Muziejuje galima sužinoti ir apie tai, kad senovėje kvepalai buvo naudojami kaip vaistas nuo maro, o XVI a. per epidemijas prancūzai „prausdavosi“ rankšluosčiais, išmirkytais kvepaluose.

Paryžiuje – naujas kvepalų muziejus

Paryžiuje atidarytas naujas kvepalų muziejus. Jo vadovė Sandra Amstrong teigia, kad muziejaus idėja kilo natūraliai, juk Prancūzija yra prabangių kvepalų gimtinė, be to, seniau Paryžiuje atidarytame kvepalų muziejuje eksponuojami tik vieno gamintojai kvepalai. Taigi, kaip teigia S. Amstrong, šis muziejus tarsi alternatyva, kurią sukūrė jokiai kompanijai nepataikaujantys istorikai, kvapų žinovai, dizaineriai.

Muziejus suskirstytas į tris dalis. Vienoje lankytojai supažindinami su kvepalų istorija. Pirmieji rašytiniuose šaltiniuose aprašomi kvepalai vadinosi „Kyphi“, naudoti dar 2,5 tūkst. metų iki Kristaus. Vėliau, jau mūsų eros laikais, graikų istoriografas Plutarchas savo veikaluose yra užsiminęs, kad „Kyphi“ kvepalai galėdavo užmigdyti žmones, atnešdavo jiems malonius sapnus.

Pagal Plutarcho aprašymus kvepalų tyrinėtojams prieš daugiau nei 10 metų pavyko atkurti mitais apipintą aromatą. Į kvepalų sudėtį taip pat įeina pistacijos, mėtos, cinamonas, smilkalai, kadagys ir kvapieji sakai. Lankytojai gali patys išbandyti atkurtų pirmųjų istorijoje paminėtų kvepalų.

Pirmoje muziejaus dalyje taip pat primenami faktai, kad kvepalai buvo naudojami ir kaip vaistas, pavyzdžiui, nuo maro. XVI a., plintant įvairioms epidemijoms ir uždraudus viešąsias prausimosi vietas, prancūzai „prausdavosi“ rankšluosčiais, išmirkytais kvepaluose.

Prancūzija kvepalų lydere tapo per pramonės perversmą ir iki 1960 m. 70 proc. viso pasaulio kvepalų buvo pagaminama čia. Šiuo metu ketvirtadalis pasaulyje parduodamų kvepalų yra iš Prancūzijos.

Antroje muziejaus dalyje lankytojai supažindinami su kvepalų kūrėjo ir dizainerio profesija, kaip skirtingi kvapai veikia žmones. O trečioje dalyje galima pauostyti 70 skirtingų kvepalų ir įprastų kvapų. Patalpoje įvairiose vietose pritaisytos baltos gėlės – prie jų priartėjus, suveikia davikliai ir gėlė papurškia kad ir cinamono ar kviečių kvapo. Šiame kambaryje norima parodyti lankytojams, kad kiekvieną dieną mes esame veikiami daugybės pačių įvairiausių kvapų.

Kitoje instaliacijoje nuo lubų pakabinti 25 nedideli rutuliai, kurie taip pat išskiria skirtingus aromatus. Pajudinus rutulius, pasigirsta balsas, kuris paaiškina, koks tai buvo aromatas ir kokios jo reikšmės.

J. W. Goethe žodžio „dievas“ niekada nerašė iš didžiosios raidės

Lygiai prieš 70 metų Vokietijos mokslų akademija Berlyne pradėjo rengti Johanno Wolfgango Goethe žodyną. Jame būtų paaiškinti visi iki paskutinio žodžiai, literatūros genijaus pavartoti poemose, dramose, laiškuose, oficialiuose raštuose ir moksliniuose esė.

Per iniciatyvos 70-metį kalbėjęs iniciatyvos dabartinis vadovas Michaelas Niedermeieris projekto pradžioje niekas nesitikėjo, kad jis išsitęs per kelias kartas, pergyvens Vokietijos suvienijimą. M. Niedermeieris teigia, kad projektas prasidėjo palankiais laikais: anot jo, per nacių erą grupė žmonių ilgėjosi vertybių, aprašytų J. W. Goethe. Vis dėlto žodyno dar reikės palaukti – jį planuojama išleisti apie 2025 m.

J. W. Goethe netikėjo Dievo, tačiau savo darbuose žodį „dievas“ paminėjo 3 100 kartų. 1 800 kartai buvo skirti krikščionių Dievui, likusieji buvo skirti senovės dievams. Ruošiamame žodyne taip pat atskleidžiama, kad J. W. Goethe niekados žodžio „dievas“ nerašė ir iš didžiosios raidės. J. W. Goethe ir dievo santykiams žodyne skirta atskira tema, su visapusiška analize. Pavyzdžiui, čia išvardyti visi sudurtiniai žodžiai, kuriuose pavartotas žodis „dievas“.

J. W. Goethe žodynas pretenduoja tapti didžiausiu vieno asmens išleistu žodynu, kuriame būtų apie 93 tūkst. žodžių – jį galima palyginti su Martino Lutherio žodynu, kuriame buvo 23 tūkst. žodžių.

Vien 20 metų prireikė išrašyti ir atrinkti visus 93 tūkst. žodžių, kuriuose įvertinti trunka dar ilgiau. Šiuo metu žodžius tyrinėja, grupuoja, skirsto 17 akademikų grupė, kurie jau prisikasė prie S ir T raidžių. Tikimasi, kad 2025 m. jau bus dėliojami paskutiniai taškai, nors akademikai teigė patys manę, kad darbas bus baigtas tik 2040 m.

Projekto vadybininkas M. Niedermeieris teigia, kas žodynas taps vienu svarbiausiu įrankiu norint iš arti susipažinti su klasicizmo epocha, o veikiausiai tikroji ir svarbiausia žodyno reikšmė bus suvokta po jo pasirodymo praėjus 100 metui.

Rusija nepatenkinta Nyderlandų teismo sprendimu

Nyderlandų teismas nusprendė, kad prieš pat Rusijos aneksiją Krymo muziejaus paskolinti eksponatai vienam Amsterdamo muziejui bus grąžinti Kijevui, o ne Krymui. Maskva šį sprendimą pasmerkė kaip „itin neigiamą precedentą“.

Eksponatai – tai auksu tviskantys skitų (iranėnų tautos) turtai. Šie Krymo muziejų eksponatai buvo naudojami parodai „Krymas: Juodosios jūros auksas ir paslaptys“, 2014 m. nuo vasario iki rugpjūčio veikusiai Allardo Piersono archeologijos muziejuje Amsterdame. Joje buvo pristatomi archeologų radiniai iš penkių Krymo muziejų, tarp eksponatų – artefaktai iš aukso, ceremonijų šalmas ir brangakmeniai.

Situacija komplikavosi 2014 m. kovą, kai Rusija aneksavo Krymą. Savo teises į eksponatus, išvežtus iš pusiasalio, pareiškė tiek Krymo, tiek Ukrainos muziejai. Tačiau olandų teisėjai nusprendė, kad vertybės turi grįžti į „Ukrainą – šių eksponatų kilmės šalį“, o abi nesutariančios pusės iki teismo sprendimo turėjo galimybę ginčą dėl skitų turto išspręsti taikiai.

Rusijos kultūros ministerija mano, kad Nyderlandų teismo sprendimas priimtas prieštaraujant tarptautinės teisės normoms dėl kultūros vertybių apsaugos ir esą šiurkščiai pažeidžia tarptautinių mainų tarp muziejų principus bei Krymo liaudies teisę į prieigą prie savo pačios kultūros paveldo. „Muziejiniai dalykai turi grįžti į Krymą, kur buvo rasti ir kur dešimtmečius buvo saugojami bei tyrinėjami“, – pažymėjo ministerija.

Krymo muziejai ar Rusijos institucijos turi tris mėnesius oficialiai apskųsti teisėjų sprendimą.

Atgaivinamas savitas Milano dialektas

2015 m. Milane sėkmingiau, nei tikėtasi, praėjo pasaulinė „Expo“ paroda, teigia „The Economist“. Miestas pritraukė daugiau turistų, o Milano gyventojai pradėjo prisiminti išskirtinius miesto istorijos dalykus, pavyzdžiui, savitą Milano dialektą, kuriuo šiomis dienomis kalba vos 2 proc. milaniečių.

„The Economist“ primena 1960 m., kai Milanas buvo purvina pramoninė vieta, o kriminaliniai nusikaltimai buvo kasdienybė. Tada Milane plačiai skambėjo ir milaniečių dialektas, kuris daugeliui labiau primena paryžiečių, o ne italų kalbėsenos manierą.

7-ajame dešimtmetyje ne vienas populiarus dainininkas Milano dialektu dainavo apie kasdienį miesto gyventojų gyvenimą, kuris tuo metu nebuvo lengvas. Vienas garsiausių tokių atlikėjų – Nanni Svampa. Jo tekstai dabar gali pasitarnauti kaip kronika, kurioje netrūko cinizmo, tačiau dainos atspindi, kaip miestas pamažu keitėsi.

Po Antrojo pasaulinio karo, atsigaunant ekonomikai, į Milaną iš pietų pradėjo plūsti italai, kurie apsigyveno nedideliuose butuose ir dirbo naujai atidarytose gamyklose. Dabar Milanas daugiakultūris miestas, kuriame gyvena migrantai ne tik iš Italijos, bet ir iš viso pasaulio.

Milano dialekto dėstytojas teigia, kad jauni žmonės vis dar gėdijasi kalbėti Milano dialektu, anot jo, aplinkiniams, kurie nesupranta, kad tai dialektas, gali pasirodyti, kad kalba grubi net nemandagi. Vis dėlto pastaruoju metu daugėja iniciatyvų ir ženklų, kad Milano dialektas pradedamas vertinti bei siekiama jį išsaugoti.

Rugsėjo mėnesį buvo pirmą kartą surengta Dialektų diena. Praėjusių dešimtmečių milanietiškai dainavę atlikėjai dabar nepopuliarūs ir vargu ar grįš į madą, bet atsiranda naujų. Pavyzdžiui, grupė „Ul Mik Longobardeath“ neseniai pradėjo dainuoti milanietiškai, tik švelnius gitaros garsus pakeitė sunkiojo metalo trenksmai.

Vis dėlto viena daina tikriausiai vargu ar išeis iš mados – tai „O mia bella Madunina“. Ši daina skirta auksinei Mergelės Marijos statulai Milano katedros viršūnėje, o dainos tekstas, parašytas Milano dialektu, iki šiol laikomas neoficialiu miesto himnu.

Parengta pagal užsienio spaudą.

Šaltinis
Temos
www.lrt.lt