37 metų dviejų vaikų motinai Alai, vadovaujančiai darbuotojai banke atsisakius tapti naujo padalinio vadove, viršininkas paklausė, ar ji supranta, kokių pasekmių tai gali turėti jos karjerai. Tačiau prieš priimdama sprendimą moteris pasvėrė visus „už“ ir „prieš“. Ir ji suprato, kad nei didesnis atlyginimas, nei labiau prestižinės pareigos nekompensuos jai laiko praradimo, to, ką ji pasiekė kurdama normalų, žmonišką gyvenimą.
Naujos pareigos – tai nauja atsakomybė, nauji įsipareigojimai, kurie pareikalaus nemažai laiko ir pastangų. Moteris suprato, kad rizikuoja – toks atsisakymas gali pakenkti perspektyvoms ateityje. Tačiau dabar jai ne mažiau svarbi šeima.
Darbo kultas
Alos pavyzdys ne pats populiariausias, tačiau ne vienintelis. Iš vienos pusės, mes trokštame kilti karjeros laiptais, užimti vis aukštesnes pareigas. Iš kitos – pasiekę trokštamų rezultatų mes suprantame, kad darbas gali pasiglemžti visą mūsų gyvenimą. Taigi, kokią vietą darbui skirti savo gyvenime?
„Ankstesniais laikais požiūris, kad dirbti būtina, buvo priešinamas su mėgstamu užsiėmimu, - teigia psichoterapeutas A. Orlovas. Žmonės dirbo vangiai svajodami apie pensiją ir galimybę pagaliau užsiimti tuo, kas įdomu. Šiandien šis stereotipas silpnėja – jei žmogus nėra ypatingai sunkioje finansinėje situacijoje, jis daugiau galvoja apie tai, kaip keisti darbą ar net profesiją“.
Šiandien 76% dirbančių rusų patenkinti savo darbu, 49 % teigia, kad jo nemestų net jeigu atsirastų materialinė galimybė. Tačiau jeigu karjeros pradžioje jauni žmonės labiau orientavosi į darbo užmokestį, tai bėgant laikui pradedamas kreipti dėmesys į kitus dalykus – ar mums patinka pats darbas, patogiai jaučiamės jame, ar galime kokybiškai pailsėti, skirti laiko sau ir artimiems žmonėms?
Toks požiūris gana naujas – ankstesnėms kartoms nebuvo tiek daug galimybių pasirinkti. Buvo manoma, kad sunkus darbas, aukojimasis – vienintelis gyvenimo tikslas. Tačiau ir dabar mažai kas patvirtins, kad atidavę visas jėgas karjerai, neaukoja savo asmeninio gyvenimo.
Permainų akivaizdoje
Atsiranda vis daugiau galimybių rinktis, ar vietinėje, ar užsienio įmonėje dirbti. Tačiau noras pasirodyti geru darbuotoju reikalauja aukų – daugėja įvairių sveikatos sutrikimų.
Plintantis nedarbas taip pat nesuteikia drąsos. Tačiau darbo netekimas paskatina žmones susimąstyti, ar jie nori ir toliau dirbti tą patį darbą. Nemaža pavyzdžių, kaip netekę darbų žmonės jų nebeieškojo, o ėmėsi savo verslo, išvyko iš miesto į kaimus.
Moterys turi pasisekimą?
Permainos palietė ir darbo rinką. Nors moterys dirba jau seniai, keletas kartų, tačiau anksčiau buvo madinga moterims rūpintis namais ir vaikais. Šiandien visuomenė diktuoja griežtas taisykles – kad būtų laikoma sėkminga, moteris turi suderinti darbą, vaikus, hobi ir kvalifikacijos kėlimą.
Daugelio iš pradžių tokie reikalavimai nebaugina: jaunos aktyvios moterys, turinčios didelių profesinių ambicijų, lygiai su vyrais daro karjerą, dirba po 12 valandų per parą. Tačiau tokiu režimu padirbusios kiek laiko jos užduoda sau klausimus, ar verta.
Netekėjusios išsigąsta, kad nesukurs šeimos, ištekėjusios rūpinasi, kad šeimai ir vaikams lieka nedaug laiko. Dažnai būtent moterys atsisako didesnių atlyginimų ir atsakingesnių pareigų, jei nenori, kad jas visiškai pakeistų auklės ir namų tvarkytojos.
Sąmoningas pasirinkimas
Šiuolaikinė visuomenė verčia žmones stengtis iš visų jėgų, jei jie nori neatsilikti, - teigia Francoise Dany, Liono vadybos mokyklos Prancūzijoje dėstytoja. Jie patiria didžiulę psichologinę įtampą, susijusią su darbu – reikia stengtis būti efektyviems, domėtis darbo rinka, megzti ryšius, visada turėti atsarginį variantą.
Reikia pervertinti prioritetus ir nuspręsti, kas svarbiau, atlyginimas, karjera, ar pilnavertis gyvenimas.
„Mes jaučiame gyvenimo pilnatvę, kai užsiimame tuo, kas mums patinka, darome tai, kas mums įdomu, - teigia psichoterapeutė M. Chazanova. Mes dažnai nedarome to, kam esame gabūs, kas mums patinka. Esame stereotipų įkaitai. Reikia ieškoti savyje stiprybės, kad rastumėme vietą pasaulyje, bendradarbiautume su mus supančiais žmonėmis“.
Mes sukurti veikti
Nelaimės žmonėms atsitinka dėl to, kad jie negali sėdėti savo kambaryje, - teigė filosofas Paskalis.
Ar žmogus sutvertas tik tam, kad dirbtų?
Pirmiausia jis sutvertas, kad veiktų... O darbu ta veikla tampa tada, kai jie sutampa su kultūrinėmis ir visuomeninėmis normomis. Mūsų artimiausi giminaičiai daro kažką panašaus, ką ir mes, jie net socialiai organizuoti. Tačiau darbas būdingas tik žmogui. Jam reikia naujų potyrių, jis sugalvoja vis ką nors naujo.
Kada troškimas veikti peržengia ribas?
Kiekvienas žmogus turi individualias ribas. Vieni nuolat užsiėmę, skiria dešimtis susitikimų, bėgioja šen ir ten. Jei tempas sulėtėja, jiems atrodo, kad jie nieko nedaro. Jiems reikia veiklos, kad smegenys nuolat būtų aktyvios, tyla jiems kelia didesnį stresą nei darbas. Kiti tik ir tetrokšta ramybės ir poilsio.
