito ir sako – kam tu man davei tokį šlamštą. Tas klausia – kodėl šlamštą? O jis atsako – ten nebuvo parašyta, ką daryti.
– Ginte, kaip Jūs manote, kiek kitų žmonių išmintis gali mus paskatinti imtis veiksmų?
G. Gudzevičiūtė: Manau, jei tuo metu ta citata atitiko, tai labai šaunu, kad žmogų tai motyvuoja. Bet manau, kad tai yra labai trumpalaikis poveikis. Dažnai tai žmones erzina. Žmogus kažko siekia, labai sunkiai dirba ir štai – citata: „Pasistenk, ir viskas pasiseks.“ Na, jis stengiasi ir jam nesiseka. Tai gali tik supykdyti. Dėl to dažnai žmones erzina tos visos citatos ir jie dažnai net iš jų juokiasi.
O kitų sėkmė, kurią matome socialiniuose tinkluose, dažnai yra rezultatas. Dažnai matome jau rezultatą ir galvojame, kiek žmogus turi, ką turi, bet dažnai nepagalvojame, kiek jis turėjo nueiti, kad tai turėtų. Jei nepagalvojame, kad visas tas procesas yra sunkus, ir bandydami pasiekti tą patį tikslą, galime labai nusivilti, nes pamatome, kad tai nėra lengva. Vėlgi reikėtų labai atsargiai žiūrėti kad ir į socialinius tinklus, kitų laimę ir sėkmę.
T. Misiukonis: Žinote, man visame tame trūksta vieno aspekto – pažiūrėti, kas sudaro mūsų vidinę motyvaciją. Ją sudaro vadinami trys faktoriai, trys tapatybės.
Pirmoji tapatybė yra idealusis aš. Pavyzdžiui, noriu būti gražesnis, turtingesnis, geresnis. Kai kurios citatos, kurios sklando socialiniuose tinkluose, atakuoja idealųjį aš. Pavyzdžiui, sako: „Siek aukščiausių savo tikslų!“, „Šiandien yra ta diena, kai tu esi pats gražiausias!“
Kita tapatybė yra privalomasis aš, t. y. ką turiu, privalau padaryti. Pavyzdžiui, kartojame sau – jau nuo pirmadienio eik į sporto klubą, venk kaloringo maisto. Pavyzdžiui, aš bandau atsisakyti latės kavos iš degalinių, nes esu pripratęs važinėti ir gerti latės kavą, kas yra labai kaloringa. Mano privalomas aš sako – Tomai, turi atsisakyti latės kavos, nes kitaip gauni per daug kalorijų. Ir vėlgi citatos mane gali skatinti kažką daryti.
Bet trečioji tapatybė – tikrasis aš. Būtent tuo tikruoju aš mes valdome tas kitas dvi tapatybes – idealųjį aš ir privalomąjį aš. Tikrasis aš nusako, ką realiai darome, kad priartėtume prie idealiojo aš ir privalomojo aš tapatybių. Kitaip tariant, aš ir toliau geriu latės kavą, nors mano privalomasis aš sako – Tomai, nustok, o idealusis aš sako – įsivaizduok, koks tu būsi lieknas, jei negausi tiek kalorijų.
Taigi klausimas, ką mes darome su visu tuo, ką perskaitome, kas mums patinka, kas mums krenta į akį ar ausį. Vien tik norėti vienareikšmiškai nepakanka.
– Tęskime kalbą apie motyvacinius šaltinius. Turbūt čia galima kalbėti apie meną. Yra gyvenimą keičiančių dainų, knygų, filmų, spektaklių. Ką manote apie tokius įkvėpimo šaltinius?
G. Gudzevičiūtė: Na, manau, meno šaltiniai kelia įvairius jausmus. Jausmai mums daug ką pasako, manau, tada ir įkvepia. Galbūt galima klausti, kodėl man tai sukėlė tą jausmą, ką man tai primena, kokią svarbą man tai kelia, galbūt iš to kyla motyvacija. Man sunku patikėti, kad vienas filmas gali pakeisti gyvenimą, kaip kartais taip sakoma. Bet galbūt taip būna.
T. Misiukonis: Aš pats klausausi daug muzikos, domiuosi įvairiais kultūriniais renginiais ir įvairiomis sritimis. Nepasakyčiau, kad tai didina ar mažina mano motyvaciją ar apskritai ją veikia.
Gal greičiau tai turtina žmogų arba, jei šnekėtume sunkesniais psichologijos terminais, tai turbūt didina tam tikrų dalykų įsisąmoninimą, didina supratimą, plečia akiratį. Kuo daugiau aš suprantu, kuo daugiau dalykų pažįstu, tuo labiau galiu toleruoti nežinomybę, tuo labiau galiu jaustis laisvas, būti atviresnis naujoms idėjoms.
Kai tik mano sąmoningumas didėja, aš atrandu daugiau vidinių resursų savo vidinei motyvacijai pakelti. Galbūt, pavyzdžiui, pykęs ant kažkokio žmogaus, vėliau aš suprantu, kad viso pykčio priežastis yra mano vidinės reakcijos, aš randu jėgų prieiti prie to žmogaus ir atsiprašyti arba rasti su juo kažkokią kitą kalbą.
– Atsakomybė dėl kitų – kaip ji kartais prislegia mūsų pečius ir neleidžia jaustis laisviems, laimingiems ar motyvuotai siekti kokių nors tikslų? Ką manote apie tai? Juk negyvename negyvenamoje saloje, esame susiję su kitais. Kitaip tariant, kiek aplinka mums turi įtakos?
T. Misiukonis: Norėčiau pritarti, kad aplinka turi įtakos. […] Kas tai yra aplinka? Aplinka yra tai, ką matau aplinkui ir kaip aš tai suvokiu bei patiriu. Labai suprantu tas dramatiškas istorijas ir atvejus, nuo jų mes niekur nedingsime. Labai gerai suprantu žmones, kurie viduje turi norą tai pakeisti. Bet kartais problemos sprendimas yra ne problemos sprendimo paieškoje, bet gebėjime išmokti gyventi su problema.
Prisimenu daugybę atvejų ir istorijų kitų žmonių, kurie tapo neįgalūs, susirgo kažkokia liga ar prarado darbą, kažkas pasikeitė jų gyvenime į blogąją pusę. Bet negalime atsukti atgal nei laiko, nei įvykių. Mes tik galime išmokti su jais gyventi naujoje realybėje. Tai, kaip vertinu savo aplinką, ko gero, yra pagrindinis dalykas, nuo ko ir priklauso mano savijauta toje aplinkoje.
– Ginte, o Jums kokių kyla minčių?
G. Gudzevičiūtė: Aš taip pat norėčiau sutikti, kad kažkas įvyksta aplinkoje, ir tai, kaip mes jausimės, didžiąją dalimi priklauso nuo to, ką apie tai galvojame. O kai patys paprasčiausi poreikiai patenkinami, kažkaip nėra lengva išsikelti tikslų, džiaugtis gyvenimu, ten atrasti save, padėti savo vaikams atrasti save, kai, tarkime, negalime net pasirūpinti vienas kito sveikata, ir motyvacija kitiems dalykams tikrai nėra stipri, nes visą savo dėmesį reikia skirti čia ir dabar, kad išliktume.
– Jei tikslai adekvatūs, jei jų nėra per daug, vis dėlto kartais sunku imtis realių veiksmų jų siekti. Kodėl, siekdami savo tikslų, kartais tampame tarsi įstrigę? Gal ne tie tikslai? O gal bijome? Kas mus stabdo?
T. Misiukonis: Kartais juokauju, kad tie žmonės, kurie planuoja eiti į sporto klubą po Naujųjų metų, turėtų tai daryti ne nuo sausio 1 d., bet nuo vasario 1 d., nes, jei eisi nuo vasario 1 d., sporto klube bus daug mažiau žmonių. Mat žmonės gauna abonementą, nutaria ir čia sustoja, viskas. Tai mano atsakymas iš to, kiek susiduriu, konsultuodamas žmones ir dirbdamas su jais auditorijoje. Mes visi turime labai gražių siekių ir svajonių, bet kartu turime ir savotišką apsaugos mechanizmą, vadinamąjį psichologinį imunitetą, kai mes patys save stabdome nuo pokyčių.
Galiu pateikti pavyzdį. Labai daug žmonių galvoja, kad jiems galbūt reikėtų pakeisti darbovietę. Žmonės dirba, tarkime, samdomą darbą ir sako – aš visą gyvenimą svajojau tapti gidu, kur nors arba atidaryti savo kepyklėlę arba dar kažką. Jie labai nori, bet sykiu spaudžia stabdžio pedalą, sakydami – nebeteksiu stabilumo, nebeturėsiu laiko artimiesiems, nebegalėsiu mėgautis tuo, kuo mėgavausi. Ir šios mintys, mūsų pačių mintys, kaip vertiname visas galimybes, mus pačius ir stabdo.
– Man kilo tokia mintis, toks pasakymas – noriu, bet neketinu.
T. Misiukonis: Taip, pokyčio noriu, bet keistis nelabai norėčiau, nes tam, kad pasikeičiau, reikės įdėti pastangų. Ir štai todėl mes daugiau ieškome receptų iš išorės, negu kad ieškome receptų viduje.
– Ginte, ką jūs manote apie tą stabdymą, kurio imamės patys, save stabdydami imtis pokyčių?
G. Gudzevičiūtė: Manau, kad būtų visai naudinga savęs paklausti – o ko aš bijau, o kas man atsitiks, o ką kiti pagalvos, o ką aš prarasiu? Pagalvoti viską, kas mane gąsdina.
Pats gąsdinimas yra kaip ir geras dalykas, jis apsaugo, kad nenukentėtume. Bet, kita vertus, reikia pažiūrėti, ar tas apsaugojimas nedaro meškos paslaugos, tiesiog klausti savęs – ko aš bijau, ką aš prarasiu, kas man atsitiks, ir žiūrėti, ar tos mintys atitinka realybę, ar jos atitinka dabartinę situaciją, ar iš tikrųjų kažkas tokio blogo man atsitiks.
T. Misiukonis: Ir, jei jūs radote savo baimes, nerimą, tai gali būti labai protingi ir labai realūs dalykai. Bet tas baimes reikėtų įveikti. Toliau galima, pavyzdžiui, sugalvoti nedidelių eksperimentų ir daryti dalykus šiek tiek kitaip, nei darėte anksčiau, o tada pažiūrėti, ar tos baimės pasitvirtina, ar nepasitvirtina.
– Gal galėtumėte duoti pavyzdį?
T. Misiukonis: Pavyzdžiui, neseniai teko darbuotis su vienu žmogumi, kuris turi baimę kurti pažintis. Konkrečiai pažintis dalykiniame kontekste, konferencijose, susibūrimuose, kažkur, kur jis būna. Na, o jo darbas – toks, kad reikia ieškoti klientų, jam reikia sukurti pažintis. Žmogus save vertino taip prastai – man tai padaryti yra labai sunku. Jo baimė buvo tokia, kad, jei jis eis prie žmonių ir juos kalbins, kiti žmonės pagalvos, kad jis siekia kažkokios naudos sau.
Tas žmogus sugalvojo eksperimentą: prieiti viename renginyje prie vieno nepažįstamo žmogaus ir jį užkalbinti. Jis vaikščiojo į keletą tokių susitikimų ir, grįžęs po šio, pavadinkime, namų darbo, jis pasakė – tu žinai, nieko blogo neatsitiko, nepastebėjau jokių ženklų, kad kažkas kažkaip neigiamai mane vertintų. Tai aš jo paklausiau – ką tu dar gali padaryti? Galbūt aš kitą kartą pakalbinsiu du žmones. Žodžiu, reikia jaukintis.
Grįžtant prie populiarių citatų, vienos iš populiariausių kategorijų – išeik iš savo komforto zonos. Tai yra turbūt viena iš mano labiausiai kritikuojamų citatų, nors ir pats dabar susilauksiu kritikos, kad siūloma išeiti iš komforto zonos, bet nesiūloma, ką reikėtų daryti, išėjus iš tos komforto zonos. Mano atsakymas, kad turėtumėme išeiti ne iš komforto zonos į panikos zoną, kuri paprastai nutinka, bet į vadinamąją mokymosi zoną, gana saugią zoną, kur galiu eksperimentuoti ir, reikalui ar didelei baimei esant, tiesiog atsitraukti.
Kitaip tariant, aš turėčiau atsistoti į mokslininko tyrėjo poziciją ir pabandyti dalykus padaryti šiek tiek kitaip – nepatiks, bus baisu, grįšiu atgal. Svarbiausia – savęs nereikia bausti.
G. Gudzevičiūtė: Kad ir mažas žingsnelis, maža užduotis pavyko, kažką naujo išmokome, išbandėme save, labai svarbu save girti, apdovanoti, džiaugtis, nes tai pastiprina judėti toliau.
– Kas galėtų padėti pasiekti savo tikslo?
G. Gudzevičiūtė: Na, kiekvieną kartą, kai mes kažko išsigąstam, paklauskim savęs, ko bijom, pakalbėkim su savim, paanalizuokime savo jausmus, jokiu būdu neignoruokime tų baimių. O kai ką nors sugalvojame, nepradėkime iškart sau sakyti – taip, bet bus tas ir tas, ir tas… Bandykime ieškoti išeičių. Galime ieškoti įkvėpimo iš kitų žmonių, galime bendrauti su kitais, galime kreiptis į specialistus, draugus, artimuosius, jei neužtenka tik darbo su savimi.
